Kai kuriuose Karelijos ežeruose gyvena gėlavandenės lašišos, augančios lėčiau nei jūrinės, tačiau neršti jos taip pat kaip ir ežerinis upėtakis plaukia į upes. Lašiša visais metų laikais aptinkama jūroje ties Lietuvos pakrante, kur ji maitinasi čia besikaupiančiais tobiais, šprotais, dyglėmis bei stambesniais vėžiagyviais. Taip pat lašiša gausia pasirodo mūsų pakrantėse, kuomet migruoja nerštui į Nemuną ir jo intakus bei grįžta atgal.
Lašišos kūnas yra laibesnis ir iš šonų labiau suplotas nei šlakio ar upėtakio. Abiejuose kūno šonuose, aukščiau šoninės linijos, yra x pavidalo juodų dėmelių, kurių nedidelis kiekis yra priekinėje kūno dalyje ir žemiau šoninės linijos. Nugara melsva, šonai ir pilvas sidabriškai pilkšvi. Visi pelekai pilkos spalvos, bet nugarinis ir uodeginis – tamsesni. Lašiša, kaip ir upėtakis, priklauso vienam seniausių lašišažuvių būriui ir turi pilkos spalvos riebalinį peleką uodegos dalyje. Neršto migracijos metu, kai lašiša kyla upėmis į gimtąsias upių vietas, jos spalva tamsėja, o patinų šonuose ir ant žiauninių dangtelių atsiranda raudonos dėmės. Neršto metu lašišų oda pastorėja, patinų apatinio žando priekinė dalis užsiriečia į viršų kablio pavidalo atauga.
Lietuvoje lašišos neršia vėlai rudenį (lapkričio mėnesio pirmoje pusėje, tačiau kartais nerštas išsitęsia iki gruodžio pradžios, priklausomai nuo vandens temperatūros ir lygio upėje) gimtosios upės rėvose ir sraunumose ant žvirgždėto ar gargždėto dugno, kai vandens temperatūra nukrenta žemiau 6-8 °C. Lašišos subręsta nevienodu laiku, jūroje jos gali iki subrendimo praleisti nuo 1 iki 3 ar 4 metų, todėl į nerštavietes migruojančių žuvų amžius ir dydis gali labai skirtis.
Prieš 1959 m pastatant Kauno hidroelektrinę, apie 50 procentų lašišų nerštinio būrio migruodavo į Nemuno vidupio bei aukštupio intakus (Merkį ir kt.). Jos pasiekdavo net Baltarusijos upes. Lašišų prisirišimas prie tų upių, kuriose jos gimė ir augo pirmuosius savo gyvenimo metus, yra gana didelis. Skandinavų mokslininkų duomenys rodo, kad Atlanto lašišos savo gimtąsias upes randa 97–99 proc. tikslumu ir tai yra vienas iš įdomiausių dalykų lašišos gyvenime. Todėl kiekviena upė turi savo lašišų populiaciją, o kai kuriais atvejais didesniuose upių baseinuose gali susidaryti ir atskirų intakų lokalios populiacijos.
Taip pat įdomu yra tai, kad neršte dalyvauja dviejų tipų patinai: vieni yra užaugę ir subrendę jūroje, pasiekę įspūdingą dydį, o kiti - daug kartų mažesni nykštukiniai patinai, niekada nemigravę į jūrą. Nykštukiniai patinai kai kuriose upėse gali sudaryti gana didelę neršto populiacijos dalį, net iki 100 proc. Tokias dvi subrendusių patinų formas, besiskiriančias dydžiu, galima laikyti vienu iš prisitaikymų populiacijai išlikti.
