Rėkyvos bendruomenės kova su danų kapitalo įmone „Rėkyva“, čia kasančia durpes, tampa vis aštresnė. Visuomenininkai atidžiai stebi durpininkų veiksmus, fiksuoja jų skleidžiamas melagystes ir į pagalbą šaukiasi žurnalistus. Nelieka skolinga ir danų kapitalo įmonė.
Rugpjūčio 19 d. prie bendrovės „Rėkyva“ vartų buvo užpulta bei prilupta vienos populiarios TV laidos komanda, kuri rengė laidą apie dėl durpių kasimo įmonės veiklos kylančią grėsmę Rėkyvos ežerui ir bandė gauti durpių kasimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą.
Yra ko nerimauti
Rėkyvos bendruomenės pirmininkė Nijolė Malakauskienė sako, kad pilietinė visuomenė šiandien pakilo į kryžiaus žygį ne tik dėl galinčios bet kada įvykti ekologinės katastrofos, jei nebus sustabdyta durpių kasyba Rėkyvos ežero prieigose, bet ir dėl mūsų šalies institucijų, kurioms pirmiausia turėtų rūpėti tie klausimai, abejingumo ar net suinteresuotumo nieko neveikti.
Šiuos savo įtarimus pirmininkė grindžia ne spėjimais, o STT pažyma, kurioje yra netgi taip parašyta: „2008 01 25 AB „Rėkyva“ paaukojo lėšų politinės kampanijos finansavimui (...) Nuo 2008 02 01 iki 2008 12 10 šios partijos pirmininkas Artūras Paulauskas buvo Aplinkos ministras.“ „2007 01 29 AB „Rėkyva“ paaukojo lėšų politinės kampanijos finansavimui savivaldybių tarybų rinkimuose. Naujosios sąjungos Šiaulių miesto apygardos kandidatų sąrašui paaukota 25 tūkst. litų“ ir t. t. Ar ne todėl, kaip rašoma STT pažymoje, „2008 05 23 Lietuvos energetikos institutas, AB „Rėkyva“ užsakymu atlikęs tiriamąjį darbą, nustatė, kad durpyno eksploatacija neturėjo reikšmingos įtakos vandens lygių kaitai.“
Tuo pat metu Geologijos ir geografijos instituto ataskaitoje apie tą patį kalbama priešingai ir rekomenduojama durpyną uždaryti, nes gali būti padaryta žala visiems miesto vandens telkiniams. Mokslininkai konstatavo, kad 270 metrų durpių riba, skirianti ežerą nuo karjero, bet kada gali būti pralaužta ežero bangų, nes karjero dugnas yra septyniais metrais gilesnis nei ežero vandens lygis. Jei taip atsitiktų, jau ir taip seklėjantis Rėkyvos ežeras paprasčiausiai ištekėtų, o tuomet sunyktų ir Prūdelis, ir Talšos ežeras, į kurį, beje, jau sudėta daug milijonų puoselėjant viltį, kad jis liks ne tik ateities kartoms, bet ir šiandien vilios turistus bei investuotojus.
Mokslininkai teigia, kad nenutraukus įmonės veiklos padidėtų pavojus ir durpynų gaisrams kilti bei išnyktų visas unikalus draustinis. „Nusipirko politikus ir daro ką nori. Ne vien Paulauskas, bet ir Kundrotas tokius veiksmus laimino. Net techninis durpių kasimo projektas yra. Rodos, 2007 m. buvome prispyrę paruošti naują, šias dienas atitinkantį, bet jo, mūsų žiniomis, niekas nepatvirtino. Taip ir gyvename“, – kalbėjo pilietinės visuomenės atstovė Irena Vasinauskaitė.
Mokslininkai siūlo uždaryti durpyną
Politikams ir danų milijonams atsparūs mokslininkai pabrėžia, jog Rėkyvos ežeras, didžiausias Lietuvoje vandenskyrinis ežeras, pasižymintis mažu santykiniu baseinu, mažu gyliu ir nestabiliais durpingais krantais, yra ypač jautrus aplinkos pokyčiams. „Jis neturi intakų, tačiau turi keletą dirbtinių ir periodiškai blokuojamų ištakų. Jis yra ypatingai svarbus Šiaulių miesto bei gretimų vandens telkinių sistemai regione, stokojančiame kokybiškų telkinių. Svarbus jis ir rekreacinių, ir kitų resursų požiūriu, nes yra didelio masto teritorijoje“,– rašoma mokslininkų tyrimo įvade.
Mokslininkai siūlo palaipsniui uždaryti durpyną, nutraukti durpių kasybą, užtvenkti visus kanalus, kuriais vanduo teka iš Rėkyvos ežero prieigų bei draustinio, nes tik taip, jų nuomone, galima išgelbėti unikalų ežerą ir nykstantį draustinį.
Kasa jau antrą dešimtmetį
Danų kapitalo įmonė AB „Rėkyva“, užsiimanti durpių gavyba ir jų substratų gamyba, čia kasa durpes jau antrą dešimtmetį. Tai yra viena didžiausių šios veiklos srities įmonių Lietuvoje, didžiąją dalį produkcijos išvežanti iš Lietuvos.
