„Suakmenėję medžiai“
Jie išsidėstę trijų kilometrų pločio ir aštuonių kilometrų ilgio plote keturiolikoje santalkų. Pavieniai akmeniniai stulpai yra iki 10 m aukščio ir iki 3 m skersmens. Aplink juos yra pylimų, urvų išgraužų.
Dėl vėjo ir vandens poveikio iš klinčių susidarė įvairūs pavidalai, kurie primena antgamtinius gyvūnus, milžinus, pasakų ir sakmių būtybes. Kai kurie jų turi pavadinimus: „Akmeninis sargas”, „Kupranugaris“, „Karūna“. Yra ir atvirų erotinio pobūdžio pavadinimų.
Priešistoriniais laikais vietovės laikytos šventvietėmis. Prie jų trakėnų, slovėnų ir senųjų bulgarų gentys atnašavo duokles ir laikė apeigas.
Nuo 1937 m. Varnoje įsteigtas gamtos rezervatas, jį siekiama įtraukti į UNESCO vertybių sąrašą.
Metano dujų poveikis
Naujausių geologinių tyrimų duomenimis, „suakmenėję medžiai“ – stulpai sudaryti iš lengvojo magnio kalcito, dolomito ir mineralo aragonito.
Organinę kilmę iš mikroskopinių gyvūnų liekanų liudija tai, kad jie prisodrinti 13-uoju anglies izotopu. Pagal vieną teorijų „suakmenėjusių medžių“ kilmė siejama su koralinių rifų liekanomis. Tačiau ji nepaaiškina sąsajų su aplinkinėmis jūros kranto uolienomis.
Surinkta naujų duomenų, kurie leidžia daryti prielaidą, kad stulpai stūkso seniai užgesusių metano dujų iškrovų vietose. Šiandieninės Juodosios jūros pakrantėje anuomet buvo 70 m gylis. Dumble, daugiau nei 10 metrų gylyje, buvo anglies hidrokarbonatų versmės, iš kurių kilo burbulai.
Metano dujos išsiskirdavo iš melsvadumblių ir bakterijų. Dujų skverbimosi vietoje metanas sąveikavo su smėlio dalelėmis, augalų ir gyvūnų liekanomis. Rezultatas – nuosėdų kietėjimas. Per milijonus metų nuosėdos virto karbonatiniu cementu ir smiltainiu. Šios teorijos šalininkų nuomone, taip suakmenėjo medžiai ir keteros. Vėliau jūrų dugnui iškilus į sausumą, uolienos plautos vandens, ardytos rūgščių, glūdintos ir gremžtos vėjo bei kietųjų dalelių.
Danijos fenomenas
Povandeninių dujų versmių yra keliose pasaulio vietose.
Ramiojo ir Atlanto vandenynų gelmėse, žemynų plokščių sandūros vietose atsiveria giliavandenių sieringų dujų versmės. Dėl baltų nuosėdų jos vadinamos baltaisiais rūktuvais arba rūkstančiais gūbriais.
Kita versmių atmaina – veikiantys ir neseniai užgesę metano rūktuvai. Jų žemėje yra vos keliose vietose, daugiausiai – Meksikos įlankoje.
Vienintelė rūktuvų arba dujinių rifų vieta Europoje yra Danijos Kategato sąsiaurio Hirsholmo saloje 500 kv. metrų plote. Veikiantys ir neseniai užgesę rūktuvai sudaryti iš karbonatinių druskų ir smiltainio. Per valandą išsiskiria iki 25 litrų dujų. Metano dujos kyla iš 100–125tūkst. metų senumo augalinės kilmės liekanų, kurios yra dumble 15 metrų gylyje.
Aplink rūktuvus veisiasi nemažai metano dujoms atsparių vandens gyvūnų – pintys, daugiašerės kirmėlės, dvigeldžiai moliuskai, krabai, grundalai, menkės. Saloje telkiasi daug paukščių.
1929 m. rusenančios versmės ir jų aplinka paskelbti Danijos gamtos ir moksline vertybe, 1938 m. įsteigtas rezervatas. Jį gali pamatyti ir turistai. Į salą plukdo pramoginiai laiveliai. Išvykose būtini vedliai. Kasmet saloje lankosi daugybė mokslininkų. Tyrėjų grupė sukūrė pažintinį filmą „Burbuliuojantys gūbriai“:
