Tačiau tai tik viena, pavadinkime, nukentėjusiosios pusės, pozicija. Kita yra visiškai priešinga – esą tie nukentėjusieji patys kalti ir bent jau turėtų kalbėtis su valdininkais.
Pozicija, kad daugiausia sunkumų saugomose teritorijose iš esmės kyla dėl to, kad Lietuvoje niekada nebuvo sukurta rimta saugomų teritorijų koncepcija ar politika – iškart buvo rašomi įstatymai bei nacionalinių ar regioninių parkų reglamentai, kuriuose užfiksuoti apribojimai sunkiai logiškai paaiškinami ir dažniausiai tampa formaliu pretekstu bausti vietos valdininkams neįtinkančius asmenis, turi teisę gyvuoti kaip ir priešinga nuomonė.
Vis dėlto pasivažinėjus po Krekenavos regioninį parką, pašnekėjus su vietos žmonėmis ir valdininkais bei perskaičius minėtus reglamentus sunku atsikratyti įspūdžio, kad valdžia Lietuvoje egzistuoja tik tam, kad visokeriopai trukdytų gyventi žmogui. Pasak vietos gyventojų, yra daug
svarbesnių gyvūnų – visokių rūšių vabalai ir kitokia gyvastis, oficialiai pavadinta „biologine įvairove“.
Tuo tarpu Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) pareigūnai tokias kalbas vadina absurdu.
Pateikdami dvi visiškai priešingas nuomones, siekiame atkreipti dėmesį į saugomų teritorijų problemos mastą. Vienintelis dalykas, su kuriuo sutinka abi nuolat konfliktuojančios pusės, – dialogo būtinybė. Dialogo, kurio nėra.
Parkas
Kaip patvirtino Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė, svarbiausia parko paskirtis – išsaugoti Nevėžio slėnį, senvagių kompleksus, Nevėžio, Upytės, Liaudės, Vešetos ir Linkavos upių slėnius, Gringalių, Pašilių, Kalnelio ir Ramygalos miškų bei pelkių gamtinę ekosistemą ir parke esančias kultūros paveldo vertybes.
Bendras parko plotas – 11 968 ha. Teritorija driekiasi abipus Nevėžio slėnio, aprėpia dalį Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniūnijų Panevėžio rajone ir dalį Surviliškio seniūnijos Kėdainių rajone.
Čia yra išlikęs raiškus Nevėžio slėnis su daugybe intakų, senvagės liekanų. Plyti moreninės lygumos, vietomis paįvairintos aliuvinės kilmės banguotu ir kauburiuotu paviršiumi. Parke vyrauja drėgni, daugiausia mišrūs medynai, vietomis yra ąžuolynų bei uosynų. Randama per 800 augalų ir gyvūnų rūšių, tarp jų nemažai retų, saugomų. Čia auga karališkoji glindė, tuščiaviduris rūtenis, rudoji viksvuolė ir kt. Sutinkami reti vabzdžiai: juodasis apolonas, pietinė hesperija, niūriaspalvis auksavabalis; varliagyviai: skiauterėtasis tritonas, nendrinė rupūžė; paukščiai: ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai, juodieji gandrai, pilkosios meletos, švygždos ir kt. Nevėžyje gausu žuvies: lydekų, karšių, starkių. Parke gyvena stumbrai. Dalis jų veisiami Pašilių stumbryne, kiti vaikšto laisvėje. Miškuose itin paplitę taurieji elniai, šernai, stirnos, danieliai.
Visa tai labai gražu ir prasminga, niekam iš vietos gyventojų nekyla abejonių, kad visa tai reikia saugoti, jei ne viena „smulkmena“ – parko teritorijoje yra kelios gyvenvietės ir didelė grynai ūkinės paskirties teritorija su gyvenamosiomis sodybomis bei kitais pastatais. Čia itin kruopščiai yra reguliuojama žmogiškoji veikla. Tai nuolat kelia vietos gyventojų nepasitenkinimą. Minėto parko apsaugos reglamento neatitinka dauguma čia esančių pastatų. Be to, reglamentas „neliečia“ valdiškų pastatų – jiems jokie apribojimai ir, žinoma, baudos netaikomi.
Didžiojoje parko teritorijoje, ypač gyvenvietėse ar ūkininkų kiemuose, jokių saugomų vertybių nė kvapo, tačiau, remiantis minėtu reglamentu, visuomet yra pretekstas vietos gyventojus bausti tūkstantinėmis baudomis.
