Tylus žiemos atėjimas

Labai seniai, dar pačioje rudens pradžioje, vieni kitų klausėme, kokia būsianti žiema. Atspėti jos charakterį stengėmės pagal daugybę požymių, pasitelkėme senolių išmintį. Be jokios baimės darytina tik viena išvada: žiema bus. Tačiau kokia, nežino niekas.

Žiemiškus vaizdus šiemet jau regėjome. Lapkričio pabaigoje iškrito sniego. Kai kur jo storis siekė pusę metro, neišlaikę svorio, lūžo ir virto medžiai. Tačiau tokį sniegą ir žiemiškus vaizdus mums nešė ne žiema, o priešžiemis, kuris retai kada grindžia taką tikrai žiemai. Taip buvo ir šiemet – rudens sniegas ištirpo, dosniai pagirdęs žemę ir nepalikęs jokių prisiminimų.

Gruodį esame pasiruošę priimti tikrąją žiemą: jos laukiame, ji mūsų nenustebintų net ateidama su gausiu sniegakričiu ir pūgomis. Tačiau to nebus, žiema ateis tyliai – iš dangaus ant sušalusios žemės ims kristi snaigės, jos leisis ir netirps, o mes žinosime, kad sniegas sninga ilgam.

Balti žvėrys, baltos pėdos

Žiemai ruošiasi visi: vieni, nieko apie ją nežinodami, išskrenda į tolimus kraštus, likusieji augina šiltas plunksnas, pūkus ir kailius. Gyvūnai niekada nedaro savų žiemos prognozių, jie žiemai visada ruošiasi vienodai atsakingai. Tiesa, visa tai daro lyg to nejausdami, nes jų patirtis išugdyta ilgame evoliucijos procese.

Ypatingas kai kurių gyvūnų biologijos bruožas – kailio spalvos kitimas. Baltasis kiškis, šermuonėlis, žebenkštis, dar visai neseniai Lietuvoje išnykusi žvyrė (arba baltasis tetervinas) vėlų rudenį pakeičia savo apdarą – tampa balti. Toks spalvos pakeitimas jiems garantuoja išlikimą. Nors žebenkštis ir šermuonėlis patys yra plėšrūnai, tačiau žiemą juos gali medžioti pelėdos, lapės. Baltas kailiukas gelbsti nuo skvarbaus medžiotojų žvilgsnio.

Tiesa, taip buvo ir taip turėtų ir būti. Tačiau žiemos tapo kitokios, sniegas iškrenta vėlai, ištirpsta anksti, o jo danga ne visada būna pastovi. Todėl nesant sniego šiems gyvūnams balta kailio spalva tampa išbandymu – turėjusi juos slėpti, virsta išdavike.

Tik pirmąsias baltos žiemos dienas žvėrys vengia palikti savo pėdsakus, o vėliau jie straksi, šokuoja, vaikšto be jokios baimės. Žvėrių ir paukščių pėdos sniege – gera mokykla gamtai pažinti. Tačiau baltoji gamtos abėcėlė nėra lengva, ją skaityti gali tik patyrę pėdsekiai.

Aukso žuvys po ledu

Dauguma mūsų žuvų jau įpusėjus rudeniui nurimsta, nustoja maitintis ar daro tai labai pasyviai. Tokios yra augalėdės, dumble esančiais gyvūnais mintančios žuvys. Tačiau plėšriosios žuvys – lydekos, ešeriai, lašišos, upėtakiai – maitinasi ir žiemą, nes jų medžiagų apytaka aktyvesnė, jiems maisto reikia visada. Tai žino žvejai, ir vos pirmajam ledeliui uždengus ežerų pakraščius, jame gręžia eketes. Žuvys, žinoma, susigundo netikros žuvelės ar kitokio masalo vilionėms.

Kol vienos žuvys ilsisi, kitos medžioja, trečios pradeda neršti. Nuo gruodžio vidurio ežerų seklumose, ant smėlėto dugno neršia vėgėlės – didžiagalvės ūsuotos žuvys, kurios paprastai gyvena po kerplėšomis, krantuose esančiose ertmėse. Jos – plėšrios, medžiojančios kitas žuveles ir vėžius. Tačiau dabar tampa lengvai pažeidžiamos, nes neršto metu daugelis instinktų nusilpsta. Vyresni paežerių gyventojai prisimena laikus, kai pirmuoju ledu vaikščiojantys žmonės mediniais kūjais daužydavo ledą – „patrankaudavo“ ir taip apsvaigindavo neršti išplaukusias vėgėles. Tokia žūklė nukeliavo užmarštin, o vėgėlės kas žiemą išneršia milijonus ikrelių, iš kurių kada nors užaugs tik keletas didelių vėgėlių.

Kada atkeliaus eglutė

Lietuvoje eglutės puošiamos mažiau nei šimtą metų. Dvarų eglutės istorija kiek ilgesnė, tačiau šiandien mums visiems yra aišku: prieš Kalėdas į namus būtinai turi atkeliauti žalias gražus medelis arba nors jo šaka. Būtume neteisūs, jei manytume, kad miškininkų, miško savininkų iškirstos eglutės yra išplėštos iš miško: paprastai tam pasitarnauja retinamo miško medeliai, kurie turi užleisti vietą ir sudaryti sąlygas augti kitiems medžiams. Šiandien kai kas, nusižiūrėjęs Europos šalių patirtį, augina kalėdinių eglučių plantacijas. Dar geriau – kėnio sodinukai, kurie net ir nukirsti stovi ilgiau, nebarsto spyglių.

Kada eglutė atkeliauja į mūsų namus? Ji turėtų būti iškilmingai įnešama prieš pat Kalėdas – mano vaikystėje tai būdavo didysis Kūčių dienos įvykis. Žinoma, galima save šiek tiek apgauti ir eglutę papuošti anksčiau, kad ir likus dviem savaitėms iki Kalėdų. Tačiau ar šventė nuo to ateis anksčiau?

Šviesa grįžta

Gruodį gyvename tamsoje, apniukusią dieną, dar neiškritus sniegui, tikros šviesos dažnai taip ir nesulaukiame. Sniegas atneša tik baltos spalvos džiaugsmą, o iki pat gruodžio 18 diena trumpėja, paskui kurį laiką tūpčioja vietoje, kol Kūčių dieną kalendorius paskelbia apie pirmąją „laimėtą“ šviesos minutę. Jos negali pajusti niekas, tačiau kildami į Kalėdas ir Naujuosius metus žinosime, kad šviesa grįžta. Gamtos metų ratas pradėjo suktis iš naujo.