Valdininkai kratosi inovacijų ir milijoninių investicijų

Dešimtys ar net šimtai milijonų litų. Tokio dydžio nuostolius vilniečiai ir kitų miestų gyventojai gali skaičiuoti dėl valdiškų institucijų neveiklumo. Nepritardamos šiukšlių deginimo naujovėms, šios verčia gyventojus brangiau mokėti ir už šildymą, ir už kitas komunalines paslaugas.

Galimi didžiuliai praradimai

Bene daugiausia galimybių taupyti turi vilniečiai. Specialistų skaičiavimu, sostinės gyventojai per metus gali sutaupyti mažiausiai 10 mln. litų. Taupymo receptas paprastas - užtenka iš gyventojų surenkamas šiukšles ne pilti į sąvartyną, bet sudeginti. Taip nereikės pirkti brangių gamtinių dujų. Žinoma, pirmiausia reikia pastatyti tokį kurą naudojančią termofikacinę elektrinę

Vakarų valstybėse yra įprasta bent jau didžiąją dalį komunalinių atliekų deginti iš to išgaunant elektros ir šilumos energiją. Tokių termofikacinių elektrinių valdytojai už galimybę gaminti ir parduoti energiją valdžios įpareigojami nedidinti komunalinių atliekų surinkimo tarifų.

Panašiai yra ir su šilumos energija. Deginant atliekas tarifai nekyla taip smarkiai, arba iš viso nekyla, palyginti su tarifais, kai šilumos energija gaminama deginant gamtines dujas.

Kasmet į šalies sąvartynus išpilama atliekų už maždaug 300 mln. litų. Vadinasi, mažiausiai tiek galima sutaupyti neperkant kurui gamtinių dujų. Dabar kasmet dujoms iš Rusijos pirkti sumokama maždaug po 700 mln. litų.

Milijonus sutaupyti būtų galima ir mažinant sąvartynų eksploatavimo išlaidas. O neįrengiant naujų regioninių sąvartynų – dar keliasdešimt ar kelis šimtus milijonų litų.

Galiausiai termofikacinės elektrinės, kurioje būtų deginamos buitinės atliekos, statybomis suinteresuotos ir statybų kompanijos. Objektas būtų statomas maždaug dvejus metus. Skaičiuojama, kad darbo tokiam laikotarpiui garantuotai turėtų keli šimtai statybų sektoriaus darbuotojų.

Įsitikino nauda

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas yra pareiškęs, kad buitinių atliekų deginimas yra vienas pigiausių ir efektyviausių būdų apsirūpinti elektra ir šiluma.

„Tokiems projektams turi būti uždegta žalia šviesa, nes jie sprendžia ir energines, ir aplinkosaugos problemas. Sąvartynų problema yra tokio pat svorio kaip mažas atsinaujinančių išteklių, tarp jų ir komunalinių atliekų, panaudojimas energijos gamyboje. Civilizuotos šalys tai jau seniai išsprendė“, – „Statybai ir architektūrai“ sakė A. Sekmokas.

Kaip pavyzdį ministras pateikė Daniją, kur 65 proc. atliekų surūšiuojama ir perdirbama, 25 proc. atliekų sudeginama ir tik 10 proc. atliekų, kurių negalima perdirbti, gula į sąvartynus. Tai dažniausiai būna statybinės atliekos.

A. Sekmokas pastebėjo, kad Lietuvoje beveik neveikia pirminio šiukšlių rūšiavimo sistema, bet tai neturi būti kliūtis deginti šiukšles. Juk tai, ką galima perdirbti – popierių ar plastiką – puikiai dega.

„Šiukšlių perdirbimas yra verslas, o jeigu verslininkai nesuinteresuoti juo imtis, tai šiukšles galima deginti. Tarkime, galima deginti ir pinigų banknotus, tik ar verta? Tuo aš noriu pasakyti, kad šiukšlių rūšiavimas ir deginimas yra du lygiagretūs, bet atskiri procesai, negalintys vienas kitam trukdyti“, – teigė A. Sekmokas.

Neseniai ministras lankėsi Danijoje ir stebėjo, kaip deginamos buitinės atliekos. Nepamatyta juodų kamuolių dumų, nuodijančių aplinką, nemalonūs kvapai buvo juntami tik uždaroje patalpoje, į kurią verčiamos šiukšlės. Pamatyta nauda energetikos ministrui nesukėlė abejonių, kad tokių objektų nereikia statyti Lietuvoje.

Energetikos ministerija rengia atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo, skatinimo ir rėmimo programą. Ji bus tvirtinama Vyriausybės nutarimu ir, tikimasi, bus pradėta įgyvendinti nedelsiant.

Kliūtis – nelabai suprantama

Dar metų pradžioje bemaž visos valdžios institucijos į raginimus peržiūrėti daugiau galimybių išgauti alternatyvią energiją žiūrėjo įtariai. Ypač į atliekų deginimą. Prieš kelis mėnesius viskas pasikeitė lyg mostelėjus burtų lazdele. Užteko Prezidentei Daliai Grybauskaitei paraginti, kad reikia aktyviau naudoti atsinaujinančius energijos išteklius.

