Mažai tirtoje Amundseno jūroje pastebėtiems ryškiems plotams spalvą suteikia chlorofilas, fitoplanktone randamas pigmentas. Šiuose plotuose taip pat klesti dumbliais mintantis zooplanktonas, bestuburiai vėžiukai kriliai, žuvų ir krevečių lervos, rašo „National Geographic“.
Nauja mokslinė ekspedicija studijavo žydėjimą Amundesno jūros teritorijoje, kuri sezoniškai išsilaisvina nuo ledų.
Dažnai šimtų kilometrų ploto, tokios properšos yra maisto kupinos „oazės“, kurios siūlo prieglobstį dideliems ir mažiems gyvūnams, nurodo tarptautinei ekspedicijai vadovavusi mokslininkė Patricia Yager, kurią finansavo JAV nacionalinis mokslo fondas ir Švedijos poliarinių tyrimų institutas.
Iš tirpstančių ledų į vandenyną gali patekti tokių medžiagų kaip geležis, kurios skatina fitoplanktono dauginimąsi.
Anot P. Yager, šylant klimatui, tirpsta daugiau ledo, kuris gali paskleisti daugiau maistinių medžiagų ir paskatinti dumblių gausėjimą.
Toks „sprogimas“ klimatui iš tiesų galėtų būti palaima (nes augalai iš aplinkos pasiima anglies dioksidą), tačiau tik iki tam tikros ribos, perspėjo tyrėja.
„Išskirtinis“ atvejis
Per nuotolinius stebėjimus P. Yager ir jos kolegos jau nuo 2003 metų žinojo, jog properša Amundeseno jūroje yra viena iš „produktyviausių“. Bet „labiausiai esminis dalykas tas, kad palydovai gali matyti tik paviršių, tik vietas, kuriose nėra ledo. Tai nėra visa istorija“, - pabrėžė P. Yager.
Nuo lapkričio iki sausio dviem ledlaužiais vykdyta ekspedicija buvo viena pirmųjų, paėmusių atitinkamus mėginius.
Litre vandens rasta iki 45 mikrogramų chlorofilo - tai penkiskart daugiau nei maisto medžiagų gausioje Amazonės dalyje ties vieta, kurioje ši upė įteka į Atlanto vandenyną.
Toks atradimas „pralenkia visu lūkesčius“, pirminėje tyrimo ataskaitoje rašė P. Yager. „Tai žaliausias vanduo pasaulyje, kokį mačiau“, - interviu teigė ji.
Anot Martos Vernet, tyrimų biologės Sripps okeanografijos institute Kalifornijoje, Amundesno jūroje didelė chlorofilo koncentracija nėra neįprasta. Taip yra todėl, kad properšos reguliariai papildomos šviežiu vandeniu iš tirpstančio ledo ir gauna daug saulės šviesos. Pavyzdžiui, kartais dumbliai klesti vandens sluoksniuose iki 40 metrų gylye.
Tačiau „pamatyti ką nors daugiau nei 30 mikrogramų chlorofilo litre yra išskirtinis dalykas, o daugiau nei 40 - labai išskirtinis. Tai mačiau tik keletą kartų“, - sakė M. Vernet.
Naudingumo riba
Dumbliai Amundesno jūroje taip pat itin sparčiai iš atmosferos renka anglies dioksidą, teigia P. Yager. Jo lygis tirtame plote buvo keturis kartus mažesnis nei paprastai Žemės atmosferoje. Tačiau fitoplanktonu maitinasi zooplanktonas, kuris kvėpuodamas anglies dioksidą grąžina atgal į aplinką. Tuo metu žuvusį fitoplanktoną suskaido bakterijos, taip pat išlaisvindamos anglies dioksidą.
Lisa Miller, Kanados jūrų biologė,apibendrina, jog atvirų įlankų gauseėjimas yra naudingas Žemės klimatui, tačiau tik iki tam tikros ribos. P. Yager aiškina, kad jei pasaulis toliau kais, dings įlankas supantis ledas ir su jo tirpimu vandenyje pasipildančios maistinės medžiagos.
„Tai baigtinis dalykas - properšos gali didėti iki tol, kol visiškai dings“, - sakė P. Yager.
Panašiai neįprastai „žalia“ properša nebūtinai reiškia, kad prasidėjo dumblių gausėjimo tendencija - priartėti prie atviros teritorijos mokslininkams leido tirpstantis ledas, tad nėra aišku, ar procesas vyko ir anksčiau, tik nebuvo kam jį stebėti. Tačiau P. Yager tvirtinimu, net jei taip ir yra, nauji tyrimai bent padėjo pradėti atskleisti vandenynų paslaptis.
