Visi žinome – natūralių energetinių šaltinių atsargos mūsų planetoje senka. Plastiko, aliuminio ir popieriaus perdirbimas – gera pradžia, bet tai ne naujiena. Pristatome kelis kur kas veiksmingesnius ir kone neįtikėtinus išradimus ekologiškame kelyje. Pabandykite įsivaizduoti vėjo varomą krovininį laivą... Tai – įmanoma!

LED (Light Emitting Diod) šviestuvai: Net jei skeptiškai vertinate žiniasklaidos liaupsinamas madingas naujoves, LED šviestuvai tikrai skamba kaip nuostabi idėja! Kai visas pasaulis bando plačiai įdiegti kompaktiškus fluorescencinius šviestuvus, nauja šviestuvų karta jau beldžiasi į duris. LED šviestuvai naudoja minimaliai energijos, palyginti su įprastais šviestuvais, „gyvena“ gerokai ilgiau, o jų sudėtyje nėra švino ar gyvsidabrio.

LED šviestuvai jau kurį laiką naudojami skaitmeniniams informaciniams ekranams iliuminuoti arba įvairiems šviesoforų signalams. Iki šiol gamintojams nesisekė pagaminti baltą arba bespalvį LED šviestuvą, tokį pat galingą, kaip ir kaitinamosios lemputės. Kol kas pasisekė sukurti 40 W, planuojama 60 W galingumo atitikmenys. Kaina taip pat „kandžiojasi“ – jie kainuoja nuo 30 iki 40 JAV dolerių. Tačiau toks šviestuvas atrodo kaip įprasta kaitinamoji lemputė, šviečia lygiai, be jokio mirgėjimo, beveik neįkaista ir neskleidžia ultravioletinių spindulių. O svarbiausia – gali degti net 50 kartų ilgiau (iki 50 000 valandų!), nei įprastos lemputės. Galiausiai – toks šviestuvas naudoja tik... apgailėtinus 4 W. Štai jums – ir efektyvu ir ekonomiška!

Parasparnis–burė: Seniausias pasaulio traukos būdas gali sugrįžti į laivybą…

Ar kada nors domėjotės, kiek gali nuplaukti didžiausi konteinerius plukdantys krovininiai laivai, sunaudodami 1 galoną degalų? 12 metrų. Kaip jums patinka?

Pasauliniu mastu tai sudaro apie 2 milijardus barelių naftos per metus. Jei pasaulio laivybos pramonė būtų atskira valstybė, tai didžiausių teršėjų dėl anglies išmetamųjų dujų sąraše ji būtų septinta. Todėl kai kurios didžiosios laivybos kompanijos svarsto galimybę pažaboti vėjo energiją. Čia nekalbama apie tradicines bures – tam reiktų keisti laivo korpuso konstrukciją, kad jis išlaikytų burėms reikalingų stiebų sukeliamų jėgų poveikį.

Vietoj tradicinių stiebų ir burių įsivaizduokite milžinišką – 20 000 kvadratinių pėdų ploto – parasparnį, prikabintą prie laivo pirmagalio. Tai būtų palyginti visai nebrangus patobulinimas, papildomas elementas, visiškai nereikalaujantis keisti laivo konstrukcijos.

Tačiau į euforiją pulti neverta. Šie pramoniniai parasparniai nėra toks jau paprastas įrenginys. Juk net paprasčiausiam aitvarui paleisti parke reikia bent dviejų žmonių – vienas laiko už valo, kitas pakelia aitvarą ir padeda pagauti vėją. Taigi laivo pirmagalyje sumontuojame kažką panašaus į roboto manipuliatorių ir problema išspręsta, pasakysite. Tik vienas „bet“... Mes kalbame apie... futbolo aikštės dydžio aitvarą! O kas, jeigu staiga dingo vėjas ir jūsų futbolo aikštė su trenksmu krenta į bangas atsigaivinti?

Vokietijos kompanija „SkySails“ (liet. – dangaus burės – aut. past.) vis dėlto išsprendė minėtas problemas ir sukūrė visiškai automatizuotą laivo burės–parasparnio sistemą, nereikalaujančią netgi specialių įgūdžių ją valdyti.

2008-aisiais „SkySails“ išbandė naujos kartos bures – nuplukdė 10 000 tonų talpos laivą iš Vokietijos į Venesuelą ir atgal ir sutaupė apie 20% variklio darbo. Ar vertėjo dėl tiek, paklausite? Žingsnis po žingsnio, kaip liaudis sako...

Plastikinės saulės baterijos: lengvos ir pigios. Gali būti labai praktiškas išradimas...

Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje fizikos profesorius Alanas Heegeris didžiuojasi saulės baterijomis, įrengtomis ant jo namo stogo. „Kiekvieną dieną, kai tik pakyla saulė, mano skaitiklis, jie taip galima būtų pasakyti, sukasi atgal, nes aš parduodu elektros energijos perteklių“, – sako jis.

Tačiau tokio dydžio sistema, dengianti profesoriaus namų stogą, gali kainuoti apie 60 000 JAV dolerių. Todėl Heegeris pamėgino sukurti kažką panašaus į plastikines saulės baterijas – pigius puslaidininkius fotoelementus nanotechnologijų pagrindu, kurie 500 kartų plonesni nei žmogaus plaukas.

Kitaip, nei įprasti silikono puslaidininkiai su integruotomis schemomis, kurie sintetinami aukštoje temperatūroje, šie fotoelementai surenkami kambario temperatūroje ir tvirtinami ant paprasčiausios celofano plėvelės. Plėvelė, savo ruožtu, gali būti tvirtinama prie bet kokios formos paviršiaus, taip sudarant plonytį saulės energijos surinkimo ir perdirbimo rūbą.

