Kovai šiandien ne visada išlekia žiemoti į tolimus Europos pakraščius – kalti mes patys, aprūpinantys juos, varnas, kranklius, kuosas maistu; sąvartynai, išmetamos buitinės atliekos smarkiai pakeitė jų biologiją ir lėmė sprendimą nekeliauti. Kadaise (dar prieš 100 metų) kovai buvo reguliariai migruojantys paukščiai: rudenį išskrisdavo, o pavasario pradžioje, kai jau galėjo rasti maisto, sugrįždavo.

Nežinia, kodėl kovai buvo tokie išskirtiniai, kodėl mūsų protėviai pirmam pavasario mėnesiui nedavė, pavyzdžiui, vieversio vardo. Šiandien lyg ir pamiršome, kad kovai, ypač jų jaunikliai, buvo valgomi – pavasario pabaigoje, kai lizduose augantys paukščiukai būdavo plunksnuoti ir riebūs, juos pešdavo ir išvirę valgydavo. Kad nemanytume esantys barbarai, priminsiu, jog Švedijoje šis paprotys buvo gajus daug ilgiau. Švedai sako, kad mielai ir dabar smaližiautų koviena, jei tik jos turėtų.

Protrūkių orai

Kovą regime visko: žiemos nuotrupų, šilumos protrūkių ir įkyraus lietaus. Tokie reiškiniai mums nėra nelaukti – visus juos suprantame kaip pavasario pradžią. Per keletą pastarųjų dešimtmečių esame regėję visko: štai 1980 m. pavasarį prie Žuvinto, kur pavasaris išaušta bene anksčiausiai, pirmasis atlydys buvo tik kovo 27 dieną. Panašiai pavasaris vėlavo 1996-aisiais. Keletas pastarųjų metų buvo kitokie: kovą jau regėjome tikrai pavasariškų vaizdų. Tiesa, anksti išdžiūvusi žemė kėlė daug rizikos ne tik laukiniams, bet ir mūsų prižiūrimiems augalams.

Kovą mūsų niekas nestebina. Jei lietus – gerai: žinome, kad dalis vandens susigers į dirvožemį. Jei sniegas – dar geriau: lėtai tirpdamas jis taip pat pagirdys žemę. Kažkodėl ne visi nori savo laukuose palikti kuo daugiau drėgmės, nesodina apsauginių juostų, lauko želdinių, nors jie yra gero derliaus garantas. Be to, priebėga gyvūnams. Gal šį pavasarį kas nors ryšis?

Sakoma, kad pavasaris prasideda nuo pirmo pliko grumsto. Kovą juoduoja ištisi laukai. Ta plikų žemės lopų trauka suprantama – juose knibžda pirmoji gyvybė. Jeigu pasilenktume ir gerai įsižiūrėtume, surastume čia vorelių, boružių, sliekų. Tačiau dar daugiau gyvybės formų – nematomos.

Nematomos yra ir bakterijos, gyvenančios tik pavasarį ir skleidžiančios ypatingą kvapą: mes žinome, kad žemė taip kvepia tik dabar. Jei pamiršote šį aromatą, išeikite į savo sodą, daržą, prie dirvos ir tikrai jį pajusite. Šiuo kvapu pagardintas visas pavasario oras – nesvarbu, sninga, lyja ar saulelė šviečia.

Beldžiasi į širdį

Pavasaris sujaukia daugelio žiemiškas mintis: tai ne koks nors asmeninis kiekvieno gyvio atradimas, o dėsninga pavasario nuotaika. Štai ką tik baigėsi ar bent jau paskutines dienas gyvuoja lapių ruja. Tik dabar galime pamatyti, kiek jų daug, netgi per daug... Po vestuvių lapės vėl taps ramios, beveik nepastebimos.

Nenustebkime vidury dienos pamatę laukais straksinčių kiškių – ir jiems vestuvės. Ir voverėms, lakstančioms medžių šakomis. Ir mangutams, neseniai pabudusiems iš žiemos miego.

