Tuo tarpu vis dar neaišku, kur dėti per kelis dešimtmečius pramoninio bumo atmosferoje susikaupusį anglies dvideginį. Siūloma jį pumpuoti po žeme, panaudoti kaip žaliavą plastiko gamyboje arba išvis nesikišti į anglies apykaitos biosferoje ciklą, tiesiog liautis deginus angliavandenilius ir palaukti, kol gamta pati atkurs prarastą pusiausvyrą.
Mokslininkai įsitikinę, kad gamtoje egzistuoja grįžtamojo ryšio sistema, palaikanti anglies dvideginio koncentraciją atmosferoje.
Pavyzdžiui, beveik prieš pusmetį buvo pateikti duomenys, parodantys, kad pastaruosius 600 tūkst. metų CO2 koncentracija biosferoje išliko maždaug vienodo lygio, apie 0,002 proc. tikslumu. Anglies dvideginio poveikio klimatui mechanizmas akivaizdus: pagrindinės šiltnamio dujos sustiprina šiltnamio efektą, planeta šyla, kyla žemynų ir vandenynų paviršiaus temperatūra ir tai keičia daugybę atmosferos procesų. Pavyzdžiui, sustiprina tropines audras.
Tačiau kokie procesai užtikrina būtent grįžtamąjį ryšį? Nors jo egzistavimu mokslininkai neabejoja, apie pačius mechanizmus nedaug težinoma. Vieną iš jų aprašė Taivano ir Britanijos mokslininkai straipsnyje, priimtame publikuoti leidinyje „Nature Geoscience“.
Mokslininkai įrodė, kad tropinės audros – bent jau Pietryčių Azijoje, kur pačios stipriausios jų vadinamos taifūnais, – pašalina anglies dvideginį iš atmosferos.
Ir kuo šilčiau planetoje, tuo stipresnės audros kyla ir tuo daugiau anglies dioksido pašalinama iš apytakos ciklo.
Anglies dvideginį, kuris į atmosferą patenka dėl ugnikalnių aktyvumo ir žmogaus veiklos, absorbuoja biosfera. Didžiąją jo dalį, apie du trečdalius, sunaudoja pasaulio vandenynų fitoplanktonas ir visą maisto grandinę perėjusios dujos nusėda ant vandenynų dugno. O sausumos augalų sunaudotas anglies dioksidas turi nueiti daug ilgesnį kelią.
Mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kad tokį anglies dvideginį į pasaulinį vandenyną, paskutinį jo prieglobstį, perneša upės.
Būtent čia Robertas Hiltonas iš Kembridžo universiteto ir rado pagrindinius ir gana paprastus gamtos pusiausvyros atkūrimo mechanizmo principus. Yra žinoma, kad upių režimas labai priklauso nuo klimato sąlygų, kontroliuojančių kritulių kiekį, o klimatą, kaip mes jau įsitikinome, kontroliuoja šiltnamio dujų koncentracija atmosferoje.
Šis tarpusavio ryšys – „anglies dvideginis–klimato sąlygos–upių režimas–angliavandenilio gabenimas į vandenyną“ – akivaizdus, tačiau R. Hiltonui ir jo kolegoms pirmiesiems pavyko tai įrodyti eksperimentais.
