Naktimis ūbauja pelėdos, dieną gieda zylės, kliuksi bukučiai, sausomis šakomis groja geniai.
Dar svarbesnė naujiena mums visiems – į namus, į Lietuvą skrenda gandrai. Jie skuba, tačiau gali būti, kad Blovieščių (arba Gandrines, kovo 25 d.) švęsime be gandrų; tiesa, jie čia niekuo dėti: paukščiai negali sugrįžti, jeigu nėra net menkiausių sąlygų.
Lietuvos gandrai iš savo žiemaviečių prie didžiųjų Tanganjikos, Viktorijos ežerų, Pietų Afrikoje skrenda pusantro mėnesio. Pradžioje jie keliauja palei Nilą, po to pro Sinaujaus pusiasalį suka į Mažąją Aziją (Turkiją), iš čia pro Bulgariją, Ukrainą, aplenkdami Karpatų kalnus skuba Į Lietuvą.
Pakeliui jie retai sustoja, nors yra tradicinės poilsio ir maitinimosi vietos. Beje, per keletą paskutinių dešimtmečių baltųjų gandrų poilsio vietos pasikeitė, dalis jų žiemą praleidžia šiaurinėje Afrikos dalyje ar Europos pietuose, Ispanijoje.
Rudeninės migracijos metu baltieji gandrai paprastai lekia dideliais pulkais. Ypač daug jų susirenka prieš Viduržemio jūrą – 1929 metais stebėtojai prie Sueco matė apie 30 metrų pločio nenutrūkstamą skrendančių gandrų juostą, kurioje buvo apie 40 tūkstančių paukščių. Tačiau pavasarį paukščiai lekia nedideliais pulkeliais, o būdami netoliese namų pasklinda kas sau ir plasnoja net pavieniui.
Vienos poros nariai retai kada žiemoja vienoje vietoje, todėl jų sugrįžimo terminai gali labai skirtis. Štai Vokietijoje palydoviniais siųstuvėliais paženklinta gandrų pora žiemodavo kas sau: gandras Ispanijoje, gandrienė – net Pietų Afrikos Respublikoje.
Suprantama, patinėlis į lizdą grįždavo mėnesiu anksčiau ir laukdavo savo gandrienės.
Gandrų poros ilgaamžės – jei visi paukščiai gyventų laimingai, jų santuoka nenutrūktų 10 – 12 metų. Ištikimybė, savo namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas - sugrįžęs pirmas paukštis akylai saugo lizdą ir laukia kito savo poros nario. Parlėkus antram gandrui, jie sveikina vienas kitą ir nesiskiria iki pat išlėkimo rudenį. Pavasarį juos įprasta matyti tupinčius greta, susiglaudusius, vienas kitam snapais tvarkančius plunksnas.
Vos grįžę gandrai suskumba taisyti senas lizdo šakas, o atšilus orams, į lizdus neša žagarus, velėnas, sausą žolę, neretai – surastus skudurus, plastikines atliekas.
Dažnai tik gandrams parskridus matome, kad jų gandralizdžiai jau suirę, pasvirę, apaugę šakomis. Tada lyg ir per vėlu ardyti lizdą, keisti jo pamatą, pjaustyti šakas.
Tai daryti reikia dabar, vos atlėgus šalčiams.
Tam reikia parinkti tvirtą, žalią (gyvą) medį sodybos pakraštyje, toliau nuo šulinio, nuo gyvenamų pastatų. Lizdas tarnaus dešimtmečius, todėl jam vietą parinkime atsakingai – ne ant plonų šakų, o ant tvirto kamieno.
Lizdo pamatui daromas apie 120 centimetrų skersmens metalinis pagrindas, o jo neturint – kalamas iš medžio ir tvirtinamas metaliniais strypais ar viela. Lizdo pagrindas išpinamas šakomis, apdedamas velėnomis.
Gandro lizdo nereikia kelti į tuopas ar kitus trumpaamžius, lengvai lūžtančius medžius. Lizdas keliamas pietinėje medžio kamieno pusėje taip, kad paukščiams būtų patogu įskristi į savo namus. Jeigu nėra tinkamo medžio lizdui iškelti, tam tinka 7-8 metrų aukščio stulpas ( geriau gelžbetoninis) su viršuje pritvirtintu metaliniu lizdo pagrindu.
Pavasario ir gandrų neteks ilgai laukti. Paskubėkime, kad gandrai mūsų neužkluptų nepasiruošusių.
