Savo bute nepasislėpsime
Daugelis įvairių šalių mokslininkų kuria koncepcijas, kaip išsukti iš pavojingo greitkelio, tačiau visų šių darbų mintis viena – tai, ką Vakarai vadino gerove, turi būti pakeista iš esmės. Antra – bet kokiu atveju energijos išteklių kainos išaugs tiek, kad neliks nieko kita, kaip tik griebtis ekologinės pramonės ir taupymo. Tad geriau tai pradėti iškart, nieko nelaukiant. O bandantieji toliau važiuoti ir įkalbėti kitus važiuoti traukiniu bėgiais, kurie netrukus baigsis, turi arba mažai informacijos, arba kažkokių kitokių neaiškių ketinimų.
Jeigu šias idėjas pritaikytume Lietuvos realybei, reikėtų paminėti, kad buvęs Australijos diplomatas, darnios plėtros ekspertas, tarptautinių organizacijų, vyriausybių ir verslo įmonių konsultantas Polas Honenas interneto laikraščiui „gyva.lt“ sakė, jog vienai elektrinei pastatyti reikia poros milijardų eurų, o procesas užtrunka apie dešimt metų. Turint tiek pinigų ir laiko galima pasiekti tokių pačių rezultatų tausojant energiją, pasitelkiant pažangiuosius energijos tinklus ir atsinaujinančios energijos šaltinius.
Be to, galvojant apie ilgalaikę perspektyvą atsinaujinančios energijos šaltiniai yra pigesnis variantas. Vėjas ir po šimto metų nekainuos, o apie uraną, radioaktyvių atliekų saugojimo sąnaudas to nepasakysi. Pasak eksperto, Lietuvos politikai pasielgtų protingai, kviesdami investuotojus plėtoti atsinaujinančios energijos šaltinius, išskiriančius mažai anglies dvideginio.
Bet kokiu atveju energijos išteklių kainos tik kils ir sudarys mums galybę nepatogumų – tiesiog susidursime su akivaizdžiu faktu: su savo daugiabučiais namais turėsime ką nors daryti, nes ilgainiui mokėti tokias didžiules sumas už palaikį būstą taps tiesiog nelogiška, nekalbant apie tai, kad tai – finansinės žudynės, mat daugybė žmonių gyvena namuose, kuriuos išlaikyti jiems ne pagal kišenę.
Baigiant kalbą apie mūsų problemas, darni plėtra apima ne tik Žemės, bet ir jos gyventojų problemas. Kitaip sakant, žmonės tarpusavyje taip pat turėtų gyventi darniai, o bet kokia dramatiška tiek žmonių, tiek šalių nelygybė tą darną išardo.
Beje, egzistuoja dvasinių judėjimų, kurie į savo narius priima tik vidutinio gerovės lygio žmones: jų kūrėjų nuomone, ir pernelyg turtingi, ir pernelyg skurdžiai gyvenantys asmenys yra pažeisti dvasiškai ir ardo visuomenės bei visatos harmoniją. Taigi skirtingi žmonės skirtingose pasaulio vietose priėjo prie vienos idėjos, kurią įgyvendinti anaiptol nėra taip paprasta.
Pasaulis pasviręs į Vakarus
Institutas „Factor 10“, kurio įkūrėjas Frydrichas Šmitas-Blykas 2001 m. yra gavęs prestižinį Takedos apdovanojimą už aplinkosaugą ir kuris padeda diegti darnios plėtros principus Vokietijoje, iškelia dešimt pagrindinių sąlygų, kurias turi įgyvendinti žmonija, siekdama darnios plėtros.
Pirmiausia, vakarietiško gyvenimo būdo globalizavimas yra neįmanomas, nes prireiktų daugiau nei dviejų planetų, kad būtų patenkintas išteklių poreikis. Kitaip sakant, daugybei Žemės gyventojų niekaip nepavyks pasiekti vakarietiškos gerovės, nes Žemė nepajėgi tiek išlaikyti. Be kita ko, ekonominis vadinamojo trečiojo pasaulio šalių augimas dar labiau didina energijos išteklių poreikį ir dar labiau juos brangina. Beje, jau šiandien Žemės ekosistemos atsikūrimo pajėgumų slenkstis yra peržengtas.
Dėl minėtų priežasčių esminė priartėjimo prie darnios plėtros sąlyga yra visais įmanomais būdais sumažinti gamtos išteklių naudojimą, dematerializuojant gerovės kūrimą. Tad tradicinių technologijų ekologizavimas – tai tik pirmasis žingsnis visiškai naujų sistemų, prekių, paslaugų, procesų ir procedūrų, kurios turėtų užtikrinti žmonių gerovę, link.
Taupo ne tik skurdžiai
Energijos gamyba turėtų būti akivaizdžiai dematerializuota, o jos naudojimo efektyvumas – kur kas labiau pagerintas. Reikia kaip galima greičiau atsisakyti iškastinės energijos šaltinių naudojimo ir pereiti prie saulės ir geoterminių išteklių naudojimo.
Pakankamas ekonomikos atsiejimas nuo gamtos išteklių naudojimo yra įmanomas tik tokiu atveju, jei visuose gamybos ir naudojimo lygmenyse bus išnaudotos visos galimybės juos tausoti.
Išteklių pereikvojimo kaštai turėtų išaugti tiek, kad ekologinė gamyba ir naudojimas pataptų gana patrauklūs. Dėl šios priežasties politika turėtų būti nukreipta išteklių branginimo kryptimi. Tai kartu sumažintų ir atliekų bei išmetamųjų produktų kiekius.
Pasak koncepcijos kūrėjų, tikriausiai pats protingiausias sprendimas būtų pereiti nuo darbo apmokestinimo prie išteklių apmokestinimo. Šitaip taip pat būtų sukurta naujų darbo vietų.
Atėjo laikas kitiems
Iki 2050 metų turėtų būti pasiektas toks neatsinaujinančių išteklių sunaudojimo lygis: jis neturėtų viršyti 5–6 tonų per metus vienam žmogui. Per tą patį laikotarpį klimato kaitos dujų išlakos vienam žmogui turėtų būti apribotos iki 2–3 tonų per metus.
Kad būtų pasiekti šie tikslai, industrializuotos šalys turi itin padidinti išteklių naudojimo efektyvumą. Pavyzdžiui, Vokietijoje apie 10 kartų, t. y. pradedant jau dabar, kasmet efektyvumą reikėtų padidinti beveik 5 procentais. Šitoks išteklių tausojimo intensyvumas sudarytų galimybes besivystančioms šalims padidinti jų naudojimą, nesudarant grėsmės darnios plėtros tikslams pasiekti.
Techninėms inovacijoms įsitvirtinti rinkoje vidutiniškai reikia nuo 10 iki 20 metų. Taigi adekvačios dematerializacijos galima tikėtis tik po kelių dešimtmečių, jei nedelsiant bus imamasi visų reikiamų priemonių išteklių produktyvumui didinti. Be to, sakoma, kad sukuriamas bendrasis vidaus produktas nėra tinkamas šalių vertinimo kriterijus – pasak koncepcijos autorių, reikia sugalvoti naują darnios plėtros kriterijų. Beje, pripažintų darnių šalių pasaulyje dar nėra, tik kai kurios šalys, pavyzdžiui, Šveicarija, Kosta Rika, turi tam tikrų darnumo požymių.