Didžiosios šviesos link
Baltas birželio naktis pamatyti gali ne kiekvienas – po dienos darbų reikia ilsėtis, atgauti jėgas. Tačiau medžiotojai, meškeriotojai, keliautojai ir poilsiautojai gali sau padovanoti susitikimus su vis labiau blunkančiomis ir šviesėjančiomis birželio naktimis. Jos – skambančios, aidinčios įvairiausiais garsais, sparnų dūzgimu, dantų grikšėjimu, žingsnių bildėjimu. Per trumpą vasaros naktį daugeliui gyvūnų reikia pasimaitinti, nukeliauti tolimus kelius ir paryčiais sugrįžti į dienos guolius.
Pačios gražiausios – birželio pilnaties naktys, kai be žiburio gali keliauti klausydamasis lakštingalų pliauškimo. Vos persiritus per vidurnaktį, sukrunta tetervinai – jų burbuliavimas vasarą, ko gero, yra pats nuostabiausias dalykas. Tuo metu miškuose kurkia lėliai, cipsi pelėdų jaunikliai, kviesdami su maistu snapuose atskrendančius tėvus.
Po trumpos nakties prieblandos stojusi diena būna tokia ilga, kad sunku pamatyti ją visą. Taip tęsiasi ilgai, iki pat Joninių. Net ir Joninių laužams užgesus dienos lieka tokios pat šviesios. Birželio pabaigoje sužinome, kad jau netekta keleto šviesos minučių. Bet ką ten minutės prieš visą ilgą dienos šviesą...
Vasaros vaikai labai mieli
Vasaros pradžia – gamtos vaikų gimimo ir augimo metas. Birželį užsimezga ir pasaulį išvysta daugelio gyvūnų jaunikliai. Tiesa, ne visada jie būna pastebimi, ne visi gražūs ir mums patinkantys. Tačiau sutikite – jie gimsta ne mums, o gamtai.
Gausiausios gyvūnų grupės gamtoje – vabzdžiai ir kiti bestuburiai – savo vaikais nesirūpina, dažniausiai jų net nemato, nesusitinka. Padėję kiaušinėlius, jie patys gyvena neilgai, tačiau išsiritusios lervutės (drugių lervutės vadinamos vikšrais) auga labai sparčiai, jas gali surasti pagal apgraužtus lapus ar kitas maitinimosi žymes. Kiekviena patelė padeda daugybę kiaušinėlių, iš jų išsirita daug mažesnis kiekis lervučių. O lėliukėmis (taip vadinama paskutinė vystymosi stadija) virsta dar mažiau lervučių. Kaip ten bebūtų, visi vikšrai ir lervutės yra įvairiausių spalvų, pačių keisčiausių formų, turi ataugų, ragų. Nelengva suprasti, kam jiems to reikia. Tačiau, jeigu tokie dalykai yra, jie reikalingi.
Dar gražesni žvėrių, paukščių, roplių jaunikliai. Mažas žalčiukas – toks pat kaip tėvai, tik plonas ir vikrus. Varlių buožgalviai primena mažus banginius – dabar jų gausu kūdrose, ramiuose ežerų užutėkiuose. Paukščiukai, net ir tie, kurie išsirita pliki ir akli, yra labai tobuli, pasiruošę augti ir per rekordinį laiką apsiplunksnuoti. Kai kurioms rūšims tam pakanka dviejų savaičių. Birželį stirnos į pievas išsiveda žalus, su baltais taškeliais stirniukus, elnės girių glūdumoje globoja savo mažiukus. O šerniukai jau dideli, gebantys knisti arimą, bulves, minkštą pievos velėną.
Juda visa, kas gyva
Vasaros pradžioje auga, veisiasi viskas, kas tik gyva. Akylas stebėtojas gali surasti daugybę augalų rūšių. Galbūt jos ne visos bus pažįstamos, tačiau, kad skiriasi viena nuo kitos, supras visi. Dar sudėtingesnis vabzdžių pasaulis – po lietaus, švystelėjus saulutei, galima pamatyti dešimtis rūšių.
Jeigu kartu su jumis keliautų specialistas entomologas, tikrai be vargo surastų šimtą vabzdžių rūšių. Panašiai pasielgtų ir botanikas floristas, ir grybus tiriantis mikologas.
Lietuvoje yra daugiau kaip 25 000 augalų, grybų ir gyvūnų rūšių. Vasarą galima pamatyti beveik jas visas.
Pirmosios uogos ir grybai
Birželį jau galime ragauti vaisių. Rūpestingi sodininkai valgo savo braškes, sausmedžio uogas. Pašlaitėse parausta pirmosios žemuogės, o pušynuose ima mėlynuoti mėlynės. Šiemet uogų turėtų būti, nes mėlynės žydėjo gausiai (bent jau Pietų Lietuvoje), žiedų nepakando šalnos. Tik smėlynuose buvo šiek tiek sausoka.
Sausra labiausiai kenkia grybų dygimui ir augimui. Po žeme esanti grybiena sausroje nesivysto, neauga ir į žemės paviršių neišlenda vaisiakūniai, kuriuos mes ir vadiname tikraisiais grybais. Tačiau birželį galima surasti ankstyvų grybų, tam reikia pasižvalgyti paraistėse, žemumose, po lapuočiais medžiais. Čia gali augti lepšės, raudonikiai, šiek tiek sausesnėse vietose – baravykai, ūmėdės, pušų samanose – voveraitės. Birželio pradžios lietus kai kur neblogai permerkė žemę, todėl grybų galima tikėtis. Gal ne pintinės, bet saują pririnkti tikrai pavyks.
Nauji drabužiai
Visą pavasarį daugelis paukščių puikavosi gražiais „vestuviniais“ apdarais. Stojus vasarai kai kurios rūšys dar peri, tad šie apdarai nepraranda savo vertės ir prasmės. Gražu pažiūrėti į paprastosios raudonuodegės patinėlį, giedantį netoli inkilo su perinčia patele: jis toks spalvingas, toks puošnus. Ne mažiau gražios volungės, raudongalvės sniegenos. Net paprasta kielė – kokia ji išraiškinga su savo juoda prijuoste ir kepurėle! Tik liepos gale šie paukščiai pradės keisti savo plunksnas, kad iki kelionių meto išaugintų naują, daug kuklesnių spalvų, vadinamąjį „poilsio“ drabužį.
Didžiųjų ančių gaigalai dar gegužės pabaigoje susirinko į pulkus – jų patelės peri ar augina jauniklius, o jiems tuose darbuose dalyvauti netenka. Kol kas gaigaliukai dar gražūs, tačiau birželio mėnesį nubirs visos žaliosios jų plunksnelės, iš sparnų iškris didžiosios plasnojamosios plunksnos. Tuo metu jie negalės skraidyti, tad slėpsis ežerų, tvenkinių sąžalynuose.
Vasaros pradžioje savo žieminius kailius baigia pamiršti stirnos, elniai, briedžiai, šernai. Nors kai kurių senasis žieminis kailis dar krinta kuokštais, tačiau po jais atsiveria gražus, vasariškai gaivios spalvos kailiukas. Ypač gražios tampa stirnos. Tokios žalos, grakščios jos anksti rytą ir vakarais išeina ganytis į pievas, javų laukus. Kai stos didesni karščiai ir ims kamuoti kraujasiurbiai vabzdžiai, stirnos persikels į laukų krūmynus. Elniai ir briedžiai maudysis dumble, taip bandydami apsisaugoti nuo įkyruolių.
