Vabzdžiai yra viena iš gausiausių rūšinės įvairovės organizmų grupių mūsų planetoje. Iš 1,6 mln. registruotų organizmų rūšių 56,4 proc. sudaro vabzdžiai, kai tuo tarpu stuburiniai sudaro tik 2,7 proc., augalai – 14,3 proc., grybai – 4,2 proc. Tokia didelė vabzdžių rūšių įvairovė rodo, kad jie daro didelę įtaką visai mūsų aplinkai ir, aišku, miškams.
Patys vabzdžiai riboja kenkėjus
Miškai vabzdžius vilioja didele maisto įvairove, o jų maistas – viskas, kas sudaro mišką: augalai, gyvūnai, grybai, puvenos, paklotė, dvėsenos, dirvožemis ir t. t. Vykstant evoliucijai vabzdžiai prisitaikydavo prie įvairių gyvenimo sąlygų, todėl jų galime rasti ir vandenyje, ir dirvoje, ir paklotėje, ir medžių lajose, ir kamienuose, ir net gyvuose organizmuose. Toks prisitaikymas vabzdžiams leidžia kontroliuoti procesus, vykstančius miško ekosistemoje. Tokiems procesams priskiriami: dalyvavimas mitybinėje grandinėje, miško fitomasės, augalinių ir gyvūninių liekanų, ekskrementų perdirbimas, miško augalų, grybų ir gyvūnų rūšių populiacijų reguliavimas ir kt.
Panagrinėkime, kaip vabzdžiai kontroliuoja miškui kenkiančių vabzdžių gausą. Jei miške auga tik vienos rūšies medžiai (monoželdiniai), susidaro palankios sąlygos plisti vabzdžiams, kurie maitinasi ta medžio rūšimi, pvz.: eglynuose tai žievėgraužiai tipografai, ąžuolynuose – ąžuoliniai lapsukiai, pušynuose – keletas pušų spyglius graužiančių kenkėjų, beržynuose – žiemsprindžiai, neporiniai verpikai ir t. t. Minėti vabzdžiai tokio tipo medynuose sėkmingai dauginasi ir greitai išplinta dideliuose miško plotuose, formuojasi kenkėjų židiniai. O tokių faktų mes turime ir juos fiksuojame kas metai.
Spygliuočių kenkėjai
Pietų Lietuvos pušynus sistemingai, kas keleri metai, puldinėja spyglius graužiantys drugių vikšrai: pušiniai verpikai, pelėdgalviai, sprindžiai ir sfinksai, vienuoliai verpikai. Visiems minėtiems drugiams būdinga savita biologija ir ekologija, savita populiacijos gausėjimo dinamika. Tačiau pastebėta, kad palankios sąlygos pušų kenkėjų vystymuisi susidaro ne visuose mūsų šalies pušynuose. Pušiniai verpikai iki šiol masiškai puldavo tik Dzūkijos pušynus, verpikai vienuoliai – Druskininkų, Varėnos, Veisiejų, Jurbarko, Neringos pušynus, pušiniai pelėdgalviai – Varėnos, Druskininkų ir Veisiejų pušynus.
Be drugių lervų, pušų spyglius graužia ir pjūklelių lervos. Pjūkleliais šie vabzdžiai vadinami dėl to, kad patelės kiaušdėčiu įpjauna spyglį ir ten padeda kiaušinėlių. Mūsų pušynus dažniausiai puola paprastieji pušiniai pjūkleliai (Dzūkijos ir Neringos pušynuose) ir žvaigždėtieji pjūkleliai audėjai (tik Ignalinos pušynuose).
Jei pušų spygliai nugraužti nesmarkiai (iki 30 proc.), medžiai be ypatingų nuostolių atkuria prarastąją fitomasę. Tačiau jei medžiai netenka daugiau spyglių arba jų visų (100 proc. defliacija), metinis pušų prieaugis sumažėja iki minimumo ir normalų lygį pasiekia tik po 5–6 metų. Pakartotinis (kitais metais) spyglių nugraužimas gali nužudyti medį. Taigi iš pažiūros gražūs, nekalti gyvūnai gali pridaryti daug rūpesčių miškams ir jų savininkams.
Lapuočių kenkėjai
Medžių lapus graužiančių entomokompleksas yra dar gausesnis nei spyglius graužiančių. Tačiau lapuočiai lapų netekimą perneša lengviau nei spygliuočiai, netekdami spyglių. Pagrindiniai Lietuvoje rūpesčių keliantys lapus graužiantys kenkėjai: grambuoliai (kenkia ąžuolams, beržams, gluosniams), mažieji ir didieji žiemsprindžiai (ąžuolams, beržams), neporiniai verpikai (beržams), ąžuoliniai lapsukiai (ąžuolams), alksninukai (alksniams), ievinės kandys (ievoms) ir kt.