Jau rašėme, kad danų įmonės proteguotojai kartais bando prisidengti tuo, kad durpininkai moka mūsų valstybei mokesčius. Tačiau mokslininkai mano, kad tie mokesčiai yra juokingai maži – už 1 kub. m sumokama iki 50 centų, o durpių prekybos centre 1 kub. m jau kainuoja apie 130 Lt. Specialistai apskaičiavo, kad skandinavai durpių kasėjai mūsų valstybei per metus sumoka apie 200 tūkst. Lt, o norint atkurti gamtai padarytą žalą, atsiradusią dėl danų veiklos, prireiktų gerokai per 60 mln. Lt.
Tokia suma susidarytų tik per 300 metų. Tačiau taip ilgai Rėkyvos durpynuose danai neužsibus, nes durpių gali nebelikti jau po dešimtmečio, po dviejų – tai tikrai. O kas toliau? Svarbus ir kitas klausimas: jei danai, nelikus durpių, paskelbtų savo bendrovės bankrotą, kas tuomet rekultivuotų baigtą eksploatuoti durpyną? Kur reikėtų ieškoti kaltų dėl ekologinės katastrofos?
Patys liksime be durpių
Valstybės kontrolė tyrė, kaip naudojami šalies gamtos ištekliai. Jos išvados neguodžia. „Pasak kontrolierių, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, mums tenka penkiskart mažiau gamtinių išteklių. Bet ir tuos pačius atiduodame kitiems. O durpių išvežame apie 80 proc. Galima neabejoti, kad netolimoje ateityje jas pirksime patys. Tik už kiek? Per metus iš mūsų šalies eksportuojama durpių beveik už 100 mln. Lt, o mokesčių surenkama tik apie 20 mln Lt. „Monkės“ biznis, jau nekalbant apie tai, kad bet kada galime sulaukti ekologinės nelaimės“, – kalbėjo Rėkyvos bendruomenės pirmininkė Nijole Malakauskienė.
Bendruomenės pirmininkė neseniai įsitikino, kad padėtis katastrofiškai prastėja. Šiųmetę liepą ji, padedama katerį turinčių gamtos mylėtojų ir į talką pasikvietusi žurnalistus, apžiūrėjo siauriausią vietą, skiriančią Rėkyvos ežerą nuo rausiamo durpyno. „Iki tol mums „Rėkyvos“ generalinio direktoriaus pavaduotoja Edita Aperavičienė sakė, kad vienu „pravažiavimu“ į gylį iškasama vos 15–30 cm durpių, o siauriausia vieta esanti 500 m. Tačiau savo akimis pamatėme, kad jos rausiamos maždaug metro gylyje, o ežerą nuo durpyno jau skiria vos kokie 200 m. Tada ir supratome, kodėl ši ponia mus vis atkalbinėjo vykti į durpyną.“ N.Malakauskienė sako, kad durpininkams pūsti miglą visuomenininkams į akis nesunku, nes pasiekti labiausiai pavojų keliančią vieta nėra paprasta: kelias durpių kasimo technikos taip sugadintas, kad net visureigiu nenuvažiuosi. Belieka kateris, kurį, aišku, turi toli gražu ne kiekvienas.
Tik linkčioja galvomis
N.Malakauskienė sako negalinti suvokti, kodėl Lietuvos institucijos, užuot gynusios savo valstybės turtus, keistai linkčioja galvomis, tarsi nežinodamos, ką reikia daryti. Juk Geologijos ir geografijos instituto mokslininkų išvadas, kad kasamas durpynas neigiamai veikia draustinį ir Rėkyvos ežerą, dar kartą patvirtino Valstybinis žemėtvarkos institutas. Jis atliko dar vieną studiją ir parengė specialų botaninio zoologinio draustinio tvarkymo planą.
Siekdami išsaugoti Rėkyvos ežerą ir visą draustinį, visuomenininkai jau kreipėsi į aukščiausius šalies pareigūnus, teisėsaugininkus, aplinkosaugininkus. Pareigūnai vis konstatuoja, kad durpes kasanti bendrovė privalo atlikti poveikio aplinkai vertinimą, bet bendrovės veikla nestabdoma, nors toks vertinimas ir neatliktas. Gal ir pareigūnai bijo, kad jų, priartėjusių prie bendrovės vartų, neištiktų TV žurnalistų dalia?
Komentaras Prokuratūra turėtų imtis tyrimo
Rimantas Braziulis, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas
Jiems visai nesvarbu, kad dar vienas mūsų ežeras nuseks ir dėl to neliks dar kelių. O taip atsitiks. Apie tai kalbama ir mokslininkų studijoje, joje konstatuojama kylanti grėsmė Rėkyvos ežerui bei visam draustiniui. Matau tik vieną išeitį – kuo skubiau reikalauti prokuratūros imtis viešojo intereso gynimo, nutraukti durpių gavybą ir atlyginti jau padarytą gamtai žalą.
