Vasaros pradžia – jauniklių metas. Jau pasklido varnėnų, didžiųjų zylių, baltųjų kielių, dauūgelio strazdų vaikai. Jauniklius vedžioja daugelio žvėrių patelės.
Varliagyviai savo būsima karta pradėjo rūpintis anksti – pievinės varlės į neršto vietas keliavo dar pilnai nenutirpus sniegui, neršė atitirpusiuose vandens telkinių pakraščiuose. Rupūžės, smailiasnukės varlės keliavo gerokai vėliau. Vandenyje paliktų jų ikrų („kurkulų“) vystymasis visada labai rizikingas, nes staiga atšalę orai gali sunaikinti paviršiuje esančias ikrų sankaupas. Dar dažniau jie žūsta išdžiuvus balutėms.
Varliagyvių migracijos keliai – labai tikslingi, paneigiantys daugelį spėjimų apie galimą pertvarkyto kraštovaizdžio poveikį. Tiesiog – varliagyviai keliauja ten, kur kažkada buvo vandens tekiniai, kur neršė jų tolimi protėviai. Tiesa, labai greitai susiformuoja ir nauji migraciniai maršrutai – jie tampa aktualūs iškasus kūdras, užtvenkus naujus tvenkinius. Juose išsivystę varliagyvių jaunikliai užaugę jau keliaus į šias naujas neršto vietas.
Tokios kūdros, tvenkiniai tampa vis gausesni prie sodybų – turint omenyje, kad iki visuotinės sausinamosios melioracijos tokie vandens telkinėliai buvo prie kiekvienos sodybos, galima kalbėti apie kažkada buvusios ir pažeistos jų būklės atkūrimą. Visi šie telkiniai buvo pačios svarbiausios varliagyvių neršto vietos. Kadangi daugelis varliagyvių (išskyrus žaliąsias varles) vandenyje tik vystosi, o po to gyvena sausumoje, visą vasarą sodybų apylinkėse būna daug varlių.
Labiausiai jų pagausėja vasaros pirmoje pusėje, dažnai – biržely, kai užauga šiųmečiai jaunikliai. Jie būna tik keleto milimetrų ilgio, kūdras palieka beveik vienu metu, todėl ant takelių, žolėje jų galima matyti daugybę. Tokie varliukai pradeda savarankišką gyvenimą, kuris nėra paprastas: iš pradžių juos medžioja daugelis paukščių, ežiai, žalčiai. Pasklidę plačiau, jie apsisaugo. Tačiau iki „pilnametystės“, kai patys taps neršti galinčiomis varlėmis ar rupūžėmis, išgyvens tik keli procentai visų jauniklių.
Kiek vienoje sekliais kraštais, lengvai įšylančioe kūdroje gali būti varlių ar rupūžių buožgalvių, galima pamatyti, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Botanikos sode, esančiame Kairėnuose. Čia japoniškam sode įrengtame vandens telkinyje paprastųjų rupūžių juodi buožgalviai plauko tirštais pulkais. Lankytojams tai yra ne mažesnė atrakcija už greta žydinčius rododendrus. Ypač toks gyvybės proveržis džiugina vaikus.
Daugeliui rupūžių buožgalvių jau išaugo užpakalinės kojos, greitai (maždaug po 2 savaičių) jie taps panašūs į tikras rupūžes. Vandens telkiniai ištuštės, tačiau pasaulin iškeliaus milijonai mažų būtybių. Po 3 – 4 metų išlikusieji gyvi individai atkeliaus neršti į tuos pačius vandens telkinius.
