Savivaldybei rūpi
Mėgėjiškų sodų konkursinės apžiūros Lietuvoje turi seniausias tradicijas. Pernai 50-metį paminėjusi Lietuvos sodininkų draugija jas rengia nuo 1970 metų. Konkursinės apžiūros reikalauja ne tik pačių sodininkų susitelkimo, bet ir nemažai lėšų. Šalies mastu konkursus anksčiau paremdavo Žemės ūkio ar Aplinkos ministerijos. Paskutinį kartą toks renginys buvo organizuotas 2007-aisiais. Kada bus kitas, kol kas neprognozuojama. Ekonominis sunkmetis atsiliepia ir šioje srityje.
Tačiau kai kurios šalies savivaldybės pačios inicijuoja savo teritorijoje esančių sodų konkursines apžiūras. Viena jų yra sostinės savivaldybė. Sodų apžiūras ji organizuoja kartu su Vilniaus susivienijimu „Sodai“. Tokiais renginiais paskatinami gražiausių sodų savininkai, ugdomas sodininkų kūrybiškumas, poreikis saugoti ir puoselėti ekologiškai švarią ir tvarkingą teritoriją.
Iš dešimčių tūkstančių sodų sklypų ketinama išrinkti dvidešimt geriausiai tvarkomų.
Preliminariais duomenimis, konkurso nugalėtojai bus pagerbti rugsėjo 24-ąją miesto Rotušėje. Į šventę bus pakviesti ir kito sostinės savivaldybės rengiamo konkurso – „Žydintis Vilnius“ – nugalėtojai. Tai tradicinis renginys, skatinantis gėlėmis puošti daugiabučių namų, įmonių balkonus, tvarkyti gyvenamųjų namų ir įstaigų aplinką.
Tarsi antra tėviškė
Marytė ir Rimvydas Jasinevičiai („Veržuva 1“), anksčiau ne kartą pelnę laurus konkursinėse apžiūrose, sodo sklypą smėlingoje žemėje laiko antrąja tėviške. Čia daug kurta ir svajota, čia užaugo vaikai. Abu sūnūs dabar greta tėvų turi įsigiję jau savo sklypus. Tačiau žemės darbai jų nevilioja. Aktyviai dirbančiam jaunimui sodas teikia ramybę, gamtos kvėpavimą, galimybę vasaros vakarais pabūti prie ugniakuro po atviru dangumi.
Karštą vasaros dieną sėdime žalumos teikiamame pavėsyje, skanaujame ką tik nuskintas šilauoges. Dabar – pats jų derlius. Į derančius vaiskrūmius nusitaiko ir amžinai alkanų varnėnų būriai, todėl šilauogės pas Jasinevičius uždengtos tinklu.
Prieš akis atsiveria akmenų kalnelis ir japoniškas sodas, kuriam jau penkiolika metų. Sklypo šeimininkė M.Jasinevičienė mosteli ranka: tiek jau to grožio ir belikę... „Aptingome“, – prisipažįsta ir prasitaria apie bręstantį planą pertvarkyti sodą. Tik mintis įsigyti užmiesčio sodybą jos nė kiek nevilioja.
Sklypą sodininkų bendrijoje antrąja tėviške galėtų pavadinti daugelis, ypač vyresnio amžiaus, žmonių.
Praktiškumo mokykla
Iš sodininkų mėgėjų galima pasimokyti praktiškumo. 88 metų Aleksandra Apeikienė („Konservatorija“), sodą puoselėjanti daugiau kaip keturiasdešimt metų, tvirtina čia apsieinanti be jokios chemijos, netgi mineralinių trąšų ir mėšlo. Ji žino ir paslaptį, kaip išvengti skruzdžių ar kurklių, o kartu ir lysvę patręšti.
Paslaptis – sode gausiai žydintys serenčiai (močiutė juos vadina tagetėmis): „Tagetes auginu ne todėl, kad jos gražios, o kad gera trąša, sodo antibiotikas. Kai ateina ruduo, šalnos žiedus pakanda, tagetes sumetu į iškastus griovelius, dar kastuvu sukapoju, kad greičiau supūtų, o paskui užkasu.“ Perpuvę serenčiai gerina žemę, o jų kvapas atbaido skruzdes, kurklius.
