– Neseniai buvo pranešta, kad prie Trakų ežerų buvo nubausta apie trisdešimt gamtą teršusių asmenų. Ar tai didelis skaičius?
– Tądien buvo nubausti 32 asmenys. Kasmet mūsų aplinkosaugos institucijų darbuotojai rengia reidus prie ežerų, ypač Trakų ir Švenčionių rajonuose, kur daugiausia poilsiautojų. Galima konstatuoti vieną dalyką: buvimo gamtoje tradicijos mūsų šalyje tik blogėja. Vienas mano bičiulis suomis pasakė: „Lietuviai mėgsta išgerti gamtoje.“ Ne gamtą mėgsta, o gamtoje išgerti! Tokio kiekio pakuočių paežerėse, miškuose dar nebuvo.
– Būtų daugiau paplūdimių – nebūtų tiek šiukšlių, nes tvarka rūpintųsi atsakingi žmonės...
– Paplūdimiai – teigiamas dalykas, nes tai teritorijos, kurios pritaikytos poilsiui ir kuriomis rūpinamasi. Buvimas paplūdimy poilsiautojus drausmina. Deja, savivaldybės skiria nepakankamai dėmesio, kad būtų įrengta naujų paplūdimių.
– Neseniai buvo paskelbta apie Trakuose įsikūrusį privatų paplūdimį...
– Taip, tai vienas iš galimų būdų pradėti civilizuotai poilsiauti. Minėtasis paplūdimys įrengtas 99 metams išnuomotoje teritorijoje, kur bilieto kaina visai dienai tesiekia tris litus. Ir dar vieta automobiliui pasistatyti įrengta. Manau, tai teigiamas pavyzdys. Deja, tokių pavyzdžių – labai mažai. Dažniau prie vandens vyksta užslėptas gamtosaugininkų ir nedrausmingų poilsiautojų karas.
– Kokia geriausia išeitis tokioje situacijoje?
– Kad būtų pasiektas akivaizdus rezultatas, man atrodo, reikėtų įvesti tokią tvarką: atsisėdi prie užkardo (kur automobiliu važiuoti draudžiama), atvažiuoja automobilis – vairuotoją nubaudi. Po dviejų savaičių niekas nevažinėtų. Tačiau tam trūksta lėšų. Ateityje saugomose teritorijose planuojama pasitelkti reindžerių tarnybą, kuri vykdytų prevencinę veiklą.
– Ar galite pasakyti, kokią žalą žmonės padarė dėl netinkamo elgesio jūsų regione?
– Per šį pusmetį gamtai padaryta žala įvertinta 270 tūkst. Lt. Skirta daugiau kaip 220 tūkst. Lt baudų. Būna metų, kai žalos mastai skaičiuojami milijonais, ypač jei nutinka kokia nors didelė avarija. Beje, mūsų institucijoms pažeidėjų gaudymas nėra pagrindinis darbas.
– Kas jums yra didžiausias galvos skausmas?
– Atliekų tvarkymo sistema. Tai sudėtinga sistema: surinkimas, pirminis ir antrinis rūšiavimas, pagaliau atliekų patekimas į sąvartyną. Deja, šioje srityje dar ne viskas padaryta. Opus yra ir oro taršos klausimas. Didžiausias oro teršėjas – transportas. Kaip didžiausią stacionarią oro teršėją Vilniaus regione derėtų paminėti Lietuvos elektrinę. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, ji dar plėstis.
– Sakykite, ar vasara – didžiausių pavojų gamtai metas?
– Nesakyčiau. Greičiau ruduo. Kai prasideda lašišų migracija į nerštavietes ir jų nerštas, gerokai ūgteli brakonieriavimo mastai. Apskritai kiekvienas metų laikas gyvajai gamtai kelia tam tikrų pavojų. Pavyzdžiui, žiemą mūsų keliuose ir gatvėse išberiama daug druskos, kuri vėliau susigeria į gruntinius vandenis. Arba pavasarį mieste, kol dar medžiai nebūna sužaliavę, dulkių koncentracija ore neretai priartėja prie pavojingos ribos. O kiek naftos teršalų, susikaupusių ant asfalto, prapliupus lietui, nuplaunama į Nerį.
– Pradėjus vėsti orams, poilsiautojai apleis paežeres, į miškus ūžtelės grybautojų banga...
– Tai dar viena problema. Negaliu suprasti vieno dalyko – kodėl, griežtai draudžiant uogauti šakutėmis, nes taip žalojami uogienojai, šie įrankiai laisvai pardavinėjami parduotuvėse? Neabejoju, kad bus užfiksuotas ne vienas ir vandalizmo prieš grybieną faktas. Uogautojai ar grybautojai į mišką eina visiškai negalvodami, kokią žalą gamtai jie daro po uogienojus mosuodami šakutėmis ar voveraites draskydami grėbliais. Jiems svarbiausia – iš miško gauti kuo didesnį pelną. Mūsų visuomenė tapo labai vartotojiška. Jai svarbu bet kokiomis pastangomis gauti pinigų. Prasidėjus ekonomikos krizei, gamtosaugos padėtis mūsų šalyje labai pablogėjo – gerokai padaugėjo gamtos taisyklių pažeidimų, dvigubai padaugėjo ir šiurkščių pažeidimų. Šiandien masiškai brakonieriaujama naudojant tinklus, elektros priemones, nelegaliai laikomus medžioklės ginklus ir pan.
