Žinotų daugiau, jei patys domėtųsi
Tyrimo metu Lietuvos gyventojams buvo užduotas klausimas, ar yra aiškinęsi, kokia į jų namus tiekiamo vandens kokybė. Didžioji dalis (40,9 proc.) respondentų pripažino to nedarę, tačiau teigė, kad jiems tai sužinoti būtų įdomu. 32 proc. apklaustųjų atsakė žinantys, kokia yra į jų namus tiekiamo vandens kokybė, dar 24,5 proc. apklausos dalyvių teigė, kad jiems tai neįdomu. Į namus tiekiamo vandens kokybe dažniau domėjosi moterys, 26-35 m., aukštesnio išsimokslinimo atstovai. Neįdomus šis klausimas dažniau vyrams, mažesnių pajamų, 18-25 m. gyventojams, didmiesčių atstovams.
„Vilniaus vandenų“ Komunikacijos skyriaus vadovė Rūta Mackevičiūtė GRYNAS.lt paklausta, kas lemia, kad didesnioji dalis Lietuvos gyventojų nežino, bet jiems būtų įdomu sužinoti apie centralizuotai tiekiamo vandens kokybę, teigė, kad patys žmonės galėtų būti iniciatyvesni.
„Žmonės patys mažai domisi vandens kokybe. Savo internetiniame puslapyje pateikiame vandens tyrimų duomenis. Taip pat žiniasklaidoje nuolat rašomi straipsniai apie geriamojo vandens kokybę. […] Žmonės, kurie nori daugiau sužinoti apie geriamąjį vandenį, turi visas galimybes tai padaryti“, - tyrimo rezultatus komentavo specialistė.
Sugriovė mitus apie vandenį iš čiaupo
Apklausos dalyvių taip pat buvo teiraujamasi, ar jie geria vandenį iš čiaupo. Nuolat tai darantys teigė net 60 proc. respondentų. 15,3 proc. gyventojų pripažino vandenį iš čiaupo geriantyss tik tuomet, kai baigiasi pirktinis mineralinis vanduo. Kas dešimtas lietuvis (10,5 proc.) pripažino vandens iš čiaupo negeriantis, nes mano, kad jis kenksmingas. Atsakymų variantą, kad į namus centralizuotais tinklais vanduo nepatenka rinkosi 13,3 proc. Dažniau vandenį iš čiaupo geria vyrai, 36 m. ir vyresni respondentai, vidutinių pajamų atstovai, rajonų centrų gyventojai. Niekada vandens iš čiaupo negeriančios dažniau nurodė moterys, jaunesnio amžiaus (18-35 m.) respondentai, didmiesčių gyventojai.
Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas išsakė nuomonę, kad vandeniu iš čiaupo tikrai gyventojai gali pasitikėti, nes jo kokybė nuolat stebima ir kontroliuojama.
„Tokiu vandeniu tikrai galima pasitikėti, nes nuolat sekama jo kokybė, ji tikrinama. Toks vanduo turi atitikti visus higienos reikalavimus ir nedaryti net menkiausios žalos žmogaus sveikatai. Tai tikrai pats geriausias vanduo“, - sakė geologas.
Technologinių mokslų daktarė, VGTU vandentvarkos inžinerijos katedros darbuotoja, „Vilniaus vandenys“ komunikacijos projektų vadovė dr. Ramunė Albrektienė, paprašyta įvertinti apklausos rezultatus, kad kas dešimtas Lietuvos gyventojas mano, jog gerti vandenį iš čiaupo kenksminga, teigė, kad tokią nuomonę nulemia daug dalykų.
„Pirma, tai senas įsitikinimas, likęs nuo tarybinių laikų, kad vanduo yra labai chloruojamas ir dėl chloro kvapo bei skonio negalima vandens iš čiaupo gerti, nors jau seniai vanduo chloru nebedezinfekuojamas ir vartotojai nejaučia nei chloro kvapo, nei skonio. Antras įsitikinimas, kad vanduo užsiteršia nuo aprūdijusių vamzdžių ir toks vanduo yra pavojingas. Tiek Lietuvoje, tiek Vilniuje geriamasis vanduo tiekiamas iš požeminių gręžinių. Požeminis vanduo yra daug geresnės kokybės, palyginus su paviršiniais vandenimis, nes jis yra apsaugotas nuo mikrobiologinės ir antropogeninės taršos, bei prisotintas žmogaus organizmui reikalingais elementais. Požeminiame vandenyje yra gausu gamtinės geležies ir mangano, tačiau Lietuvos miestų vandens tiekėjai yra įsidiegę vandens gerinimo įrenginius, kuriuose šie junginiai pašalinami. Taip pat yra keičiami seni surūdiję vandentiekio vamzdynai į naujus“, - aiškino „Vilniaus vandenų“ atstovė.