Parkas įsteigtas 1992–aisiais, tačiau jo veiklos reglamentas patvirtintas tik po dešimtmečio. Dabar jau sukurtas naujasis reglamentas, kuris nedaug skiriasi nuo savo pirmtako, kurį netrukus turėtų tvirtinti aplinkos ministras. Tačiau VSTT pareigūnai tvirtina, jog, nepatvirtinus jo ir naujų
parko ribų, vietos žmonėms bus tik blogiau.
Reglamentas
Pagal reglamento reikalavimus „gyvenamieji pastatai statomi vieno aukšto su palėpe, stačiakampio formos, dvišlaičiu (35–45?), pusskliautiniu arba keturšlaičiu stogu. Didžiausias gyvenamųjų namų aukštis nuo pastatu užstatomo žemės sklypo vidutinės altitudės iki kraigo aukščiausio taško – 9
m. Gyvenamojo namo bendrasis užstatomas plotas – iki 200 m²...“ Visa tai motyvuojama „tradicinės“ architektūros reikalavimais, tačiau numatyta ir įvairių išimčių.
Pavyzdžiui, jei žemės sklypo plotas yra iki 0,5 ha, visų sodybos pastatų bendras užimamas plotas negali viršyti 500 m². Kuo didesnis sklypo plotas, tuo didesnę teritoriją leidžiama užstatyti.
Maksimaliai iki 4000 m², jeigu sklypo plotas viršija 70 ha. Kur čia logika, sunku suvokti (jeigu galima vienam, kodėl draudžiama mažesnį sklypą turinčiam žmogui?), tačiau reglamente yra dar įdomesnių „šedevrų“: „Pastatų sienų ar išorės apdailos medžiaga – medis, akmuo, plytos, tinkas,
molis.
Sienos dažomos rusva, ruda, gelsva, pilkšva, žalsva spalva arba išlaikoma natūrali medžio spalva. Silikatinių plytų mūro pastatų išorinės sienos apkalamos lentomis, medinėmis dailylentėmis arba tinkuojamos...“ Dar vienas reikalavimas, galiojęs senesniame reglamente ir pagal vadinamąją
„funkcinę zoną“ paliktas ir dabar, yra šis: „Draudžiama fasadus apkalti plastikinėmis dailylentėmis.“
Valdininkai šiuos draudimus motyvuoja pačių žmonių gerove – nes tokiu atveju esą pradės pūti pats namas. Kodėl neleidžiama nuspręsti patiems žmonėms, kas jiems geriau, neaišku.
Draustiniuose apskritai neleidžiama statyti naujų bei plėsti rekreacinių pastatų ir kompleksų, statyti naujų ūkininkų sodybų, fermų ar kitokių žemės ūkio pastatų. Gyvenamuosiuose ir ūkiniuose pastatuose draudžiama projektuoti bei įrengti vitrininius langus, o pastatų stoguose gali būti įrengti
tūriniai stoglangiai, tačiau jie gali būti įrengti kažkodėl tik iš kiemo pusės, kad niekas nematytų.
Minėtame parke, kaip, beje, ir kituose, neleidžiama skaidyti žemės sklypų bei juose vykdyti bet kokias statybas. Statyti galima ne mažesniuose kaip 2 ha žemės ūkio paskirties sklypuose.
Taigi pasidomėkime realiu gyvenimu.
Realybė
Štai pasakoja Krekenavos gyventoja Aldona Juozapaitienė: „Mano privačioje namų valdoje, prie ūkinio pastato, nuo 1991–1992 m. stovėjo malkoms sukrauti skirta pastogė. Jokių dokumentų ar leidimų nereikėjo. 2005–aisiais tiek malkų nebenaudojome, po tuo pačiu stogu padarėme medinį karkasėlį, jį apkalėme lentų liekanomis, nutarėme laikyti automobilį.
Pastatėlis be pamatų, nebaigtas, stovi privačioje namų valdoje, priglaustas prie ūkinio pastato atokiai nuo gatvės, niekam netrukdo. 2008 m. gruodžio 9 d. atvyko Krekenavos regioninio parko direkcijos atstovas Robertas Grušauskas su užsakyta komisija iš Apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros departamento. Jokių įspėjimų ar
nurodymų nedavė, iškart surašė protokolą baudai – 5000 Lt.“
Moteris yra aktyvi kovotoja už parke gyvenančių žmonių teises, iniciatyvinės grupės pirmininkė, todėl yra įsitikinusi, kad ją nubaudė būtent už tai. Žinoma, parko direktorė tai neigia ir motyvuoja parko veiklos reglamentu bei įstatymais.