Kamienų kenkėjai
Dar viena grupė vabzdžių, sukeliančių masinius medžių pakenkimus, yra liemenų kenkėjai. Dažnai šiuos vabzdžius ekologai vadina „miško sanitarais“, kadangi jie vykdo apsilpusių medžių atranką miškuose. Tačiau susidarius palankioms sąlygoms kamienų kenkėjų skaičius medynuose padidėja šimtus kartų ir tuomet „miško sanitarai“ virsta miško kenkėjais dėl tų pačių priežasčių, kaip ir spyglius ar lapus graužiančių kenkėjų invazijos. Vieni iš tokių aktyvesnių mūsų medynuose liemenų kenkėjų yra žievėgraužiai tipografai ir graveriai (kenkia eglėms, pušims), margieji karnagraužiai (uosiams), didieji ir mažieji kirpikai (pušims), briaunotieji ir dygieji ragijai (pušims, eglėms), pušiniai ožiaragiai (pušims), mažieji ir didieji drebuliniai ūsuočiai (drebulėms) ir dar daug kitų.
Yra ir galimų miško kenkėjų
Čia paminėjome tik nedidelę dalį pagrindinių vabzdžių, darančių stiprią įtaką miško ekosistemos procesams. Savaime aišku, kad tokioje didelėje vabzdžių įvairovėje kai kurios rūšys yra potencialūs miško kenkėjai ir nežinia, kada išmuš jų valanda. O tai dažniausiai atsitinka vykstant globaliems aplinkos pokyčiams – klimato kaitos, stichinių nelaimių, saulės aktyvumo, taip pat dėl antropogeninių veiksnių poveikio.
Geriausia apsauga – entomofagai
Kaip į tokius vabzdžių antpuolius reaguoja miškas? Yra keli sprendimo būdai. Pirmas – vabzdžių pakenkti medžiai apsilpsta ir nudžiūna, o jų vietoje užauga kitos rūšies medžių. Taip miškas tampa įvairiarūšis, o toks miškas kenkėjams vystytis yra nepalankus. Antras – vabzdžių pakenkti medžiai apsilpsta, bet nenudžiūna, vabzdžius-kenkėjus užpuola parazitiniai ir grobuoniški vabzdžiai bei vabzdžių ligos. Tačiau taip atsitinka tik su viena sąlyga: jei kenkėjų užpultame miške buvo pakankamas entomofagų kiekis ir įvairovė.
Mišrūs miškai irgi gerai ginasi
Miške gyvenantys entomofagai – vabzdžiais besimaitinantys paukščiai, miško žvėrys, nariuotakojai, grybai ir kt. Jie, savaime aišku, gyvena netoli savo maitinimosi vietų ir turi savo individualias medžioklės teritorijas. Nustatyta, kad didžiausia vabzdžių entomofagų įvairovė ir gausa yra mišriuose miškuose, kur ir augalų įvairovė didžiausia. Kodėl gi entomofagai taip glaudžiai susieti su augalų įvairove? Pasirodo, kad kuo įvairesni augalai, tuo įvairesni ir jais besimaitinantys vabzdžiai (fitofagai), o kiekvienas toks vabzdys turi savo individualų entomofagų kompleksą. Tai reiškia, kad juo gali maitintis nuo kelių iki kelių dešimčių skirtingų vabzdžių entomofagų. Didelė vabzdžių entomofagų įvairovė ir gausa medynuose neleidžia susiformuoti ir išplisti miško kenkėjų židiniams, be to, šitaip palaikomas minimalus ir pačių kenkėjų gausumo lygis.
Augalų įvairovė – patikimas sąjungininkas
Taigi norint pagausinti entomofagų miške reikia sukurti jiems palankias gyvenimo sąlygas, tai yra didesnę augalų įvairovę, o dar geriau, jei tarp jų yra ir nektaringųjų augalų. Nektaringieji augalai efektyviai vilioja parazitinius vabzdžius, kurie yra vieni iš pagrindinių natūralių vabzdžių gausos reguliatorių. Liemenų kenkėjų vabzdžiai entomofagai mėgsta kauptis kirtimo atliekose (kelmuose, šakose), sausuoliuose. Šakų krūvose prieglobstį randa miško paklote bėgiojantys naudingi vabzdžiai ir kiti stambesni entomofagai: kirstukai, ežiai, šeškai, vabzdžialesiai paukščiai.
Vabzdžiai palaiko pusiausvyrą miške
Taigi drąsiai galima teigti, kad vabzdžiai miške palaiko ir kontroliuoja miško ekosistemos stabilumą. Ne visada miško vabzdžių vykdoma veikla sutampa su miškų ūkio interesais, bet kompromiso tarp gamtoje vykstančių procesų ir ūkininkavimo paieška leistų patirti mažesnių nuostolių abiem pusėms. Stiprinant miško atsparumą kenkiantiems organizmams pirmiausia reikėtų panaudoti pačios Gamtos sukurtus savireguliacijos mechanizmus, o tik po to griebtis radikalių miško apsaugos priemonių, kurios dažniausiai yra trumpalaikės, agresyvios aplinkai, brangios ir jas reikia kartoti daug kartų.
