Šuo buvo ne tik ilgai neėdęs, bet ir negėręs. Pamatęs vandenį galvotrūkčiais puolė prie dubenėlio. Mergaitės savanoriškai pamaitino nelaimėlį, iš kailio išrankiojo erkes. Pirminė veterinaro diagnozė nebuvo bauginanti - šuo išsekęs, tačiau vidaus organų pažeidimų atlikti tyrimai nerodė.
Iš pažiūros šuniui galėjo būti apie dešimt metų. Dėl išlikusios pūkuotos uodegos ir stačių ausų prieglaudos darbuotojos jį pavadino Lapinu. Dienos ėjo, tačiau būklė negerėjo, kad ir kokia rūpestinga buvo jo priežiūra. Tik atlikus operaciją paaiškėjo, kad šuo serga kasos uždegimu. Tai reiškia, kad jo neįmanoma pagydyti, galima tik vaistais sumažinti skausmus.
Apie žiaurų elgesį su gyvūnu Lietuvos gyvūnų globos draugija informavo Varėnos policiją, kuri iš karto pradėjo ikiteisminį tyrimą. Už tokį nusikaltimą mūsų krašto įstatymais numatoma viešieji darbai, areštas, bauda arba vienų metų laisvės atėmimas.
Anot Varėnos policijos viršininko Marijono Čiapkovskio, už žiaurų elgesį su gyvūnais Lietuvoje baudžiama labai retai. Atsakomybės sulaukia vos vienas kitas skriaudikas.
"Taip yra todėl, kad ypač kaimuose vyrauja iškreipta nuostata, jog paliegusiais ar dėl kitų priežasčių nereikalingais gyvūnais galima atsikratyti patiems, tai nelaikoma nusikaltimu. Šunis gali nušauti arba pakarti medžiotojai, o katės galima atsikratyti įdėjus į maišą ir trankant į sieną", - aiškino Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus vadovė Danutė Navickienė. Anot jos, Lapino šeimininkė taip pat vadovavosi tokiomis nuostatomis. Tai, kad šuo buvo marinamas badu ir negavo net vandens, jai neatrodė blogas poelgis. Senutė tvirtino, kad ji rūpinosi savo augintiniu, net gailėjo šuns. Esą ji neprašiusi medžiotojų nei jo pakarti, nei nušauti. Pasmerkti badui šunį Julijai G. atrodė žmoniškiau.
