Angis, vienintelė mūsų krašte gyvenanti gyvatė ir vienintelis tikrai nuodingas roplys dažnai vaizduojama labai baisi ir pavojinga. Kaip sakoma, baimės – didelės akys, todėl bet kuris gandas apie tariamus angies keliamus pavojus išauga ir pasklinda neregėtu greičiu.
Ar tikrai angys jau aktyvios? Taip, angis nors ir šaltakraujis gyvūnas, tačiau jų pavasaris prasideda labai anksti. Kartais aktyvias, nors dar labai nevikrias gyvates aukštapelkėse ant kupstų galima surasti tada, kai aplinkui baltuoja sniego lopai – kovo gale ar balandžio pradžioje. Tuo metu angys nenutolsta nuo savo urvelių, kad suspėtų pasislėpti. Tokias nejudrias gyvates pavasarį nesunkiai nutveria krankliai, suopiai, mangutai. Vos atsibudusi angis yra labai išalkusi ir pasiruošusi medžioti, tačiau skubėti negali – turi pakankamai sušilti, kad organizmas virškintų maistą.
Gyvačių patinai šiuo metu kovoja dėl teritorijos, tuo pačiu, žinoma, ir dėl galimybės poruotis ir palikti palikuonis. Nors gyvatės turi tikrai gerą ginklą – nuodinguosius dantis, tačiau jais niekada nesinaudoja. Kas stipresnis, sprendžiama pakėlus galvas, susivijus liemenimis ir prie žemės lenkiant priešininko galvą. Nugalėtasis pasitraukia, tačiau tai jam netrukdo susirasti kitą patelę ir poruotis su ja. Pamatyti gyvačių kovas pavyksta ne dažnam – reikia prisiminti, kad jos pakankamai pastabios, be to, iš toli jaučia šilumines mūsų bangas ir ypač – kojų žingsnius.
Kokios tos didžiausios menamos baimės, kurios mus verčia krūptelėti pamačius angį? Visų pirma, mes galvojame, kad angis „laukia“ mūsų ir taikosi įkąsti. Taip, ji savo nuodingais dantimis gali kąsti (tik ne gelti, kaip mano ir sako kai kas), tačiau žmogui tai darys tik sugauta, prispausta. Žmogus niekaip nesusiejamas su gyvatės mityba. Kaip nekeista, tačiau šis roplys minta ant žemės perinčių paukščių (ypač liepsnelių, pečialindų) jaunikliais, varlėmis, pelėmis, o jaunos angys pasitenkina vabzdžiais ar sliekais.
Dar dažniau baimę kelia neregėtas angies dydis, tiksliau – jos „padidinimas“ . Mūsų platumose angis paprastai būna 50 – 60 centimetrų, kai kada – iki 70 – 80 cetimetrų ilgio. Palyginimui galima pasakyti, kad geltonskruostis žaltys yra daug didesnis – iki 1,2 metro ilgio.
Dėl angies spalvos ir nugaroje esančio rašto „juostos“ ginčijamasi dar dažniau. Nors angis dažniausiai būna šviesiai rusva su tamsiai rudu ar juosvu nugaros raštu, tačiau pasitaiko labai tamsių ar visai juodų individų, kai kada – net labai šviesių ar rausvų. Tokie spalviniai variantai nėra kuo nors ypatingi, nes nepaveldimi.
Nerdamasi gyvatė „nusirengia“ visa – nuo pat žiočių pakraščių iki uodegos galiuko. Jos išnara, beje, kaip ir žalčio, yra savotiškas paviršinis gyvatės rūbas. Plonos, dažnai skaidrios ir permatomos išnaros visais laikais būdavo renkamos, jas savo apeigose naudodavo raganautojai. Beje, dar visai neseniai gyvates po žiemos gaudydavo kaimų žmonės ir naudodavo antpilams gaminti, sušerdavo gyvuliams, kad šie po žiemos būtų sveiki ir turėtų gerą apetitą.
Per keletą paskutinių dešimtmečių angys tapo gana retos. Tam didelės įtakos turėjo pelkių, raistų sausinimas, labai ilgai jos buvo naikinamos, mušamos dėl nesuprantamos baimės. Nemažai bėdų joms padarė ir žmonių skleisti prasimanymai apie pavojus. Šiandien kai kada jos žūsta iššliaužusios ant miško keliuko. Tačiau mes esame atidesni už jas, ir tokių susidūrimų turėtume vengti. Angis yra vienas seniausių mūsų gamtos gyvūnų, todėl jos vieta – greta mūsų, bet – gimtoje pelkėje, paraistėje.