Natūralios trąšos iš savo sklypo prasimano ir kiti sumanūs sodininkai. Antai Janina Jurkuvienė („Pušelė“) išravėtas piktžoles krauna į juodus polietileninius maišus, o po kurio laiko užkasa jas į lysvėse prakastus griovelius, kitas organines atliekas kompostuoja. Ant komposto krūvos agurkai kaip išprotėję auga. Ne vienam sodininkui mėgėjui kompostuojamas augalines atliekas padeda sudoroti Kalifornijos sliekai.
Praktiški vilniečiai ne tik gėlių ir daržovių daigų patys užsiaugina, bet ir sėklų pasiruošia. Taip ir sutaupo, ir užsitikrina kiekvienais metais tokį pat gerą rezultatą. Marijos ir Alberto Naimušinų („Veržuva 1“) šiltnamyje, kaip ir kasmet, tarp pomidorų puikuojasi salotų sėklojas. Pomidorai taip pat iš savo sėklų išauginti. Jų visokių yra: ir didžiavaisių, ir vynuoginių. Augalai vešlūs, sveiki. Kitame šiltnamyje greta agurkų, saldžiųjų paprikų mezga melionai. Juos Marija iš savo sėklų augina jau daugelį metų. „Per vyro gimtadienį, rugpjūčio dešimtąją, paprastai prapjauname pirmą melioną“, – pasakoja moteris, ne mažiau dėmesio nei naudingiesiems augalams skirianti gėlynams.
Darbštiems sodininkams keliuose aruose užsiauginamų gėrybių užtenka per visą vasarą ir gerokai ilgiau. „Mes ir bulvių neperkame iki Naujųjų metų“, – tvirtina Stasė Tuganauskienė („Pragiedruliai“).
Pensininkams turima žemė – didelė paspirtis. Moteris prasitaria, kad prieš kelerius metus, kol vyras buvo sveikesnis, jie sugebėdavo ir dar daugiau naudos gauti – augino kalakutus, vištas.
Kūrybingumo iš kitų neišmoksi
Su vertinimo komisija po sodus važinėjęs sostinės Antakalnio seniūnas Algimantas Vaitkus, pats turintis sklypą sodininkų bendrijoje, nuoširdžiai stebėjosi sodininkų išradingumu ir kruopštumu.
„Man kartais sako, kad aš gal ne tą profesiją pasirinkau“, – aprodydama skoningai sutvarkytą sklypą, nusišypso buhalterės specialybę įgijusi, o dabar su gana vyrišku šiuolaikinių technologijų pasauliu susijusi Elena Pečiukaitienė („Pušelė“). Sode nuolat prieš porą metų įsikūrusi moteris čia leidžia pasireikšti savo senam pomėgiui auginti ir komponuoti retus dekoratyvinius augalus. „Vyras čia tik žolę nušienauja“, – pastebi moteris.
Žemaūgius spygliuočius su rūpestingai parinktais kitais dekoratyviniais augalais ji išdėstė grupelėmis. Kvadrato formos želdinių salelės vejoje atrodo išties originaliai. Sklypo šeimininkė tvirtina idėjos nuo nieko nenusižiūrėjusi – tiesiog jai taip buvo gražu.
Jadvygos ir Viktoro Titovų sode („Veržuva 1“) – kitokie stebuklai. Viktoras, buvęs lakūnas, sode ir meistrauja, ir gamtą globoja. Namo įspūdinga veranda – iš kreivakamienių pušų. „Idėją davė žmona, – juokdamasis pasakoja Viktoras. – Pasakė, kad nori kažkokios ypatingos verandos – iškart ir supratau, ko reikia.“ Techninę kūrybą mėgstantis ir bitininkaujantis vyras sumeistravo kėlimo mechanizmą, kuriuo atsarginius avilius pakelia į ūkinio pastato antrą aukštą.
Pensininkų sklype pakanka vietos ir gėlynams, ir naudingiems augalams, ir perintiems paukščiams. Pavasarį įsikuria net aštuonios varnėnų poros, jau treti metai, kai peri raudonuodegė – šiam paukšteliui vietą padėjo susirasti sodo šeimininkas.