Šalies vadovė pažėrė kritikos, kad Lietuvoje blokuoti bet kokie alternatyvių energijos šaltinių įdiegimo projektai. O juk kiekvienas miestas, pritaikius šiuolaikiškas technologijas, žiemą gali apsišildyti degindamas savo atliekas, ypač didesni miestai. Vienu metu būtų išspręstos net dvi problemos – šildymo ir atliekų utilizavimo.

Tada labai greitai buvo prisiminta, kad Nacionalinės energetikos strategijoje yra numatyta Vilniuje atliekų deginimo gamyklą turėti jau 2010 m. Pagal planus Vilniuje komunalines atliekas deginti buvo numatyta pirmiausia. Tačiau dabar aišku, kad taip nebus. Pirmieji projektą įgyvendins klaipėdiečiai – uostamiestyje gamyklos statybos darbai sparčiai juda į priekį.

Atsiliepia investuotojai, norintys atliekas deginti ir iš to išgauti energiją Kaune, Panevėžyje bei kituose miestuose. Vilniuje reikalai kol kas nejuda į priekį. Dvejus metus projektas įstrigo vienoje institucijoje – Vilniaus regioniniame aplinkos apsaugos departamente.

Vilniaus regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos direktorius Raimondas Petreikis sakė net negalintis komentuoti padėties, nes ji atrodo bemaž beviltiška.

„Dvejus metus nepatvirtinama poveikio aplinkai vertinimo ataskaita. Mums pateikiamos įvairiausios pastabos, kurias privalome kaskart iš naujo derinti su įvairiomis institucijomis. Susirašinėjimas tęsiasi ir dar nežinia kiek tai gali trukti“, – apmaudo neslėpė R. Petreikis.

Vilniaus regioninio aplinkos apsaugos departamento vadovas Rolandas Masilevičius nemano likęs vieninteliu stabdžiu diegiant naujas technologijas. Jis yra sakęs, kad negavo atsakymų į rūpimus klausimus.

Projekto iniciatoriai sakė, kad į visus klausimus yra atsakyta tarptautinės kompanijos „Cowi Baltic“ parengtoje aplinkos vertinimo ataskaitoje. Vilniaus regioninio aplinkos apsaugos departamento veikmus jie vertina kaip paprasčiausią vilkinimą.

Protestuoja nežinodami

Aplinkosaugininkai savo neveiklumą dažniausiai mėgina dangstyti viešojo intereso gynimu. Šiuo atveju – grupelės aktyvistų, kurie kaip įmanydami protestuoja prieš naujovių įsisavinimą, pigesnę šilumą, darbo vietų statybininkams užtikrinimą.

Kauno technologijos universiteto Inžinerinės ekologijos katedros profesorius Gintaras Denafas įsitikinęs, kad gyventojai protestuoja dėl to, kad neturi pakankamai informacijos apie tokių termofikacinių elektrinių veiklą. Žmonės bijo, kad įmonė nebus tinkamai eksploatuojama. Arba kad gali būti pažeistas technologinis režimas ir tarša vis dėlto pateks į aplinką.

Gyventojų protestais pasinaudoja ir tam tikros politinės grupuotės, turinčios savų interesų. Gyventojai kurstomi prieštarauti ir neklausyti argumentų. O juk gyventojų baimė visiškai nepagrįsta – į atmosferą išmetama tarša yra kelis ar keliolika kartų mažesnė nei nustatyta leistinose normose.

Atliekų deginimo gamyklose didžiąją dalį įrengimų sudaro įvairūs filtrai. Europoje kiekviena komunalinių atliekų deginimo gamykla yra nuolat stebima. Švieslentės prie įėjimo arba mieste informuoja, kokių teršalų ir kokia koncentracija tuo metu yra dūmuose. Daugelis įmonių ir internete pateikia momentinius duomenis apie tai, kokia yra anglies monoksido, azoto oksidų, sieros dioksido ir kietųjų dalelių koncentracija dūmuose.

Vilniuje planuojama įrengti modernią, griežtus Europos Sąjungos aplinkosaugos reikalavimus atitinkančią termofikacinę elektrinę. Joje per metus būtų sudeginta apie 250 tūkst. tonų komunalinių atliekų ir būtų pagaminta apie 50 megavatų (MW) šilumos. Planuojama statyti gamykla nepretenduoja į rūšiavimui skirtas atliekas ir bus skirta tik po rūšiavimo likusioms mišrioms komunalinėms atliekoms deginti.

Gamyklą statant ties Vilniaus 3-iąja termofikacine elektrine, Jočionių gatvės gyventojai nepatektų į sanitarinę (600 metrų spinduliu aplink gamyklą) apsaugos zoną. Artimiausi Lazdynų rajono namai nuo gamyklos būtų nutolę apie pustrečio kilometro.