Lietuvos gamtai (ir jos ištekliams) apsaugoti teoriškai sukurta ištisa žinybų sistema. Aplinkos ministerijos kuriamą ir „nuleidžiamą“ mūsų aplinkos saugojimo politiką įgyvendina 8 regionų aplinkos departamentai. Šie savo ruožtu turi po 6-10 rajoninių agentūrų ir dar papildomai kiekviename departamente — po vieną gamtos apsaugos inspekciją. Štai minėtoms inspekcijoms ir pavesta vykdyti gyvūnijos naudojimo kontrolę toje departamento teritorijoje, kur ji ir veikia.
Tačiau juk tais pačiais keliais ir takais kartais juda ir kiti aplinkos apsaugos pareigūnai, tikrinantys kraštovaizdžio darkymo, savavališkų statybų ar neteisėto atliekų išmetimo pažeidimus. Jie taip pat turi teisę sustabdyti brakonierius kaip ir jų tiesioginiai gaudytojai. Ir vis tiek gamtos sargų — mažai. Mat VAAI pareigūnai dirba 5 dienas per savaitę, o brakonieriai, kaip tikri „pasišventėliai“, — visas septynias.
Kilpininku būti apsimoka
K.Motiekaitis paaiškina kodėl. Mat kasmet VAAI pareigūnai tikslina medžiotojų sąvadą, į kurį surašo per praėjusius metus įvykdytus medžiotojų prasižengimus. Štai pernai iš 24 tūkst. medžiotojų 599 įvykdė vienokius ar kitokius medžioklės taisyklių pažeidimus (medžiojo be leidimo, ne toje teritorijoje ar ne tą žvėrį ir pan.). 50 iš jų neteko teisės metus kitus išeiti miškan su šautuvu, o kai kurie jų atsisveikino ir su ginklais (šie buvo konfiskuoti). Tačiau inspektorius labiau domina ne ši publika. Legalių medžiotojų veikla — tai kolektyvinis procesas, kurį išduoda ir automobiliai, ir šunys, ir šūviai. Tad čia kaip reikiant nepabrakonieriausi.
O štai kilpininkai — tai brakonieriai, verti dėmesio. Pasak pašnekovo, dažniausiai kilpomis gaudo žvėris vietos gyventojai. K.Motiekaitis net negalėjo išskirti regiono, kur tai labiausiai paplitę — tokių „medžiotojų“ yra visuose rajonuose.
Paprastai tai pusamžiai, neišsilavinę, darbo neturintys kaimų ar vienkiemių gyventojai, besiverčiantys dažniausiai natūriniu ūkiu ir brakonieriavimu prisiduriantys prie savo kuklaus šeimos biudžeto. Dalį „laimikio“ dar parduoda pažįstamiems, nes patiems, tarkim, šerniena greitai atsibosta.
O tokio medžioklės būdo sąnaudos pačios mažiausios: tereikia turėti labai lanksčios vielos gabalą. Plonesnės — lapėms ir stirnoms, storesnės — šernams ir briedžiams. Ir... telieka, pastačius kilpą, eiti kasryt ją patikrinti: ar nepakliuvo kas?
Sugauti tokį prasižengėlį labai sunku: šie, jau pasimokę, net kilpas apeina padoriu atstumu (o jei juos stebi inspektoriai?). Net ir nutverti vietoje, kai doroja iš kilpos išimtą žvėrį, tokie „medžiotojai“ vis dar bando išsisukinėti: „O kas? Va, ėjau ir radau kažkieno kilpoje nusibaigusią stirną. Tai negi leisi mėsai sugesti?“
Tik VAAI pareigūnai tuo paprastai nepatiki ir dar apsilanko tokio „medžiotojo“ sodyboje. O ten ūkiniame pastate neretai jų laukia ir jau anksčiau nunerti žvėrių kailiai, o kubiluose — sūdoma žvėriena. „Tačiau tokie pažeidėjai teatsiperka baudomis“, — apgailestauja ponas Kęstutis. Tiesa, gana nemažomis: pirmą kartą kilpininkui gali būti skirta nuo 1 iki 4 tūkst. litų bauda, pakartotinai — nuo 3 iki 5 tūkst. litų.