A. Heegeris 2000-aisiais buvo apdovanotas Nobelio premija už pasiekimus chemijos srityje – taip buvo įvertintas jo darbas kuriant tokias technologijas. Profesorius taip pat yra vienas iš kompanijos „Konarka Technologies“ steigėjų – 2008 metais ši kompanija pristatė pirmuosius nedidelius įrenginius. Įsivaizduokite kuprines arba rankines, kurių viršutinis sluoksnis – naujosios lanksčiosios saulės baterijos – puikus būdas pakrauti mobilųjį telefoną. O kaip jums patiktų tokia palapinė? Elektros energijos šaltinis – tiesiog virš galvos. „Mūsų saulės baterijos ne tik lengvutės – jas galima sulankstyti arba suvynioti, kaip kokį audeklą“, – sako Heegeris. Tačiau kiekviena tiesa turi dvi puses. Šios saulės baterijos kol kas konvertuoja tik apie 5% saulės šviesos energijos, kai tuo tarpu tradicinių saulės baterijų efektyvumas 15–18%. Dar vienas trūkumas – jos konvertuoja tik matomą saulės šviesos spektro dalį.

Bet kokiu atveju, kai perdirbimo efektyvumas priartės bent prie 15% ribos, ši technologija taps neįkainojama. Šiuo metu pasaulyje bent milijardui žmonių elektros energija – vis dar prabanga. O nedidelė sistema, net ir pagaminanti mažiau nei 100 W elektros energijos, jau suteiktų pakankamai šviesos skaityti, ar pakankamai energijos, kad būtų galima klausytis radijo ar net žiūrėti televiziją.

Ir jokių išmetamųjų dujų arba mechaninių dalių…

Aptera: hibridas, galintis nuvažiuoti 500 km su 1 galonu degalų

Ar kada nors susimąstėte, kad daugiausia energijos sunaudojama pajudinti iš vietos patį automobilį – ir nuo keleivių kiekio tai iš esmės nepriklauso. Dabartiniai rinką užkariavę automobiliai pritaikyti mums – tinginiams ir pasipūtėliams, visiškai negalvojant apie aerodinamiką ir lengvumą ar kuro sąnaudas – nors išrasta pigių ir tvirtų medžiagų, užtikrinančių saugumą, kuriomis ir Hummeris didžiuotųsi.

Tačiau „Aptera Motors“ prototipas galėtų tai pakeisti. Automobilis pagamintas iš ultralengvų ir supertvirtų medžiagų, moderni forma taip pat tarnauja tam, kad būtų išgautas maksimalus aerodinaminis efektyvumas. „Aptera Motors“ plėtoja dvis kryptis – hibridus ir vien elektra varomus automobilius, kuriuos pakrauti galima tiesiog… iš kištukinio lizdo. Tačiau elektriniams automobiliams reikalinga ir speciali infrastruktūra, kuri jau kuriama kai kuriose pasaulio šalyse, o hibridai vis dėlto yra pragmatiškesnis šiandienos produktas – nors ir nebeilgam.

Firmos savininkai labiau rūpinasi patobulinimais ir projekto plėtote, nei pardavimais. Pirmieji 1300 automobilių buvo užsakyti iš anksto, neišleidus nė cento reklamai (na, kol kas tik Kalifornijoje – tai taip pat sutaupo platinimo ir aptarnavimo tinklo išlaidas).

Ir, nors kol kas tai nėra automobilis be trūkumų , pvz. , jam pakrauti reikia beveik visos nakties, Aptera automobiliai „parsiduoda patys“, lyg būtų karšti pyragėliai šaltą žiemos rytą (dvivietis Aptera kainuoja apie 30 000 JAV dolerių – past.) Ak, tiesa – kiek kainuoja benzinas? Kad ir 150 už barelį... Apteros savininkams tai nerūpi...

Klimato patruliai: kas „žaliausias“?

2007 metais pradėjo veikti ne pelno organizacija, kurios interneto svetainėje ClimateCounts.org galite susipažinti su „žaliaisiais“ didžiųjų pasaulio kompanijų – nuo PepsiCo iki Microsoft – reitingais. Skaičiavimai atliekami vadovaujantis 22 kriterijais, tarp jų – anglies išmetamosios dujos, išmetamųjų dujų sumažinimas, parama draugiškoms aplinkai iniciatyvoms, įstatymams ir kita. Rezultatai atnaujinami kasmet. Štai keletas pavyzdžių: turbūt nedaug kam žinomos jogurtų ir kitų pieno produktų gamybos firmos „Stonyfield Farm“ rezultatas – 63 taškai iš 100 galimų, ir tai vienas aukščiausių rezultatų pasaulyje; tuo tarpu Apple Inc., nepaisant visos skambios „žalios“ įvaizdžio kūrimo ir viešųjų ryšių kampanijos, sugebėjo ištempti tik iki 2 taškų. Ar jums neatrodė, kad tas jų kompiuterinis obuolys turėtų būti šiek tiek toksiškas? Va, Mildažytęs – tikras žaliukas… Žodžiu – dvejetukininkai…

Gary Hirshbergas, šios organizacijos įkūrėjas, neslepia, kad vienas iš šios internetinės kampanijos tikslų yra paskatinti investuotojus remti pramonę, kuri ne teoriškai, o tikrai praktiškai rūpinasi aplinkos apsauga.

„Mes esame tik ilgo kelio pradžioje. Pagaliau baikime elgtis taip, lyg Žemė – tai tiesiog įrankis mūsų ekonominiams tikslams pasiekti, visiškai nesirūpinant dėl pasekmių. Būkime atsakingi“, – sako Hirshbergas.