Jos teigimu, dalis Lietuvos gyventojų turi įsitikinimą, kad vanduo iš čiaupo yra kietas, todėl vengia jį vartoti. Tai vėlgi ne visai yra tiesa. „Nuo kieto vandens apkalkėja arbatinukai, indaplovių ir skalbimų mašinų elementai, todėl žmonės baiminasi, kad taip pat apkalkės ir jų kraujagyslės bei inkstuose susidarys akmenys. Kietą vandenį sudaro kalcio ir magnio druskos, kurios yra reikalingos žmogaus sveikatai. Kietas vanduo kenkia tik buitinei technikai, o žmogaus organizmui kietas vanduo yra naudingas“, - visuomenėje sklandančius mitus griovė R. Albrektienė.
Anot specialistės, kartais žmonės vandens iš čiaupo kenksmingumu įtiki ir pakeliavę po užsienio šalis: „Nedaugelis šalių gėrimui naudoja tik požeminį vandenį, kuris yra kokybiškiausias. Kitos šalys, kurios gėrimui naudoja paviršinį vandenį, turi jį labai apdoroti. Dėl didelių dezinfekcinių medžiagų kiekių jis yra nemalonus gerti, todėl tose šalyse dažnai vanduo geriamas iš buteliukų. Žmonės pakeliavę, pamatę kitų šalių patirtį, nepasidomėję Lietuvos geriamojo vandens kokybe inertiškai tiki, kad vanduo iš čiaupo yra kenksmingas“.
Vanduo iš šulinio lietuviams - ne baubas
Absoliuti dauguma (net per 80 proc.) Lietuvos gyventojų, apklausos metu išreiškė pasitikėjimą vandens iš šulinių kokybe ir teigė jį geriantys. Tiesa, pusė iš jų teigė tai darantys, jei tokį vandenį geria patys šulinio šeimininkai. Tik kas dešimtas (10,8 proc.) respondentas, klausiamas, ar ryžtųsi gerti vandenį iš šulinio, atsakė neigiamai. Vandenį iš šulinio dažniau gertų vyrai, 26 m. ir vyresni respondentai. Moterys dažniau tai darytų tik tuo atveju, jei šulinio vandenį geria patys šeimininkai. Negertų jokiu atveju – moterys, 18-25 m. atstovai.
Lietuvos geologijos tarnybos direktorius J. Satkūnas GRYNAS.lt teigė, kad šulinių vandenį reikėtų vertinti atsargiau, tačiau sutiko, kad lietuviai, geriantys iš savo šulinių vandenį, juo pasitiki iš įpročio. „Žmogus turi pats rūpintis savo sveikata ir savo šulinio vandens kokybe, bet neabejoju, kad kiekvienas žmogus, kuris turi savo šulinį, jo vandeniu pasitiki, tai yra psichologiniai dalykai, pasitikėjimas savo šulinio sakralinėmis galiomis“, - samprotavo geologas.
Jo teigimu, saugesnis šulinio vanduo yra tuomet, kai šulinys įrengtas kuo toliau nuo dirbamų laukų, daržų ar ūkinių pastatų, ypač nuo tvartų.
Jeigu vis dėlto vanduo yra geriamas iš šulinių, ypač turint mažamečių vaikų, rekomenduojama pasidaryti tokio vandens tyrimus. Tačiau kiek tai yra daroma, sunku pasakyti. Kaip pastebėjo J. Satkūnas, jam yra tekę kalbėtis su kaimuose gyvenančiais žmonėmis, kurie net raginami atlikti tyrimus, neslėpė, kad tą net ir galėdami pasidaryti, nedarytų: „Jie sakė, kad nenori to žinoti, nes vis tiek jį gers – taip jie yra įpratę, jiems toks vanduo skanesnis. O žinojimas, kad tokiame vandenyje yra daugiau nitratų tik sugadintų nuotaiką.“
„Žmonės labai dažnai pasitiki šulinių vandens kokybe. Bet taip daryti nevertėtų. Vartotojus apgauna jų juslės. Šulinio ar šaltinio vanduo dažniausiai būna labai skaidrus, šaltas ir skanus. Tačiau nitratai ir mikroorganizmai yra nei juntami, nei matomi, kaip pvz. geležis, kuri yra ir juntama, ir matoma. Ir tikrai nereikėtų pasitikėti nei šulinių, nei šaltinių vandeniu nepadarius tyrimų laboratorijoje. Mikroorganizmus galima pašalinti vandenį išvirinus, o nitratai nepašalinami be specialių filtrų“, - sakė R. Mackevičiūtė.