Paprastai dauguma jų paskirtų baudų nemoka — „susimoka paromis“, t. y. atsėdi jiems vietoj to paskirtą administracinį areštą. „Jei į tokią brakonieriaus kilpininko sodybą ateitų antstoliai ir ją išvaržytų, visi kiti jo „kolegos“ apylinkėse gerokai pagalvotų, imtis jiems dar tokios veiklos ar ne“, — dėsto pašnekovas.
Brakonieriauti su šautuvu — pavojingiau
„Grynų“ brakonierių, kurie eitų į mišką šaudyti žvėrių nelegaliai laikomu šautuvu, VAAI pareigūnai jau beveik neužfiksuoja. Mat tokie „išmirė“ po kelių policijos skelbtų ginklų legalizacijos akcijų. Ir ko tik per jas kaimo žmonės į policijos nuovadas neprinešė — nuo XIX a. dar titnaginių (ar kapsulinių) šautuvų iki pačios įvairiausios praėjusio karo ginkluotės.
Mat per visas ginklų legalizacijas buvo numatytas vienas patrauklus momentas juos atnešusiesiems: kaimo gyventojai galėjo legalizuoti ir toliau jau oficialiai laikyti savo savigynai lygiavamzdžius (t. y. tik medžioklinius) šautuvus. O žinant padėtį atokiuose kaimuose ir vienkiemiuose — tai didelis „pliusas“ jų gyventojams.
Sugautas su nelegaliu ginklu brakonierius iš karto pakliūva „po“ baudžiamuoju kodeksu — už disponavimą nelegaliu šaunamuoju ginklu. Už tai jam „šviečia“ keleri metai belangės. Aišku, tokie atvejai paprastai baigiasi nuteisimu lygtinai, tačiau jau vien tai riboja kaimo žmogaus gyvenimą. Nei tuo laikotarpiu, nei dar kelerius metus vėliau toks asmuo negali oficialiai įsigyti šaunamojo ginklo savigynai. Tad pamiškėmis slankiojantis ir žvėrių tykojantis kaimo gyventojas su nelegaliu šautuvu — jau tik literatūrinis herojus. Realybė už tai pernelyg skaudžiai baudžia.
O K.Motiekaitis ir jo kolegos vis nuolat prašo medžiotojų: nepatingėkite ir kuo dažniau apsilankykite savo medžioklės plotuose. Ir ne vien tik medžiodami, bet ir šerdami žvėris ar ruošdami jiems pašarą. Arba kaitaliokite medžioklės dienas (aišku, tik medžioklės sezono metu) be jokios sistemos, kad kilpininkai, bijodami jus susitikti miške, neitų statyti kilpų.
Vandenyse karaliauja tinklininkai
Pernai šalyje užfiksuoti 4 332 žvejybos taisyklių pažeidimo atvejai. Kas ketvirtas iš jų — šiurkštus nustatytų taisyklių pažeidimas. Kas trečias pažeidimas — tai žvejojimas su tinklais, venteriais ar varžomis („bučiais“). „Elektrikai“, laimei, jau taip pat baigia išnykti — kaip ir brakonieriai su nelegaliais ginklais. Pernai tokių „žvejų“, ginkluotų ilgakočiais samčiais, nuo kurių privynioti laidai veda akumuliatoriaus link, tesulaikyta vos du. „Kabliautojų“ (gaudančių žuvis užaštrintais kabliais) dažniausiai vis dar pasitaiko prieš Kauno HE, prie Darsūniškio, ir Jūros upėje.
