Šiuo metu į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos net 253 gyvūnų rūšys. Kaip žinoma, į šią knygą įrašomi tie gyvūnai ar augalai, kurie sparčiai nyksta ir be specialios apsaugos gali būti pasmerkti myriop. Per pastarąjį dešimtmetį sparčiai nykstančių gyvūnų ir augalų kategorijoje atsidūrė net 18 naujų rūšių.
Biologinė įvairovė nyksta
Mūsų miškuose jau beveik neliko lokių, kurie kitados buvo dažni jų gyventojai. Nebent koks trumpam užklysta iš Latvijos ar Baltarusijos. Neramu jiems čia – miške iš esmės nebėra vietos, kur nešmirinėtų žmogus. Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Nerijus Zableckis pabrėžia, jog žvėrių trikdymas – viena rimčiausių priežasčių, kodėl miškų biologinė įvairovė nuolat skursta.
„Pagalius į ratus taip pat kaišioja nepamatuota žmogaus ūkinė veikla, miškininkystė, dar prisideda klimato kaita. Dėl šių nuolat stiprėjančių veiksnių žvėrys negali prisitaikyti prie pakitusių aplinkos sąlygų ir arba pasitraukia į kitas vietas, arba jų populiacija ima sparčiai mažėti“, – skurstančios biologinės įvairovės priežastis vardijo gamtosaugininkas.
Fatališkas likimas šiandien ištiko ne vieną gyvūnų rūšį. Kai kurioms žmonės ištiesė pagalbos ranką. Šiuo metu Lietuvoje vykdomi iš Europos Sąjungos fondų finansuojami projektai, kuriais siekiama pagausinti tam tikrų gyvūnų populiacijas.
Džiūstančių balų aukos
Antai Lazdijų ir Alytaus rajonuose gyvena alyvinės spalvos arba rudais, juodais šarvais apsiginklavęs balinis vėžlys, dažnai vadinamas geležine varle. Šis gyvūnas labai mėgsta pelkėtas vietas, stovinčius ar lėtai tekančius vandenis, o žiemoja įsirausęs į dumblą. Vėžlių patelės kiaušinius deda į smėlyje išraustas duobutes. Čia kiaušiniai išguli net iki trijų mėnesių, kol išsivysto jaunikliai, į žemės paviršių išlendantys tik kitais metais.
Šiam, iš pirmo žvilgsnio egzotiškam, gyvūnui Lietuvoje atėjo nekokios dienos. Gyvūnai pradėjo sparčiai nykti dėl jų buveinių naikinimo. Didžiausią meškos paslaugą jiems padarė prieš kelis dešimtmečius įsisiautėjusi melioracija, gerokai sumažinusi pelkėtų vietų plotus.
1976 metais šie gyvūnai atsidūrė Lietuvos raudonojoje knygoje. Manoma, kad šiuo metu jų telikę vos keli šimtai. Kad baliniai vėžliai visiškai neišnyktų, imamasi ryžtingų veiksmų.
Beje, gamtosaugininkai pastebėjo, kad baliniai vėžliai įgijo naujų priešų. Metelių regioniniame parke, kur dar yra išlikusių šių gyvūnų buveinių, įsisuko plėšrūnės lapės. Jos ištuštino visas smėlyje išraustas duobutes – teliko vien vėžlių kiaušinių lukštai.
Atšilus orams vėžliai pradeda poruotis, ir po kurio laiko patelės ieškosi vietų, kur sudėti kiaušinius. Tinkamiausios tam vietos – saulėti, į pietų pusę besileidžiantys smėlėti šlaitai. Čia vėžlių patelės išsirausia keliolikos centimetrų gylio duobutes ir sudeda nuo dešimties iki dvidešimt ar daugiau kiaušinių. Kad šios vietos per daug neviliotų plėšrūnų, paslepia jas po specialiu iš seilių ir smėlio „sumūrytu“ dangčiu, kuris, pasirodo, gudruolėms lapėms yra tik menka kliūtis. Neretai tokius lizdus vėžlių patelės, nerasdamos atvirų smėlėtų ir saulėtų vietų, įsirengia net žvyrkelių šlaituose, kur jie gali išsilaikyti tik iki pirmo greiderio pravažiavimo...
Praėjusiais metais Lietuvos gamtos fondo specialistai iš keturiose skirtingose Pietų Lietuvos vietovėse surastų balinių vėžlių dėčių surinko 47 pražūčiai pasmerktus kiaušinius ir perdavė juos Lietuvos zoologijos sodui. Čia, specialistų prižiūrimi, jie buvo dirbtinai perinami. Po kelių mėnesių inkubacijos išsirito net 40 balinių vėžlių jauniklių.
Jaunikliai zoologijos sode specialiai jiems įrengtuose aptvaruose su kūdromis bus auginami iki trejų metų, tada po adaptacijos išleidžiami į gimtąsias vietas.
Šių metų pavasarį gamtosaugininkai vėl naršė po balinių vėžlių gyvenamas teritorijas ieškodami lizdų. Jiems pavyko surasti apie pusšimtį kiaušinių, kurie tolesnei inkubacijai perduoti Lietuvos zoologijos sodui.
