Dažnokai grybaudamas Lazdijų rajono Kapčiamiesčio girioje, netoli tos vietos, kur susikerta trijų valstybių – Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos – sienos, paspėliodavau, ar daug grybų ten, kitoje pusėje. Į Baltarusiją, juolab per „Zapad“ pratybas, brautis neketinau, o štai į Lenkijos miškus, pagal Šengeno sutartį, turėdamas kišenėje asmens dokumentą, galiu keliauti kuriuo tik noriu miško keliuku.
Ekspediciją pradedu Kapčiamiestyje apsirūpindamas šiltomis bandelėmis iš vietinės kepyklėlės, įsikūrusios pačiame miestelio centre, tiesiai priešais paminklą Emilijai Pliaterytei. Čia pat ir sankryža, kurioje pažymėta kryptis į Berznyką, esantį vos už 17 kilometrų.
Siaura asfalto juosta vingiuoja kalvotomis miškingomis vietovėmis tarp Veisiejo, Kaviškio ir Juodojo Kauknorio ežerų. Net ir darbo dienos rytą kas šimtą metrų pakelėje stovi grybautojų automobiliai. Palyginimui sustoju ir apsidairau – baravykai ir šilbaravykiai išpjaustyti, bet ilgiau pasivaikščiojęs galbūt kažką rasčiau. Kai jie taip gausiai dygsta, net ir išgrybautame miške dar lieka kitų žmonių nepastebėtų, samanose gerai pasislėpusių grybų.
Priartėjus prie valstybių sienos asfaltuotas kelias virsta duobėtu žvyrkeliu. O štai ir pasienio stulpai bei buvusi išarta skiriamoji juosta, dabar paversta išilgai sienos vedančiu keliuku. Juo kaip tik pravažiuoja automobilis su lenkiškais numeriais ir nusuka į lietuviško miško gilumą. Na, jeigu jiems galima grybauti mūsų miškuose, tai ir man prisirinkti lenkiškų baravykų nebus nuodėmė. Juolab, kad dar išlikęs kelio užtvaras, šalia užrašo „Granica Panstwa“, svetingai pakeltas.
Kelio duobės Lenkijos pusėje krato ne ką prasčiau už lietuviškas, todėl neskubėdamas dairausi, kur galėčiau greičiau įsukti į miško gilumą. Maždaug už kilometro nuo sienos randu keliuką, nepažymėtą eismą draudžiančiais ženklais. Beje, vėliau įsitikinau, kad patys lenkų grybautojai tų draudimų nelabai paiso ir važinėja miško keliais kur tik užsigeidžia. Bet aš čia – svečias, todėl eismo taisyklių nepažeidinėsiu.
Sustoju miško gilumoje ir traukiu iš bagažinės pintinę, pagal savo tipą ir tūrį mano kaime vadinamą „bulbiniu kašiku“. Grybausiu, kol jis prisipildys. Miškas nepanašus į Lietuvos pusėje buvusį sausą dzūkišką pušyną su kadagio pomiškiu ir pavieniais berželiais – čia tarp pušų įmaišyta daugiau eglių, išlikę pavieniai seni ąžuolai, o beržai susodinti keliomis eilėmis palei keliuką, mažiau kadagių, bet daugiau žole apaugusių plotų.
Pirmą baravyką randu nuklampojęs per žalias samanas vos kelias dešimtis žingsnių. Deja, jis jau spėjo sukirmyti, bet šalia auga kitas, mažesnis ir sveikas. Pakelėje surenku rudmėses, o paberžius imu tik jaunus, neištežusius ir visiškai sveikus. Voveraičių lenkai matyt visiškai nevertina, nes per visą pasivaikščiojimą po lenkišką mišką taip ir nepastebėjau, kad bent viena būtų nupjauta, o didelės ir sveikos geltonuoja iš tolo net ir visiškai šalia pripjaustytų baravykų kotų.
Kad eksperimentas būtų visiškai korektiškas, iš anksto nusprendžiau, kad vadovausiuosi tokiais pat principais, kaip grybaudamas Dzūkijos miškuose: nerinksiu ūmėdžių ir kazlėkų, kuriuos reikia lupti, kiekvieną grybą atidžiai patikrinsiu ar nesukirmijęs, o įtartinus perpjausiu išilgai, kad neprisikraučiau į pintinę tokių, kuriuos paskui teks išmesti.
Po dešimties minučių pasivaikščiojimo jau pradedu perprasti lenkiško miško specifiką. Eglyno pakraštyje radęs vieną sveikutėlį baravyką, net nespėjęs atsitiesti, už jo pastebiu kitą. Kol išnaršau visą pamiškę, pusė pintinės jau yra. Tankumyne augantys baravykai sveikesni už išdygusius pakelėje, o iš mano ypatingai mėgiamų raudonviršių nesukirmijęs tik kas dešimtas.
Per valandą neskubaus grybavimo, kol pripildžiau pintinę, pastebėjau miške porą stovinčių ir vieną važiuojantį automobilį. Visų jų numeriai – lenkiški. Iš tolo mačiau keletą grybautojų, bet pakalbinti nepavyko, nes išvydę mane jie pasukdavo į priešingą pusę, o vytis bėgte nesinorėjo – nežinia ką šiais neramiais laikais žmogus gali pagalvoti tankumyne pamatęs atbėgantį barzdylą su dideliu peiliu rankoje.
Skirtingai nuo grybaujančių lietuvių, lenkai miške stengiasi elgtis tyliai ir nešūkauja vos pametę vienas kitą iš akiračio. Apie šitą keistą mūsų tautiečių įprotį seniai norėjau kažkur užsiminti. Gal jau metas išmokti naudotis mobiliaisiais telefonais ir jų navigacijos programėlėmis, užuot rėkavus kaip bendrabučio virtuvėje. Ne mieste juk esate.
Tik grįždamas atgal užsižiūrėjau ties įvažiavimu į Lietuvą per visą kelio plotį ištiestą transparantą, angliškai kviečiantį atvykti į Lazdijų rajoną – nuostabių ežerų ir upių kraštą. Bet, jei jau šiemet nepatriotiškai palikau nemažai pinigų Suvalkų „Kauflande“ ir „Biedronkoje“, tai turiu bent jau moralinę teisę pasidalinti su lenkais ir jų gamtos turtais.