– Kokių pažeidimų ypač daugėja?
– Ypač didėja nelegalios žvejybos mastai. Rudenį, kai prasideda licencinė lašišų medžioklė, reikia įsigyti 50 Lt kainuojančią licenciją. Tačiau daugelis į šį reikalavimą numoja ranka. Narai, gamtosaugininkai vandens telkiniuose randa gausybę tinklų, įmerktų į vandenį, tačiau kažkaip pamestų. Vėliau tie tinklai prigaudo žuvų, nugrimzta į dugną ir ten pradeda pūti, o žvejai piktinasi, kad mažėja laimikių. Tokių kinų gamybos tinklų pilnos parduotuvės. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija šiais metais jau užfiksavo 361 gyvosios gamtos pažeidimo atvejį. Net 282 iš jų – žvejybos taisyklių pažeidimai. Skirta daugiau kaip 65 tūkst. Lt administracinių baudų: daugiau kaip 40 tūkst. Lt – už žvejybos, likusi dalis – už medžioklės taisyklių pažeidimus. Taip pat buvo konfiskuota 150 vienetų (arba apie 15 km ilgio) tinklų, 20 kilpų žuvims gaudyti, keturi medžiokliniai šautuvai.
– Paminėkite ypatingesnius atvejus.
– Pareigūnai, gavę informacijos apie neteisėtą medžioklę Eišiškių medžiotojų klubo plotuose (Šalčininkų rajone), talkinant medžiotojams, sulaikė du pažeidėjus – Šalčininkų rajono gyventojus, nelegaliai sumedžiojusius stirnos patiną. Sulaikytiems brakonieriams už administracinės teisės pažeidimus ir gamtai padarytą žalą skirta po 3 000 Lt bauda. Kadangi tie asmenys neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vilniaus rajono Sužionių seniūnijoje du nelegaliai žvejoję asmenys buvo nubausti po 1 600 Lt bauda.
– Gamtai daromos žalos atvejai dažniau nustatomi organizuojant įvairius reidus ar pagal gyventojų signalus?
– Mums talkina neetatiniai gamtos inspektoriai, kurie, turėdami informacijos, paprastai apsilanko konkrečiose vietose. Ir dažniausiai grįžta su rezultatais. Užpernai du trečdaliai išvykų duodavo tam tikrų rezultatų, o pernai išvykų efektyvumas siekė jau daugiau kaip 90 proc. Iš tikrųjų pagauti gamtos pažeidėjus nėra taip paprasta. Jeigu ant kranto stovi žmogus, o ežere plūduriuoja įmestas tinklas, dar negali įrodyti, kad tinklas yra būtent to žmogaus. Turi jį pagauti su įkalčiais – nufotografuoti, nufilmuoti ar užklupti nusikaltimo vietoje.
– Ar dažnai apsieinate be policijos įsikišimo?
– Nedažnai. Šiandien žmonės – itin agresyvūs.
– Kam sąmoningi piliečiai galėtų pranešti apie akivaizdžius prieš gamtą vykdomus nusikaltimus?
– Tai galima padaryti paskambinus bendruoju pagalbos telefonu 112 ar visą parą veikiančiu balso pašto telefonu 8 614 40 072.
– Kokią menate didžiausią jūsų regiono gamtai padarytą žalą?
– Didžiausia žala, siekusi net 5 mln. Lt, buvo padaryta Vaidotų geležinkelio vagonų skirstymo stotyje. Čia naftos produktų išsiliejimo iš vagonų avarijos nėra retenybė.
– Kas, jūsų nuomone, galėtų padėti pagerinti esamą gamtosaugos padėtį?
– Turėtų keistis „žalioji“ politika, nukreipta prieš vartotojišką visuomenę. Vartotojiška visuomenė pripažįsta tik pinigus ir tai, kaip juos gauti, įpročiai ir ekonomika yra pagrįsti vartojimo augimu. Užtat ir išgyvename krizę, kurią sukėlė nepamatuotas vartojimas. Pasaulyje galime rasti nemažai vietų, kur žmonės gyvena skurdžiai, bet yra laimingi, o mes – ir turime daugiau, ir jaučiamės nelaimingi.
– Ar jums neatrodo, kad nemažai žalos gamtai žmogus padaro dėl nežinojimo? Pavyzdžiui, maudosi neleistinose vietose, nes nežino, kad ten negalima, važinėjasi keturračiais ten, kur negalima, nes nežino, kur jais važinėtis.
– Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Paminėjote keturračius. Tai iš tikrųjų didelė problema. Jais važinėjamasi ant piliakalnių, po miško paklotę, miškuose net organizuojamos jų varžybos. Keisčiausia, kad šios priemonės net neregistruojamos. Jos neturi numerių, pagal kuriuos būtų galima rasti pažeidėjus. Dar viena blogybė – vandens motociklai. Jų riaumojantis garsas išbaido paukščius, gąsdina gyvūnų jauniklius. Važinėti vandens motociklais draudžiama mažesniuose nei 500 ha vandens telkiniuose ir saugomose teritorijose esančiuose ežeruose bei upėse. Tiesa, važinėti vandens motociklu Kauno mariose, nors jos ir yra saugomos, leidžiama. Taip pat plaukioti galima Kuršių mariose, Baltijos jūros pakrantėje ir dar maždaug dvylikoje ežerų (Trakų rajone tyvuliuojančiame Margio ežere, Elektrėnų tvenkinyje ir t. t.).
– Tačiau, sutikite, gamtoje labai trūksta informacinių stendų. Dažniausiai matomas tik „Atsargiai su ugnimi“.
– Sutinku, informacinių stendų trūksta. Atvažiuoji į nuošalią vietą prie ežero ir nežinai, galima čia maudytis ar ne. Civilizuotame pasaulyje yra paplūdimys, stovėjimo aikštelė. Kitas dalykas, kai ežerus supa privačios žemės. Tarkim, Trakuose keturių paplūdimių tikrai per maža. Jų reikėtų bent keliolikos, kad patenkintų visų panorusiųjų atsigaivinti per didžiausius karščius poreikius. Baimindamiesi netvarkingų poilsiautojų, privatininkai tveriasi savo sodybas aukščiausiomis tvoromis ir taip darko kraštovaizdį, kiti, neatlaikę kovos su poilsiautojais, net pardavė savo sodybas. Gal ir nebūtų nieko bloga, jei atsigultum ir privačioje paežerėje, tačiau neretai poilsiautojas dar ir laužą ant liepto susikuria.
– Ar juntate klimato kaitos daromą žalą?
– Negalėčiau tiesmukai tvirtinti, kad vyksta kokie nors neigiami procesai dėl klimato šilimo ar šalimo. Tai natūralūs procesai, kuriuos žmogaus veikla neabejotinai greitina. Tarkim, upių ir ežerų tarša skatina ežerų užpelkėjimą, upių krantų dumblėjimą. Į atmosferą išmetami anglies ir sieros dioksidai skatina rūgštaus lietaus atsiradimą. Kad įsitikintum žmonių įtaka klimato kaitai, žmogaus gyvenimo neužtenka – reikia šimtus metų trunkančių stebėjimų. Pasigilinus peršasi išvada, kad gamtoje vyksta tam tikri bangavimai. Iš įvairių rašytinių šaltinių galima įsitikinti, kad prieš daugelį metų Lietuvoje buvo daug šilčiau, net 60 proc. jos teritorijos dengė pelkės ir ežerai, randama ženklų, leidžiančių tvirtinti, kad čia augo ir vynuogių. Tad gal dabar taip pat grįžtame į tą tašką. Vienas meteorologas man sakė, kad paskutinio tūkstantmečio paskutinis šimtmetis, paskutinio šimtmečio paskutinis dešimtmetis ir paskutinio dešimtmečio paskutiniai metai yra šilčiausi.
– Ką patartumėte susiruošusiems poilsiui į gamtą ir nenorintiems jai padaryti nieko bloga žmonėms?
– Visus kviesčiau važiuoti į gamtą ne kaip į diskoteką, o kaip į vietą, kur didžiausia palaima yra tyla. Jei norisi triukšmo, geriau į gamtą nevažiuoti. Kitas dalykas – jeigu gamtoje puotaujama, kas irgi nedraudžiama, nereikia pamiršti susirinkti šiukšles ir išmesti į atliekų konteinerius. Susiruošus į gamtą, pirmiausia reikia įsiklausyti į tą būtinybę ir savo poreikius. Ir nebūti gamtoje agresyviems. Svarbu nepamiršti, kad apsistoti galima ten, kur yra specialūs ženklai, kad negalima statyti automobilio arčiau nei 25 m nuo vandens, bet kur kurti laužaviečių – tik tam skirtose vietose. Žodžiu, reikia būti draugiškiems gamtai.
– Apeliuojate į jaunimo sąžinę?..
– Apeliuoju daugiau į savo ir jūsų sąžinę. Jaunimas elgsis pagal tėvų įdiegtus principus. Tie, kurie mano, kad posovietinei kartai pasitraukus bus geriau, tikrai klysta – kad po dvidešimties metų išties būtų geriau, su jaunimu dar reikia nuoširdžiai padirbėti. Akcijas „Darom“ reikia rengti ne kartą per metus, o ištisus metus. Kita vertus, ir akcijomis problemos neišspręsime. Privalome mes patys keistis, nes tik keisdamiesi visi kartu neturėsime nei šiukšlintojų, nei gamtos vandalų. Net ir baudos kvitų nereikės.