Šiuo metu Lietuvoje ištirta 17 rūšių naudingųjų iškasenų. 9 jų – klintis, dolomitas, smėlis, žvyras, molis, kreidos mergelis, durpė, sapropelis ir nafta - eksploatuojamos. Vien tik detaliai išžvalgytų naudingųjų iškasenų sąlyginė vertė 2006 m. sudarė apie 56 mlrd. Lt – beveik pusę nacionalinio Lietuvos turto. Tačiau, pasak J. Satkūno, jau dabar matyti, kad išžvalgytų smėlio bei žvyro išteklių gali imti stigti, tad reikės naujų smėlio ir žvyro telkinių.
Galime pasigirti, kad Lietuvos žemės gelmėse yra susikaupę dideli geros kokybės požeminio vandens ištekliai. „Lietuva – viena nedaugelio Europos šalių, kur centralizuotai tiekiamas tik požeminis vanduo“, - sakė pašnekovas.
2001 m. buvo eksploatuojama tik 20-30 proc., 2006 m. – 14-20 proc. išžvalgytų požeminio vandens išteklių. Taigi, pasak J. Satkūno, požeminių vandens išteklių užteks ir ateityje, o dideli vandens ištekliai sudaro palankias prielaidas ekonomikos plėtrai ir investicijoms.
Nors požeminio vandens kokybė yra gera, tačiau vanduo gali būti natūraliai prisotintas kai kurių druskų ar mikroelementų, kurių koncentracijos viršija geriamajam vandeniui nustatytas vertes. To pavyzdys - fluoridų anomalija Šiaurės Vakarų Lietuvoje. Gruntinis vanduo dažniausiai yra teršiamas azoto junginiais – amoniu, nitritais ir nitratais.
Lietuva turėtų žmones traukti ramiai ir saugiai gyventi
Nors kai kurie Lietuvos miestų rajonai, ypač buvę pramoniniai, yra smarkiai užteršti sunkiaisiais metalais, tačiau iš Europos geocheminio atlaso matyti, kad Lietuvos tiek viršutinis dirvožemio sluoksnis, tiek ir podirvis, lyginant su Vakarų Europos šalimis, sunkiaisiais metalais užterštas 3–6 kartus mažiau.
Lietuva pagal sunkiųjų metalų kiekius dirvožemyje yra skirtina prie švariausių Europos šalių, kurioms priklauso Baltijos ir Skandinavijos valstybės. „Šis faktas turėtų būti kuo plačiau naudotinas Lietuvos ekologiniam įvaizdžiui formuoti, plėtoti ekologinę žemdirbystę ir didinti turizmo patrauklumą. Tuo tarpu informacija apie Lietuvos geocheminę švarą yra nepakankamai skleidžiama ir naudojama“, - teigė J. Satkūnas.
Tačiau, apgailestauja pašnekovas, nesugebame apie tai pranešti pasauliui.
Žemės drebėjimas – ne utopija
Tarp Lietuvai slypinčių pavojų geologijos tarnybos atstovas įvardija žemės drebėjimą.
„Reikia pažymėti, kad iki šiol neturime nė vieno savo žemės drebėjimo – kad epicentras būtų buvęs Lietuvoje. Tolimų smūgių aidų jautėme daug kartų, tačiau savoje žemėje drebėjimas iki šiol nebuvo įvykęs. Tačiau nereiškia, kad jis neturi įvykti – kaip tik kaupiasi didesnė tikybė, kad įvyks kažkada“, - teigė J. Satkūnas.
Pasak jo, 2004 m. rugsėjo 21 d. žemės drebėjimas Kaliningrado srityje buvo netikėtai didelės galios – 4,4–5,0 magnitudžių stiprumo. Drebėjimų sukelti virpesiai buvo juntami ir didelėje Lietuvos teritorijos dalyje. Klaipėdoje grunto virpesių intensyvumas siekė 4–5 balus, Kaune ir Vilniuje apie 3 balus.
Kadangi analogiškose tektoninėse sąlygose labai panašaus lūžio vietoje drebėjimas įvyko Kaliningrade, tad ir Lietuvoje žemės drebėjimas, pasak J. Stakūno, nėra utopija. Tačiau nei kada, nei kur žemės gelmėse įvyks smūgis, niekas pasaulyje pasakyti negali. Kaip parodė žemės drebėjimai Kaliningrado srityje, Lietuvos ir kaimyninių kraštų žemės gelmių tektoninės ir seisminės sąlygos ištirtos nepakankamai.
Beje, pastarąjį dešimtmetį Šiaurės Lietuvos karstiniame rajone intensyviai vystosi karstiniai procesai ir reiškiniai. Vien tik 1993–2004 m. Pasvalio ir Biržų miestuose bei rajonuose atsirado kelios dešimtys pavienių smegduobių, kurių diametras siekia iki 18 m, o gylis - iki 21 m. Ypač intensyvūs karstiniai procesai Biržų regioninio parko smarkiai sukarstėjusiuose plotuose, Karajimiškio, Mantagailiškio, Drąseikių, Kirkilų kaimų apylinkėse, kur kasmet susidaro 30–50 naujų smegduobių.
Bangos gali persiristi per kopas
Lietuvos neaplenkia klimato kaitos sukelti padariniai. Jeigu dėl žemės plutos kilimo jūros lygis Botnijos įlankoje iki 2100 m. nepakis, tai pietinėje Baltijos jūroje jis pakils iki 60–80 cm. Didžiausias sausumos grimzdimas ir jūros lygio kilimas prognozuojamas Gdansko regione.
Pasak geologo, naujausi duomenys rodo, kad Lietuvos krantas grimzta maždaug 1–2 mm per metus greičiu. Per pastaruosius 30 metų vandens lygis ties Klaipėda pakilo 12,3 cm. Kylant vandens lygiui, intensyvėja krantų abrazija, kyla gruntinio vandens lygis, paplūdimiai pradeda žliugti. Prognozuojama, kad sunki padėtis Lietuvos pajūryje susidarys, kai jūros lygis pakils apie 60 cm. Tada žemesnėse vietose, pvz., ties Būtinge, bangos persiris per kopas.