Siekiant išsaugoti vėžlių populiaciją Pietų Lietuvoje taip pat kasami vandens telkiniai, tvarkomi baliniams vėžliams kiaušiniams dėti tinkami šlaitai, vėžlių lizdavietės saugomos nuo plėšrūnų.
2005 metais atkreipę dėmesį į balinius vėžlius, gamtosaugininkai teigia jau daug nuveikę šių gyvūnų gyvenamajai aplinkai atkurti. Tačiau nebus taip, kad kasmet jie vaikščios po pelkėtas vietoves ieškodami vėžlių kiaušinių, kad išperintų juos zoologijos sode. „Gal dar metus kitus bus taip. Mes, nevyriausybinė organizacija, radome būdą išsaugoti šių gyvūnų populiaciją, parodėme pavyzdį ir tikimės, kad valstybinės gamtos apsauga besirūpinančios institucijos priims tolesnius sprendimus“, – dėstė Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius.
Be to, Lietuvos gamtos fondo darbuotojai rūpinasi ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų europinių medvarlių apsauga. Lazdijų rajone kertami krūmai, kasamos balos leis sukurti šiems varliagyviams naujų buveinių, sumažinti atstumus tarp jų jau gyvenamų teritorijų. Kad medvarlių kiaušinėliai būtų apsaugoti nuo plėšriųjų žuvų, jie surenkami į specialius aptvarus, kur laikomi tol, kol išsivysto jaunikliai. Tada jie paleidžiami atgal į vandens telkinį. Praėjusiais metais iš viso užauginta ir paleista apie 280 europinių medvarlių. Manoma, kad mūsų šalyje šių vandens gyvūnų gali būti apie 1 500–2 000.
Europinė medvarlė – rečiausia varlė Lietuvoje, aptinkama beveik tik Lazdijų rajone. Tai viena mažiausių varlių Europoje, užauga ne didesnė nei 3–5 cm ilgio. Dažniausiai medvarlės būna ryškiai žalios spalvos, pirštų galuose turi lipnius diskus, dėl kurių gali laipioti vertikaliu paviršiumi. Šios varlės mėgsta seklias, saulės gerai įšildomas balas, kurių neužtemdo medžiai ar nendrės.
Apuokai ir lūšys grįžta į laisvę
Prie rečiausių Lietuvoje gyvūnų taip pat priskiriami lūšys ir didieji apuokai. Manoma, kad Lietuvos miškuose iš viso gyvena ne daugiau kaip 80 lūšių ir 10–12 porų apuokų. Šių gyvūnų populiacijai padidinti ir atnaujinti jau antri metai vykdoma jų veisimo nelaisvėje ir grąžinimo į natūralias gyvenimo sąlygas programa.
Projekto vadovas Edmundas Greimas pasakojo, jog per 2011–2013 metus planuojama į laisvę išleisti išveistų ir natūralioms sąlygoms adaptuotų keturiolika lūšių ir dvidešimt didžiųjų apuokų.
Į lūšių veisimo programą įsitraukė keturi veislynai. Praėjusiais metais juose jauniklių susilaukė šešios lūšių patelės. Šiemet jauniklių turėtų atsivesti dar bent šešios ar aštuonios.
Jaunikliai, prieš paleidžiami į laisvę, dar turi išgyventi savotišką adaptacijos periodą. Keliems mėnesiams jie įleidžiami į didžiulį, maždaug 30 arų ploto, atokiau miške įrengtą voljerą, kur nematydami žmonių ruošiasi savarankiškam gyvenimui. Čia lūšys kasdien gauna gyvo maisto, kuris primena laisvėje tykantį grobį: vištų, triušių, nutrijų, ožiukų... Jeigu gyvūnų elgesys gamtininkams nesukelia jokių įtarimų, gyvūnai yra gyvybingi, normaliai išsivystę, gali savarankiškai ieškotis grobio, sulaukę maždaug pusantrų metų, paleidžiami į laisvę, t. y. į komisijos parinktas vietas, kuriose jiems būtų saugu ir nestigtų maisto. Tiesa, prieš tai ant gyvūnų kaklo užsegami antkakliai su specialia telemetrine įranga, kad būtų galima stebėti jų migraciją.
„Žiemą sekdami lūšių pėdomis aplankėme jų buvimo vietas, aptikome jų „virtuvės“ likučių – stirnų liekanų. Vadinasi, lūšys priprato prie laukinių sąlygų ir sėkmingai peržiemojo savarankiškai. Analizuojant gautus siųstuvėlių duomenis paaiškėjo, kad per pirmuosius keturis mėnesius į laisvę patekusios lūšys nuėjo iki 70 kilometrų“, – pastebėjimais dalijosi projekto vadovas.
Paklaustas, ar Lietuvoje paleisti gyvūnai nekirto valstybinės sienos ir neišsidangino svetur, E. Greimas atsakė, kad tokia rizika yra įvertinama ir stengiamasi parinkti miškus, esančius atokiau nuo sienos.
