Pasitaiko ir kuriozų, pavyzdžiui, aplinkosaugininkai neseniai sumanė rinkti mokestį net už penkerių metų laikotarpiu naudotą šienainio plėvelę. Žadama, kad nuo kitų metų jau bus aiškiau reglamentuotas antrinių ir pavojingų atliekų tvarkymas, tačiau nemažai rūpesčių išliks.
Trūksto aiškumo
Žemdirbiams nereikia kruopščiai pildyti žurnalų dėl pavojingų atliekų utilizavimo, pridavimo. Tik nuo ūkininkų sąmoningumo priklauso, ar jie panaudotus alyvą, degalų filtrus, akumuliatorius, pesticidų tarą ir kitas atliekas atiduoda specializuotoms įmonėms. Pasak Antrinių žaliavų ir atliekų surinkėjų, perdirbėjų asociacijos projektų vadovo Sigito Ašmono, į šalį per metus įvežama 24 tūkst. tonų alyvos, o surenkama saugiai utilizuoti vos 2 tūkst. tonų. „Kai kurie ūkininkai ją galbūt panaudoja dirbtuvėms apšildyti, senų traktorių varikliuose, – mano S.Ašmonas. – Dėl alyvos ir kitų mašinų atliekų utilizavimo kol kas labiausiai kontroliuojami autoservisai, bet žemės ūkio bendrovės, ūkininkai niekuo neįpareigoti.“
Tik rengiant projektus gauti ES paramą reikia sutarčių su specialų leidimą turinčia pavojingų atliekų surinkimo įmone. Tačiau S.Ašmonas minėjo, kad tai daugiau formalumas.
Antrinių žaliavų ir atliekų surinkėjų, perdirbėjų asociacijos projektų vadovas tvirtina, kad ūkių atliekos neretai paprasčiausiai išmetamos su komunalinėmis atliekomis. „Tada chemikalais užterštos atliekos patenka į sąvartynus arba, dar blogiau, paprasčiausiai išmetamos į aplinką“, – apgailestavo S.Ašmonas.
O atliekos turi būti laikomos tvarkingai, tam skirtose specialiose talpyklose bei atitinkamai pažymėtos pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus ir atliekų tvarkymo taisykles.
S.Ašmono teigimu, specializuoti žemės ūkio technikos dirbtuvių specialistai, atlikdami remonto darbus pas ūkininkus, visas pavojingas atliekas privalo pasiimti. „Ūkininkas ar bendrovė gali pasilikti tik tai, ką galima panaudoti antrą kartą – metalinę traukę, kokią nors korpuso dalį ir kt., – aiškino projektų vadovas. – Jei yra kitaip, atsakomybė lieka ūkininkui. Jei jis pats perka tepalus ir atlieka techninę priežiūrą, tada atliekos susidaro pas ūkininką ar žemės ūkio bendrovę ir už jas turi mokėti būtent jie.“
Neapibrėžtas statusas
Pavojingų atliekų surinkimo ir tvarkymo bendrovės viešųjų ryšių vadovė Janina Melnikovienė teigė, kad kol kas kai kurios atliekos turi neaiškų statusą. „Pavyzdžiui, plastikinė pesticidų tara iki šiol oficialiai laikoma antrine žaliava, kurią tik reikia tris kartus praplauti, tačiau niekas negali patikrinti, ar tai padaryta pagal reikalavimus, – kalbėjo J.Melnikovienė. – Mūsų bendrovė pesticidų tarą priskiria prie pavojingų atliekų, nes ji išvežama utilizuoti į užsienį, kur tokie gaminiai turi pavojingų atliekų statusą.“
Taip pat prie įprastų pakuočių priskiriama šienainio plėvelė. „Tačiau ji irgi turėtų būti priskirta prie pavojingų atliekų, – sakė J.Melnikovienė. – Deginant šią plėvelę išsiskiria nuodingos kancerogeninės medžiagos, kurios sukelia vėžį. Todėl ūkininkai neturėtų jos atsikratyti sudegindami.“
Nuo kitų metų žemės ūkio pesticidų tarą žadama priskirti prie pavojingų atliekų, tačiau šienainio plėvelė greičiausiai turės gamybos atliekų statusą.
Įžiebė aistras
Kai nėra aiškių reglamentų dėl atliekų tvarkymo žemės ūkyje, o aplinkosaugininkai ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) skirtingai interpretuoja Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą, žemdirbiai atsiduria kurioziškose situacijose. Štai šiemet Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Pagėgių aplinkosaugininkai ūkininkams išsiuntinėjo laiškus su raginimais sumokėti pakuotės tvarkymo mokestį už penkerius metus ir dar pagrasino skaičiuoti delspinigius.
Pasak ŽŪM Išteklių ir kokybės politikos departamento direktoriaus Sauliaus Jasiaus, taip aplinkosaugininkai elgtis neturėtų. „Žemdirbiai pagamintą šienainį naudoja gyvuliams šerti ir rinkai jo netiekia. Todėl, mano nuomone, iš ūkininkų reikalaujamas 1,8 Lt/kg panaudotos polietileno plėvelės tvarkymo mokestis pagal faktinį plėvelės įsigijimą nėra pagrįstas, žemdirbiai ją sunaudoja savo ūkio reikmėms“, – įsitikinęs S.Jasius.
Šiuo metu yra parengtas ir derinamas naujas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektas, kuriame numatyta, kad gamintojams ar tiekėjams, kurių ūkyje per metus susidarys iki 0,5 t naudojamos pakuotės, pakuotės tvarkymo mokesčio mokėti nereikės. O Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas įsitikinęs, kad žemdirbiai iš viso neturi mokėti šienainio plėvelės tvarkymo mokesčio. „Jį turi mokėti gaminio pardavėjas arba gamintojas, – mano J.Talmantas. – Tas pat ir su pavojingomis atliekomis: turėtų būti specialios aikštelės, į kurias galėtume suvežti tepalus, filtrus, kitas pavojingas atliekas, o jų utilizavimo išlaidas turėtų padengti gaminio pardavėjai.“