Geologas: vanduo iš šaltinių ne visuomet saugus
Lietuvos gyventojų apklausoje taip pat buvo teiraujamasi, kaip respondentai vertina šaltinių vandens kokybę. Daugiau nei pusė (57,6 proc.) apklaustųjų pripažino manantys, kad tokį vandenį galima vartoti, dar 25,5 proc. teigė, kad jeigu kartais išgertum tokio vandens, nieko blogo nenutiktų. 11,8 proc. respondentų išsakė nuomonę, kad tokio vandens niekada negertų, nes jis užterštas.
Geologas J. Satkūnas, paklaustas, kiek yra tiesos, kad šaltinių vanduo gali būti užterštas, teigė tokios galimybės neatmetantis. „Viskas priklauso nuo konkretaus šaltinio. Visais šaltiniais absoliučiai pasitikėti negalima, nors ir matome priešingą reiškinį: prie šaltinių rikiuojasi žmonės su taromis ir semiasi tą vandenį, tikėdami ypatinga jo galia ir sveikatingumu. Tačiau ištyrus tuos šaltinius, kurie yra iš pakankamai negilių sluoksnių, paaiškėja, kad tai yra tas pats gruntinis vanduo, kuris semiamas kastiniuose šuliniuose“, - pasakojo Lietuvos geologijos tarnybos direktorius.
Jis patarė atidžiau vertinti ir tuos šaltinius, kurie teka arčiau gyvenamųjų rajonų, nes juose taip pat bus didesni nitratų kiekiai negu centralizuotu būdu tiekiamame vandenyje.
„Yra daugybė atvejų, kuomet ištyrus šaltinius, paaiškėjo, kad juose daugiau ir organikos, ir amonio, ir nitratų. Šaltiniais reikia ne pasitikėti, o tikėti, bet iš jų daug vandens negerti, - juokavo J. Satkūnas.
Mineralinio vandens taip pat derėtų nepadauginti
„Spinter tyrimų“ apklausoje gyventojų buvo teiraujamasi ir apie mineralinį vandenį. Į klausimą, ar gyventojai sutinka su teiginiu, jog naudingiausias sveikatai yra mineralinis vanduo, 47,8 proc. respondentų atsakė neigiamai. Jų nuomone, paprastas geriamasis vanduo iš čiaupo yra ne mažiau naudingas. 35 proc. teiginiui pritarė. 9,9 proc. apklaustųjų išsakė nuomonę, kad mineralinis vanduo naudingas tik kaip vaistas.
Su šiuo teiginiu dažniau sutinka vyrai, 18-25 m., aukštesnio išsimokslinimo atstovai. Moterys, 36-55m. dažniau mano, kad paprastas vanduo yra ne mažiau naudingas nei mineralinis.
„Tiek mineralinis, tiek vanduo iš čiaupo yra sveiki. Mineraliniame vandenyje yra daug daugiau mineralinių medžiagų nei vandenyje iš čiaupo. Tačiau dietologai nerekomenduoja mineralinio vandens gerti tokiais kiekiais, kokiais kiekiais rekomenduojama gerti gėlą vandenį. Mineralinį vandenį rekomenduojama gerti po sporto, per karščius, daug išprakaitavus, tačiau kasdienėms reikmėms, maisto gamybai vis dėl to tinkamas yra tik geriamasis vanduo iš čiaupo“, - tyrimo rezultatus komentavo „Vilniaus vandenų“ atstovė.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai" šių metų 2015 metų gegužės 15-25 dienomis, naujienų portalo DELFI užsakymu atliko visuomenės nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.
Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 65 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1009 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose.
Tyrimo rezultatų paklaida 3,1%.