Pasidomėjus, ar ilgai augusios šalia žmogaus, kuris kasdien pateikdavo maisto, lūšys nepatrauks sodybų link ir nevengs žmonių bičiulystės, projekto vadovas pajuokavo, jog pastebėję tokias drąsias lūšis tyčia jas užsiundys šunimis, kad šie palaužtų jų drąsą. Pašnekovas patikino, kad žymios žalos šios miškų katės žmonėms neturėtų padaryti, nes jos yra gana atsargūs ir baikštūs gyvūnai. Na, nebent galėtų sumedžioti kokį viščiuką ar kačiuką. Tam, kad pateisintų plėšraus grobuonies statusą.
Pagrindinis lūšių maistas – graužikai ir paukščiai, dar gali jos medžioti šerniukus, usūrinius šuniukus, žiemą jų trokštamu grobiu dažnai tampa stirnos, dėl ko labiausiai piktinasi medžiotojai.
Laisvėje gyvenančių lūšių didžiausias nedraugas – vilkas. Jų draugystė mezgasi šuns ir katės santykių principu. Tačiau gamta šias miško kates apdovanojo neįtikėtinu vikrumu. Todėl, pajutusios nedraugiškus vilko ketinimus, jos akimirksniu gali užsliuogti ant medžio šakos.
Lūšims žmogus nėra priešas, kaip ir lūšys – žmonėms. Išvydusi miške žmogų lūšis iškart dės į kojas, tad tiek jis ją ir teregės. Nedraugiškiausi lūšims yra medžiotojai. Ant miško kačių jie labiausiai griežia dantį dėl jų mažinamos stirnų populiacijos. Netgi sklando gandai, kad nedrausmingi medžiotojai į lūšis yra paleidę kulkų. Toks poelgis – šiurkščiausias brakonieriavimas. Už sumedžiotą lūšį gresia 20 tūkst. litų bauda.
Didžiųjų apuokų veisimo programoje dalyvauja penki veislynai. Numatyta 2011–2013 metais į laisvę išleisti dvidešimt didžiųjų apuokų jauniklių. Pernai jauniklius užaugino šešios didžiųjų apuokų poros – rudens pradžioje išleista penkiolika pirmamečių apuokų. Jau auga pirmieji šiemet išsiritusių didžiųjų apuokų jaunikliai. Tikimasi apie penkiolikos jų jauniklių.
E. Greimas pasakojo, jog iš daviklių, sumontuotų ant apuokų kaklų, duomenų matyti, kad vos paleisti apuokai skraidė 200–1 000 metrų atstumu, norėdami susipažinti su naujais jų namais tapsiančia teritorija. Stebint vėliau gautus duomenis konstatuota, jog apie 30 proc. pirmamečių paukščių žuvo. Tai, pasak pašnekovo, yra normalu, nes kasmet apuokų mirtingumas siekia iki 50 proc. Dažniausia to priežastis – susidūrimai su autotransporto priemonėmis, mat šie plėšrūnai ant kelių randa suvažinėtų įvairių gyvūnų, kurie jiems tampa lengvu grobiu. Paukščiai taip pat neretai žūsta atsimušę į elektros laidus ar įsipainioję į tvoras.
Projekto vadovas neigė nuogąstavimus, jog įnikus į nykstančių gyvūnų gelbėjimo programą jų bus priveista tiek daug, kad ilgainiui jie ims kelti problemų kaip kitados nykstančiais laikyti bebrai, dabar graužiantys medžius, kur tik papuola, ir neretai paplaunantys ūkininkų pasėlius.
„Atsižvelgdami į kitų šalių patirtį, mes apskaičiavome, kad kasmet mūsų miškuose be vargo galėtų gyventi po 100–150 išveistų apuokų. Dabar planuojame šių paukščių paleisti vos dvi dešimtis. Tad tokio rezultato, kad paukščius reikėtų naikinti, tikrai nepasieksime. Tas pats pasakytina ir apie lūšis – vos keturiolika lūšių pagausinta dabartinė populiacija yra niekis“, – patikino E. Greimas.
Trūksta pagarbos ir strategijos
Šiuo metu Lietuvoje taip pat įgyvendinami projektai, kuriais siekiama išsaugoti ir kitus nykstančius gyvūnus bei paukščius: meldines nendrinukes, erelius rėksnius...
Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius N. Zableckis sako, jog gamtininkų pastangos išsaugoti gamtą būtų kur kas vaisingesnės, jeigu visi žmonės laikytųsi pagarbaus elgesio su gamta taisyklių, o valdininkai suformuotų aiškią strategiją, kaip Lietuvoje gamta turėtų būti saugoma.
„Šiuo metu Europos Sąjungoje pagal daugelį gamtos rodiklių vis dar esame tarp turtingiausių šalių. Būtų labai apmaudu, jei dėl neapdairaus požiūrio tektų trauktis iš šio elitinio klubo“, – pabrėžė N. Zableckis.