Didžiausia problema dabar, pasak pono Kęstučio, — tinklininkai. Žuvų tokiu neleistinu žvejybos būdu pagaunama gerokai daugiau, nei mušant elektra ar žalojant žuvis minėtais kabliais. O ir pagauti už rankos tokie „žvejai“ ramiausiai teisinasi: „Plaukiau, žiūriu — tinklas vandenyje. Negi paliksi žuvį supūti?..“ Tokiais atvejais inspektoriams dažniausiai padeda vaizdo kameros. Tiesa, kad nufilmuotų visą žvejybos taisyklių pažeidimą, VAAI pareigūnams tenka pabudėti pakrantėje visą naktį.
Todėl K.Motiekaitis daug vilčių deda į numatomus pakeitimus prekiaujant tinklais. Mat dabar prekyba jais nereglamentuota: kas nori — pardavinėja, kas nori — perka. Pagal rengiamus teisės aktus bus registruojami visi tinklų pardavėjai, o jų įsigyti galės tik žvejai verslininkai.
Brakonierius sergsti... paveldas
Jokiuose kituose mūsų šalies vidaus vandenyse situacija nėra tokia skandalinga, kaip Kuršių nerijoje. Mat čia darbuojasi dauguma visų Lietuvoje užregistruotų ir veikiančių žvejų verslininkų įmonių. Tokių įmonių mariose veikia net 72. Kas trečia iš jų (ir pagal finansines ataskaitas, ir pagal pačių žvejų verkavimus) dirba... nuostolingai. Metų metus. Tačiau tokios nuostolingos žvejų artelės savo veiklos nenutraukia, o toliau „didvyriškai“ bando išgyventi.
Pasirodo, čia žvejojančių profesionalų verslo logika labai paprasta. Pasak K.Motiekaičio, su dviem žvejybiniais tinklais (tik tiek oficialiai ir tepriklauso paprastai žvejybos įmonei) net neapsimoka plaukti į marias. Nes niekada pagautas laimikis neatpirks įdėtų sąnaudų. Todėl vietos žvejai ir neplaukia. Su dviem tinklais. Plaukia su du tris kartus daugiau tinklų. Ir stato juos kiaurą vasarą — net ir karšių neršto metu. VAAI pareigūnai kasmet vasaros mėnesiais traukia iš marių dešimtis tinklų. Tokių, kurių nestatys mėgėjai.
Mat šie tinklai — kaproniniai (o ne nupinti iš valo, kaip pigūs kiniški), su atitinkamomis plūdėmis ir jų inkaravimo sistemomis.
Tad oficialiai vietos žvejai Kuršių mariose dešimtmečius žvejoja su tiek tinklų, kiek leista, o realiai — kiek turi įsigiję. Gamtosaugininkai ne kartą beldėsi į valdžios institucijas — uždrauskime pagaliau tinklinę žvejybą vidaus vandenyse. Dabar pagaliau, atrodo, link to ir einama. Tačiau Kuršių marių žvejus planuojama palikti ramybėje: juk jie — šio krašto istorinio paveldo dalis. Tik kaip išgyvendinti šiame vandens telkinyje vykdomą stambaus masto brakonieriavimą, VAAI pareigūnams niekas iš valdžios taip ir nepataria.
Inspektoriams ne sezono nėra
Dauguma žvejų ir medžiotojų laikosi jiems nustatytų taisyklių, o brakonieriai miškuose ir ežeruose, aišku, ne. Todėl ir VAAI pareigūnams ne sezono niekada nebūna. Rudenį ima telktis lašišinės žuvys pajūrio upėse — per naktis nemiega tų vietų inspektoriai. Lašišos ir šlakiai pakyla aukštyn iki Vilnelės ar Siesarčio upių — nemigo naktys prasideda šių regionų VAAI pareigūnams. Panaši situacija ir miškuose. Tik štai gamtos saugotojų algos pastaruoju metu apkarpytos. „Ir kaip motyvuoti pareigūnus, — klausia K.Motiekaitis, kai šitaip viskas brangsta, o mes priversti jiems mažinti atlyginimus?“