Lietuviški paukščių pavadinimai gimė visai neseniai: daugelio Europos rūšių sparnuočių vardus kūrė ar jau visuotinai naudotus tobulino ir įteisino, savo raštuose paskelbė profesorius Tadas Ivanauskas mažiau kaip prieš 100 metų.
2004 m. buvo išleistas S. Paltanavičiaus „Vakarų Palearktikos paukščių vardynas“. Šią sritį vainikavo 2010 m. habil. dr. M. Žalakevičiaus ir I. Žalakevičienės parengtas penkiakalbis „Paukščių pavadinimų žodynas“, kuriame pateikiama 12470 paukščių klasės atstovų – ne tik rūšių, bet ir būrių, šeimų, genčių pavadinimų. Tiesa, ne kiekvienas netgi apie gamtą rašantis autorius naudojasi šiuo žodynu.
Kartais viešai pateikiami neaprobuoti ar, maža to, pačių kurti mėgėjiški vertimai, kurie tik klaidina skaitytojus ar televizijos žiūrovus ir jų neskatina mokytis teisingų vardų. Beje, ne visada to reikia mokytis, kartais tenka tik prisiminti.
Lietuvoje daugelis paukščių nuo seno vadinti savais, kažkada jiems duotais vardais. Šiandien prie oficialių pavadinimų minime ir šiuos sinonimais tapusius vardus. Štai baltąjį gandrą pavadiname starkum, busilu ar gužučiu, dirvinį vieversį – vyturiu, voversiu ar cyruliu, pempę – gyve ar knyve.
Šiuos ir kitus sinonimus M. Žalakevičius pateikia 2010 m. išleistoje knygoje „Pasaulio paukščių lietuviškų pavadinimų sinonimų žodynas“.
Pilkasis garnys dažnai pavadinamas gerve. Tačiau daugiausiai klaidų daroma įvardinant kirus ir žuvėdras. Šie paukščiai giminingi, jų gyvenama aplinka panaši, tačiau išvaizda charakteringa, pagal ją paprasta pasakyti, kur yra kiras, o kur - žuvėdra.
Visi kirai stambūs, plačiais sparnais, ilgais kaklais, palyginti ilgomis kojomis. Jų uodegos neilgos, buku galu.
Žuvėdros grakščios, jų sparnai ilgi ir siauri. Tačiau labiausiai į akis krinta ilga skelta šio paukščio uodega. Žuvėdros savo grobį dažnai gaudo ore, o žuveles žvejoja iš keleto metrų aukščio nerdamos į vandenį.
Kirai dalį maisto surenka laukuose, jie yra nuolatiniai sąvartynų lankytojai, seka paskui plaukiančius laivus ir graibsto sraigto sužalotas žuveles ar renka atliekas.
Nežinia, kodėl kirus vadina žuvėdromis. Ne kartą šie supainioti pavadinimai sujaukė ir labai žymių kūrinių pavadinimų vertimą – iš esmės A. Čechovo pjesę pavadinti „Žuvėdra“ yra neteisinga, nes iš rusų kalbos ji turi būti verčiama kaip „Kiras“. Beje, ir to paties vardo teatro emblemoje yra kiro, bet ne žuvėdros siluetas.
Ne kiekvienas verčiame pavadinimus, tačiau taisyklingais vadinti pažįstamus ir žinomus paukščius – mūsų garbės reikalas. Todėl dabar, keliaudami per savo kraštą, lankydamiesi, prie jūros, upių ar ežerų, žinokime patys ir kitiems pasakykime – štai praskrido kiras (galbūt rūšis ne visada svarbu), o štai ten – žuvėdra. Juk jie visai nepanašūs.