Tačiau smagiausia paukščių pasaulyje: skraidymo, judėjimo, giesmių tiek daug, kad mes tik dabar nustembame – pasirodo, paukščių yra gerokai gausiau nei manome. Kiekviena giesmė ką nors reiškia, retai jos giedamos, švilpaujamos šiaip sau. Paprastai giesmė – bendravimo, informavimo priemonė. Štai pabalin sugrįžusios pempės ne tik šoka savo pavasarinius šokius – aidi ir aidi jų trimitai. Vėliau, paukščiams perint, tų trelių bus mažiau, o dabar svarbu pranešti kitiems, jog ši vieta jau užimta. Tą patį sako ir varnėnas šnekutis. Vos sugrįžęs tupi liepos viršūnėje, pašvilpauja, o paskui įsidrąsinęs leidžiasi prie inkilo ir pašiaušęs pagurklį pragysta.

Nesakykite, kad pavasaris neveikia mūsų. Tačiau svarbu ir tai, kaip jį pasveikina gyvūnai bei augalai. Štai sukruto pirmieji drugiai, atgijo skruzdėlės – pavasaris juos pažadino. Ar tikrai gyvūnai jaučia išskirtinę pavasarišką nuotaiką, sunku pasakyti. Manau, jiems gera.

Kai sukrunta bitės

Bičių apsiskraidymas – ypatingas pavasario ženklas. Keletą mėnesių ant korių judėjusios krutėjusios bitelės įsiklausydamos į savo vidinį balsą nustato, kada išaušta ta šiltoji diena, kai laikas skristi išsivalyti žarnyno, iškuopti avilio vidų ir pradėti naują sezoną. Apsiskraidymas yra stimulas gyventi nauju ritmu. Jeigu paskui stoja šiltesni orai, bitutes jau galima sutikti nuo pumpurų laižančias lipnias išskyras, ieškančias žiedų.

Ar jų galima rasti kovą? Žinoma, šiuo metu jau atsiveria pirmosios žibuoklės, pirmi sodo gėlių – snieguolių, scylių žiedeliai. Tas žydėjimas dar labai negausus ir nedrąsus, tačiau bitės skuba skanauti pirmo tikro ir šviežio maisto. Labai anksti, tik šiek tiek vėliau už bites sudūzgia kamanės. Peržiemojusios motinos paskelbia naujos šeimos gyvenimą – joms lemta pradėti nuo nulio: surasti vietą lizdui, numegzti pirmas korio akutes, sudėti kiaušinėlius, rinkti nektarą ir žiedadulkes. Kamanės pūkuotos, atsparios vėsiam orui. Dažnai jas galima matyti net lietučiui dulkiant ar vėlyvam sniegeliui krintant. Žiūri į tokį gležną gyvį ir supranti, kad gyvenimo džiaugsmas gali daryti stebuklus. Kodėl tu to negali?

Paukštis sugrįžta linksmas

Kovo pabaigoje, per vadinamąjį Blovieščių (kovo 25-ąją), parskrenda gandrai – taip bent buvo sakoma nuo seno. Paprastai taip ir būna, kasdien skaičiuojame vis pilnėjančius lizdus. Ar tikrai, kaip sakė Kristijonas Donelaitis, „gandras sugrįžo linksmas“?

Paukščių pasaulyje, matyt, nėra tokio paties, kaip mūsų, džiaugsmo. Tačiau jeigu pažvelgsime į ką tik savame lizde nusileidusį gandrą, pamatysite, koks jis guvus, koks savimi pasitikintis, kaip aktyviai reaguoja į tolyje plasnojančius kitus gandrus. Kažkuris jų bus jo gandrienė. O kiti nepageidaujami, nes šis lizdas yra jo nuosavybė.

Beje, ar išliko jūsų gandralizdis? Apsižvalgykite – gal jį reikia pataisyti, gal galite dabar, dar paukščiams nesugrįžus, pakeisti pagrindą, nugenėti trukdančias šakas ir atžalas. O gal medis, kuriame yra gandro lizdas, jau netvirtas, gal lizdą reikia perkelti kitur? Kad gandrai sugrįžtų linksmi, reikia ir mūsų geros valios.
Nepamirškime gandrų ir savęs. Juk jau pavasaris...