Nors žiemą aušta vėlai, visos žūklės parduotuvės dirba nuo 5 valandos. Tad nuo pat atidarymo į jas jau skuba žvejai. Pagrindinė prekė dabar – uodo trūklio lervos. Tačiau, be jų, dažnas žvejas nusiperka avižėlių ar blizgučių kolekciją, įsigyja valo, kitų žūklei būtinų dalykų. Kadangi prie Panevėžio rimtesnių vandens telkinių nėra, dauguma žvejų iš namų išvyksta dar su tamsa, kad šiek tiek praaušus pasiektų planuotą žūklės vietą.

Plūsta į Kupiškį

Pasak Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Panevėžio skyriaus žuvininkės Irutės Kazickienės, kol Kuršių marių ledas nėra pakankamai tvirtas, panevėžiečiai ten beveik nevažiuoja. Anot jos, išskyrus žvejybą pamėgusių žmonių gausiai lankomus Panevėžio rajono Atžalyno, Dubulių, Liberiškio tvenkinius ir Nevėžio marias ties Pajuosčiu, Panevėžio žvejai mielai renkasi dar dvi vietas – Kupiškio marias ir Radviliškio rajono Sulinkių durpyno karjerus. Kitur tokio jų antplūdžio nebūna.

Tiesa, poniai I.Kazickienei prieštarauti neįmanoma. Darbo dienomis ant Kupiškio marių ledo susirenka po kelis šimtus, o savaitgaliais – gal ir visas tūkstantis žvejų. Beje, tuo praėjusį sekmadienį įsitikino ir šio straipsnio autorius. Žvejojusiesiems netoli kranto kibo nedideli ešeriukai, užkibdavo vienas kitas pūgžlys. Gaudžiusiesiems baltą žuvį maždaug 6–7 metrų gylyje nenoriai kibo delniniai karšiai. Retkarčiais avižėlę pačiupdavo ir nedideli starkiukai, tačiau dauguma supratingesniųjų juos paleisdavo atgal. Kalbinti žvejai aiškino, kad iki ketvirtadienio žuvis kibo gerai, bet apniukus orams ji tapo nebe tokia aktyvi.

„Panevėžio balsas“, nusprendęs pakalbinti trejetą gerai žinomų žmonių, sužinojo seną tiesą, kad kimba ne visada. O prasčiausiai tada, kai niekaip nesurandi laiko išsiruošti ant ledo.

Po toną kasdien

Miesto savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėjas Antanas Stoka, vasarą labiau žinomas kaip spiningautojas, prasitarė poledinę žūklę pripažįstantis tik Kupiškio mariose ir beveik niekur daugiau nevažiuojantis. „Anksčiau Kupiškyje buvau du kartus ir sugavau daug delninių karšiokų, – pasakojo A.Stoka. – Praėjusį šeštadienį kibo sunkokai – sugavau vos 25 žuvis. Girdėjau, jog vėliau kibo geriau, o mes žvejojome arčiau užtvankos ir gaudėme didesnius karšiokus. Ankstesniais metais nuvažiavus su tamsa, jie kibdavo lyg išprotėję, o šiemet, kol neprašvinta, nieko nepagausi.“

A.Stoka tvirtino žiemą kitų vietų žūklei neieškantis. Jis sakė iš draugų ir pažįstamų girdėjęs, kad tiek Sartuose, tiek Jūžintuose, tiek kituose ežeruose kimba dar prasčiau, todėl geresnės vietos paieška tebūtų laiko švaistymas. Savivaldybės skyriaus vedėjas pritarė, kad į Kupiškį suvažiuoja labai daug žvejų, todėl nesunku įsitikinti, kad ten per dieną ištraukiama ne mažiau kaip tona žuvies.

Buvęs Panevėžio rajono meras, Dembavos pagrindinės mokyklos direktorius Marijonas Kazys Jočys sakė, kad poledinės žūklės sezono pradžia buvo daug žadanti. „Kad ir kaip būtų keista, Dembavoje, prieš pat savo namus, kai tik užsitraukė ledas, du kartus pagavau neblogų ešerių, – pasakojo dembavietis. – Tačiau pirmasis ledas pasibaigė, o su juo – ir sėkmė. Buvau Lėne, tačiau ten užkibo tik vienas ešerys. Nuvykau į Krekenavą, tačiau ir ten tas pats. Praėjusį šeštadienį Kupiškyje pagavau penkis plakiukus ir parvežęs namo suleidau į akvariumą. Paskui žiūriu, kad jie kaip žąsiukai, surėmę snukučius, stovi kampe nejudėdami. Jei prieš vykdamas į žūklę būčiau žvilgtelėjęs į akvariumą, kuris man atstoja barometrą, žvejoti visai nebūčiau važiavęs. Toks štilis buvo ir sekmadienį.“

„Kaip, kaip? Blogai sekasi, rašyk, kad bijau nuskęsti, – paklaustas apie poledinės žūklės sezoną išdrožė Panevėžio kredito unijos valdybos pirmininkas Kazimieras Petraitis. – Perkūnas žino, kodėl taip atsitiko. Nė pats nežinau, tačiau veikiausiai tapau per daug užsnūdęs. Galbūt kai būdavo geras oras, nebūdavo laiko, o kai būdavau laisvesnis, į žvejybą važiuoti nebūdavo jokio ūpo, nes tokiu oru nepažvejosi. Gėda, tikrai gėda. Nedrįstu prieštarauti. Dar tikiuosi pasitaisyti. Taip, dviejų dalykų – pypkės ir žvejybos – atsisakyti beveik vienu metu būtų per sunku.“