Ūkininkė Milda Mikelionienė, gyvenanti Upytėje, pasakoja, kad savo nuosavoje žemėje planavo statyti technikos ir taros sandėlį bei daržovių saugyklą, ketino pasinaudoti Europos struktūrinių fondų parama: „Jau ketvirtus metus negaunu leidimo projektuoti šiuos statinius, nupirktos sandėlio
konstrukcijos jau trejus metus rūdija garaže, lauke žiemojanti technika kasmet nukenčia nuo oro sąlygų ir vagių.
Sklypas, kuriame ketinau statyti pastatus, yra Upytės miestelio pakraštyje. Tai buvęs Upytės eksperimentinio ūkio technikos šiukšlynas, apaugęs krūmais ir dilgėlėmis. Nusipirkę šį plotą
kelerius metus valėme – rinkome spygliuotą vielą, senų padangų likučius bei kitokias šiukšles. Dabar mums draudžiama statyti, dėl to kasmet patiriu po 300–400 tūkstančių litų nuostolių. Netrukus baigsis Europos parama Lietuvos žemės ūkiui, tad jei leidimo negausiu, prarasiu galimybę modernizuoti savo ūkį ir konkuruoti rinkose. Ką parkas saugo buvusio ir mano išvalyto
šiukšlyno vietoje? O gal Lietuvai reikia dar kelių bedarbių?..“
Regina Vasiliauskienė pasakojo, kad du uniformuoti vyrai iš jos pareikalavo susimokėti baudą už tai, kad esą blogai gano gyvulius – pernelyg arti Nevėžio upės: „Pasakė, kad, jeigu nesumokėsiu per kelias dienas, turėsiu mokėti jau 800 Lt baudą. Vyras bedarbis, motina invalidė, reikalaujanti
nuolatinės priežiūros, pati dirbu tik pusę etato.
Gyvuliai buvo vienintelė paspirtis mano šeimai, tačiau juos turėjau parduoti skubos tvarka...“
Labiausiai šokiravo jaunos šeimos, gyvenančios pačioje Krekenavoje, pasakojimas. Ši šeima gavo 5000 Lt baudą už tai, kad nutarė paimti paskolą ir suremontuoti jau griūvantį gyvenamąjį namą, kuris, jų nelaimei, įrašytas į parko teritoriją. Namo stogas supuvo ir įgriuvo savaime, jaunuoliai už
paskolą pradėjo dengti naują bei pabandė apšiltinti namą. Tuo metu kreipėsi leidimo šiems darbams. Valdininkai apsvarstyti leidimo nerado laiko, užtat išrašę baudą įsakė iki balandžio 27–osios stogą nugriauti ir palikti viską taip, kaip buvo, t.y. griuvėsius...
Specialistų komentarai
Miškų ūkio inžinierius Rimantas Klimas kartu su bendraminčių gamtos mokslų profesorių grupe jau seniausiai mina įvairių valdžių koridorius, tikindami būtinybe kuo skubiausiai keisti dabar galiojantį Saugomų teritorijų įstatymą (siūlo savo parengtą variantą, atsižvelgiantį į tose teritorijose gyvenančių žmonių poreikius) ir stabdyti minėtus reglamentus. Kol kas atsimuša lyg į sieną. Užtat Seime jau registruotos naujos šio įstatymo pataisos, kurios nieko iš esmės nekeičia.
R.Klimas teigia, jog Lietuvoje ne tik kad niekada nebuvo jokios saugomų teritorijų strategijos ir politikos, bet ir tos teritorijos nuolat buvo steigiamos pažeidžiant gyventojų teises, ignoruojant jų nuomonę bei poreikius: „Absurdas, tačiau visi tie sunkiai sveiku protu paaiškinami apribojimai ir toliau išlieka įvairiuose reglamentuose bei įstatymuose.
Valdininkams tai terpė nevaržomai siautėti ir bausti. Kažkada apskaičiavau, kad Lietuvoje yra apie 16 valdiškų kontorų, kurios už tariamus ar tikrus pažeidimus saugomose teritorijose turi teisę rinkti baudas.
