Sausakimšoje Krekenavos kultūros namų salėje saugomų teritorijų suvaržymais nepatenkinti žmonės ir bendruomenių atstovai emocingai liejo savo nuoskaudas ir prašė renginyje dalyvavusių Seimo narių bei aplinkos ministro Gedimino Kazlausko atsižvelgti į gyventojų interesus ir taisyti reikiamus įstatymus. Saugomų teritorijų tarnybos vadovė Rūta Baškytė kvietė įsiaudrinusius žmones sėstis prie derybų stalo.
Apie gyventojų interesų nepaisymą saugomose teritorijose kalbėjo ir profesoriai Stasys Karazija, Jurgis Bučas, žinomas miškininkas Algirdas Brukas, advokatas Kazimieras Motieka, Žmogaus teisių asociacijos atstovas Petras Storasta bei kt. Suvažiavime dalyvavo ir oponentai. Lietuvos žaliųjų judėjimo ir Aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų koalicijos aktyvistai prie Krekenavos kultūros rūmų kėlė plakatus („Šalin purvinas rankas nuo Rūtos Baškytės“ ir kt.), per megafoną ragino nepasiduoti verslininkų manipuliacijoms, kurie esą dėl privačių interesų kursto paprastų žmonių nepasitenkinimą parkais.
Parkuose – dvigubi standartai?
Tai, kad saugomose teritorijose esą taikomi dvigubi standartai, kalbėjo ir bendruomenių atstovai. „Etnografiniame Šuminų kaime, kuriame teliko tik koks trečdalis vietinių gyventojų, žmonės negalėjo net lauko tualeto stogo pasikeisti. O štai dabar čia kyla nauji namai. Kur teisybė?“ – klausė nuo gimtų žemių nustumtas Aukštaitijos nacionalinio parko gyventojas Gediminas Šileika.
Gimtojoje sodyboje, Ignalinos rajone, kartu su trimis broliais ir jų šeimomis besiglaudžiantis Česlovas Blaževičius pasakojo apie vargus siekiant atstatyti du pastatus tėviškėje. Valdininkai ne kartą jam prisipažinę, kad suvaržymai absurdiški, tačiau jų privalu laikytis.
„Kam bus reikalingas kaimas ir gamta, jei jame neliks žmogaus?! Štai mūsų apylinkėse nemažai likusių sodybų žmonių, kurie buvo išvežti į Sibirą. Sodybos savaime apaugo mišku, o įstatymas draudžia miško teritorijoje atstatyti tuos namus. Kur sveikas protas? Kita bėda, kad į gražias vietas buvo atkeltos vilniečių, kauniečių žemės, o vietiniams žmonėms teliko tik pažadai“, – Labanoro parko teritorijoje gyvenančių žmonių interesus gynė Labanoro seniūnas Vincas Jusys.
Saugomas teritorijas zonoms prilyginęs Vytautas Eidukaitis aplinkos ministrui įteikė apie pustrečio tūkstančio apribojimais nepatenkintų Trakų rajono gyventojų parašų. Tačiau emocinga V.Eidukaičio kalba buvo palydėta žaliųjų judėjimo lyderio Rimanto Braziulio replika: „Pasakyk, kiek paežerių pats esi supirkęs“.
Dėl apribojimų patiria nuostolių
Savo nepasitenkinimą išsakė ir Krekenavos gyventojai, į kovą prieš regioninio parko panaikinimą pasitelkę kitų šalies saugomų teritorijų bendruomenes. Juos palaiko Panevėžio rajono valdžia, pernai priėmusi kraštutinį sprendimą-siūlymą Seimui ir Vyriausybei panaikinti Krekenavos regioninio parko statusą.
„Mes įkalinti tarsi kalėjime. Negalime nei pašiūrės malkoms pasistatyti, nei tvoros užsitverti. Žmonės nesupranta, koks parko darbuotojų vaidmuo. Ar tik persekioti, bauginti ir bausti? Kitokios veiklos nematome. Štai vietos gyventojai prižiūri Rodų koplyčią, dievadirbio Svirskio kryžių, o regioninis parkas šiuos darbus prisiskiria sau“, – tvirtino vietos bendruomenės vadovė Stanislava Glemžienė.
Per 800 ha žemės dirbantis ūkininkas Saulius Račkauskas apmaudavo, kad dėl saugomų teritorijų suvaržymų negali pasistatyti saugyklų, todėl grūdus jam tenka vežioti 40 km atstumu. „Čia intensyvios žemdirbystės kraštas. Parko teritorijoje dirba 44 ūkininkai, kurių veikla yra ribojama. Štai jaunas ūkininkas Laisvūnas Valikonis dėl įvairių suvaržymų patyrė apie 600 tūkst. litų nuostolių“, – tvirtino Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis.
Buvusios sodybos apaugo miškais
„Prieš visas represijas Lietuvos kaime buvo apie 410 tūkst. sodybų, dabar jų gal 10 kartų mažiau. Miškų tada buvo per 1 mln. ha, o dabar – per 2 mln. hektarų. Miškais apaugo vietos, kur gyveno žmonės. Negaliu suvokti požiūrio, kad į senas vietas žmonės negali sugrįžti gyventi“, – stebėjosi miškininkas A.Brukas.
Miškininkystės profesorius S.Karazija suskaičiavo, kad dėl aplinkosaugos suvaržymų Lietuva kasmet praranda apie 1,2 mln. kubinių metrų medienos.
„ES ragina visuomet įsiklausyti į vietos gyventojų lūkesčius ir interesus. Deja, bet jų nemato mūsų aplinkos sergėtojai. Jeigu žmonės būtų įdarbinami regioniniame parke, jei būtų kompensuojami dėl suvaržymų patiriami nuostoliai, tokių konfliktų nekiltų. Vakarų šalyse bendradarbiaujama kitaip, todėl ten žmonės džiaugiasi, kad gyvena tokiose teritorijose“, – žmonių pusėn stojo rekreacinės habilituotas architektūros ir kraštotvarkos mokslų daktaras J.Bučas.
Priminė žmonijos skolą gamtai
Emocingų priekaištų laviną išklausiusi Saugomų teritorijų tarnybos vadovė R.Baškytė kvietė ieškoti kompromisų, o ne pasiduoti kraštutinumams ir materializmui.
„Visi mes esame šios žemės dalis, visi dalijamės tuo pačiu oru – ir medžiai, ir gyvūnai, ir žmonės. Ilgą laiką žmonija visoje žemėje gyveno ateities kartų sąskaita, mes skolingi gamtai. Visose civilizuotose šalyse kuriamos saugomos teritorijos, nes pagarba gamtai, tradicijų tęstinumui – būtina prielaida žmonijos išlikimui“, – sakė R.Baškytė. Saugomų teritorijų tarnybos direktorė tvirtino nesuprantanti, kodėl krekenaviečių priešprieša išaugo tuomet, kai į 80–90 proc. jų pasiūlymų jau buvo atsižvelgta.
„Džiaugiuosi, kad neišgirdau siūlymų naikinti parkus. Be abejo, reikia atsižvelgti į žmonių interesus. Turime rasti būdą, kaip atnaujinti dialogą ir pakoreguoti tuos įstatymus, kurie trukdo žmonėms“, – sakė aplinkos ministras G.Kazlauskas.