Taip išplaunama atsakomybė. Svarbiausia, kad tais netoliaregiškais draudimais savo rankomis
griauname tai, ką tarsi norime išsaugoti – unikalų Lietuvos kaimą, jo paveldą. Juk dabar jūs nerasite norinčiųjų įsigyti nuosavybę tose saugomose teritorijose, o jeigu nėra šeimininko, nėra ir paties kaimo... Tie aplinkosaugininkai nuolat kalba apie darnią plėtrą, bet dabar vabalas ar
erkė saugomoje teritorijoje turi daugiau teisių, negu ten gyvenantis žmogus. Kažkodėl žmonės laikomi neišmanėliais, kvailiais, tačiau aš dar nemačiau nė vieno, kuris norėtų gyventi šiukšlynuose ar lūšnynuose.
Viskas, kas iki šiol išsaugota, išsaugota tik jų, o ne valdininkų dėka. Tų saugomų teritorijų
plotai neatitinka realijų, jie pernelyg dideli ir dar planuojami didinti visiškai neatsižvelgiant į krašto specifiką, kraštovaizdį, ten esančias gamtos ir kultūros vertybes. Taip yra Krekenavos, Anykščių, Gražutės ir kituose parkuose. Reikia mažiau pinigų švaistyti absurdiškam planavimui, o
daugiau dėmesio rodyti pačių teritorijų tvarkymui, užuot važinėjus po sodybas ir už smulkmenas baudus žmones. Kitaip neaišku, ką saugo mūsų valstybė. Kas yra prioritetas? Ar žmonės jai nereikalingi?“
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė įsitikinusi, kad patys Krekenavos regioninio parko gyventojai kalti dėl juos užgriuvusių bėdų: „Iš tikrųjų nėra tame parke jokių baisių draudimų, yra tik rekomendacijos, t.y. siekiamybė. Juo labiau tokių problemų nėra visuose
nacionaliniuose ar regioniniuose parkuose. Mes kiekvieną penktadienį rengiame susitikimus su gyventojais įvairiuose parkuose, labai daug važinėjame ir galiu atsakingai pareikšti, kad nėra bėdų, kurių nebūtų galima įveikti. Tačiau turi būti dialogas. Krekenavoje tie žmonės patys kerta šaką,
ant kurios sėdi, ir neina į jokius kompromisus, nebendrauja. Nes, nepatvirtinus reglamento ir naujų parko ribų, atsiveria keliai bevaldystei bei savivalei. Žmonės tiesiog nori panaikinti šitą parką ir pačią mūsų
tarnybą.
Parkai yra kompleksinės saugomos teritorijos, kuriose turi būti derinami interesai, apibrėžiamos funkcinio prioriteto zonos – rezervatai, draustiniai, rekreacinės zonos, gyvenamosios ir ūkinės zonos. Svarbiausia yra išsaugoti kultūrinį kraštovaizdį, juolab kad yra priimta Europos
kultūrinio kraštovaizdžio konvencija. Reglamentuose surašomi tik bendri tikslai ir bendrosios kryptys. Štai dėl baudų regioninio parko direkcija niekuo dėta, ji neturi tokių įgaliojimų – tuos žmones baudė Apskrities viršininko administracijos Statybų inspekcija. Visi tie skundai yra
dirbtinai organizuojami.
Yra bendri teisės aktai, kurie galioja visoje Lietuvos teritorijoje, nesvarbu, saugomos teritorijos ar ne – vis viena galioja tie bendrieji reikalavimai. Yra patvirtinta spalvų paletė, t.y. be leidimo spalvos keisti negalima. Ir nesudėtingus statinius būtina derinti visoje Lietuvos teritorijoje. Taip kad baudžiama arba reikalaujama atkurti pirminę būklę remiantis visiems bendrais įstatymais, pirmiausia Statybų
įstatymu.
Pagal įstatymą visos savavališkos statybos turi būti griaunamos, kito kelio nėra. Tuo tarpu saugomų parkų reglamentai yra liberalizuoti, jau tiesiog nėra kur trauktis. Paleidus vadeles netrukus visur gali iškilti daugiaaukščiai ir kiti šiuolaikiniai „šedevrai“, o saugomos teritorijos turi
būti kitokios...“
Pasak R.Baškytės, išties būtų sveika visais atvejais laikytis protingumo kriterijų, tačiau jų reikia ieškoti anaiptol ne reglamentuose: „Tiesiog reikia tame pačiame Statybų įstatyme numatyti konkrečius atvejus. Tačiau kas vyksta Lietuvoje? Norint sukurti tą visų siekiamą teisinę valstybę, būtina „sudėti“ saugiklius, kitą kartą taip parašyti, kad visi suprastų. Nes, jeigu tik lieka kokia nors dviprasmybė, tuojau pat tuo naudojamasi. Ne tie kaimo žmonės naudojasi, o tie patys politikai, jų artimieji, giminės ir t.t.“
Mūsų aptariamais atvejais jokių politikų ir jų artimųjų nebuvo. Žmones labiausiai piktina akis badantis nelygiateisiškumas, kai neva visiems bendri įstatymai galioja toli gražu ne visiems. Be to, atsižvelgiant į paminėtus reglamentus, maždaug 90 procentų visų dabar parkuose esančių pastatų reikėtų griauti, nes jie neatitinka keliamų „liberalizuotų“ reikalavimų. „Kodėl mes patekome į tokią padėtį, kai staiga saugomos teritorijos tapo blogos? – retoriškai klausia pašnekovė. – Paradoksas, bet Lietuvoje tie, kurie laikosi įstatymų, yra nereikalingi. Iki 2005–2007 metų buvo galima
įsiteisinti viską, kas jau yra pastatyta, žinoma, jeigu turėjai užnugarį.
Tačiau, kai pagaliau buvo neleista to daryti niekam, tapo blogai. Tuomet dalis visiems žinomų Seimo narių pradėjo kovoti su saugomomis teritorijomis, o prie jų prisidėjo tie, kurie padarė pažeidimų. Nesusišnekama su kai kuriais Krekenavos žmonėmis tik dėl to, kad ta vadinamoji iniciatyvinė grupė laikosi pozicijos nesikalbėti su niekuo. Tie jų raštai pilni pykčio, vos ne
kraujo reikalavimų, užuot ėjus dialogo keliu.“
Post scriptum Kaip tvirtino R.Baškytė ir kiti kalbinti VSTT pareigūnai, jokie draudimai atbuline data negalioja ir bausti už buvusias statybas ar pažeidimus, kurie atsirado dar prieš parko reglamento patvirtinimą, negalima, o regioninių ar nacionalinių parkų direkcijos apskritai negalinčios nieko bausti.
Matyt, ne tai svarbiausia, kas išrašo baudų kvitus. Į klausimą, ar tikrai reikia tokių griežtų ribojimų ir tokių didelių parkų teritorijų, į kurias patenka žmonių ūkiai, kuriuose nė su žiburiu nerasi jokių saugomų vertybių, atsakoma gana aiškiai – visa tai sudaro darnią visumą. Saugoma gamta ir
kultūros paveldo vertybės esą užtikrina darnią plėtrą. Išbraukti ūkius ir gyvenvietes iš saugomų teritorijų esą būtų tas pats, kaip sugriauti tegul ir menkaverčius pastatus Vilniaus senamiestyje.
Tik kažkodėl minėtos darnios plėtros nematyti. Akis bado konfliktai, asmeniškumai ir skandalai, ypač ten, kur aktyviau veikia vietos bendruomenės.
Nesiimant teisėjų vaidmens, suvokiant, kad vienu smūgiu visų bėdų mazgo nepavyks nukirsti, norėtųsi visus konfliktuojančiuosius paraginti vadovautis sveiku protu. Tačiau klausimas – drausti, bausti ar atleisti – yra atviras nevykstančio dialogo fone. Ir šį dialogą būtina kuo greičiau pradėti jau
politiniu lygmeniu.
Šiame „Atgimimo“ numeryje skaitykite: Dvi pensijos – daugiau nei viena? Ar žmogus, pasirinkęs privatų pensijos kaupimo fondą, gaus didesnę Vargas dėl pernykštės žolės Pavasarinis lietus užgesino neatsakingai padegtą pernykštę žolę. Tačiau po metų vėl teks tūkstančiais hektarų skaičiuoti išdegintus plotus ir Gruzinai ne vien mitinguoja „IDS/BORJOMI EUROPE” generalinis direktorius Iraklijus Bokučava: Lietuvą Kada skaitymas pavojingiau už rūkymą Kūnas kaip informacijos vienetas Ne tik visuomenei, bet ir institucijoms kartais atrodo, kad, vien tik įvertinus žmogaus išvaizdą, galima nuspėti jo elgesį ir nuspręsti, kaip
pensiją? Kaip valdžios veiksmai paveiks esamus ir būsimus pensininkus.
dejuoti dėl neveiksmingų prevencijos priemonių.
savo verslo plėtrai pasirinkome ne vien dėl ekonominių motyvų.
ūkelį, kuriam gelbėti uždirbti bandoma iš visko, ką tik galima parduoti,
nes pinigai nekvepia (tiksliau, nesmirda).
su juo elgtis.