Nerštavietėse lašišos, pasinaudodamos vandens srove, kasa lizdą, kuriame ir paslepia jau apvaisintus savo ikrelius. Viena patelė, priklausomai nuo dydžio, gali išneršti iki 40 tūkst. ikrelių. Visas procesas nuo lizdo kasimo pradžios iki ikrelių apvaisinimo gali trukti nuo 1 valandos iki 2 parų ir atrodo gana įspūdingai. Po neršto, skirtingai nei Tolimųjų Rytų lašišos, kurios po neršto žūva, Baltijos lašišos grįžta į jūrą, todėl jos per gyvenimą gali išneršti 2-3, labai retai keturis kartus.
Lietuvoje lašišos ikrai lizduose išbūna 4,0-4,5 mėnesių. Išsiritę jaunikliukai skersai kūno šonų turi 7-13 stambių pailgų tamsių dėmių, o ant žiaunadangčių – 2 ar 3 apvalias dėmes. Tarp tamsių dėmių yra mažų rausvų taškelių. Tokios stadijos lašišaitės vadinamos margiukėmis. Lašišaitėms užaugus iki 10-15 cm, šoninės dėmės išnyksta ir tada jau jos vadinamos rituoliais (smoltais, sidabrinukėmis). Lietuvos geografinėje platumoje upėse jos praleidžia dažniausiai 1-2 metus, o paskui migruoja į jūrą. Dėl to 20-40 cm ilgio lašišų, išskyrus nykštukinius patinus, upėse nėra (kartais tokio dydžio lašišų pasitaiko Pajūrio Šventojoje, Kuršių mariose bei Nemune – tai yra „besitreniruojančios“ po kelių metų būsimoms neršto migracijoms lašišos). 10-15 cm lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Pagal FishBase, didžiausias matuotas lašišos ilgis yra 150 cm, didžiausias publikuotas svoris - 46.8 kg, o maksimalus amžius - 13 metų. Yra kalbama, kad Žeimenoje ir Merkyje buvo pagauta lašišų, sveriančių iki 30 kg.
Lašiša paplitusi šiaurinėje Atlanto ir vakarinėje Arkties vandenyno dalyje: Europoje – nuo Portugalijos pietuose iki Karos upės šiaurėje, Islandijoje, vakarinėje Grenlandijos pakrantėje ir Šiaurės Amerikos Atlanto pakrantėje nuo Hadsono sąsiaurio iki Niujorko. Lietuvoje lašiša sutinkama Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Šventojoje, Žeimenoje, Šventojoje (pajūrio). Lašišų nerštavietės ir jauniklių augimo vietos yra saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Užtvankų statyba labai pakenkė lašišos populiacijoms Baltijos jūros baseine, o taip pat ir Lietuvoje, nes taip buvo atkirsti keliai žuvims iki jų gimtųjų vietų. Dėl šios priežasties daugelyje šalių prie užtvankų įrengiami lašišų ir kitų praeivių žuvų praėjimo takai. Lietuvoje praėjimo takai yra įrengti Jūros, Šventosios, Minijos, Vilnios ir kitose upėse.
Lašiša yra viena vertingiausių žuvų kulinarine prasme, retas pobūvis šiais laikais apsieina be patiekalo iš lašišos, ar tai būtų sumuštinukas ar tai kepsniukas. Ankstesniais laikais valgyti lašišą buvo kunigaikščių, bajorų, aukšto luomo dvasininkų privilegija ir lašišos nebuvo suvartojama labai daug. Tačiau stipriai kritus versliniams lašišos sugavimams, išaugusių rinkos poreikių žvejyba jūroje ir upėse jau negalėjo tenkinti. Todėl jau XIX a. Jungtinėje Karalystėje siekiant atkurti lašišos išteklius buvo sukurti atlantinių lašišų veisimo metodai. 1960 m. Norvegijoje pirmą kartą auginimo ūkis rinkai pateikė varžose išaugintų atlantinių lašišų. Pirmasis atlantinių lašišų auginimo ciklo etapas pradedamas gėluose vandenyse. Lašišų veisimas nelaisvėje yra griežtai kontroliuojamas. Kiaušinėliai išimami iš patelių ir apvaisinami juos maišant su pieniais, surinktais iš patinėlių. Tada kiaušinėliai perkeliami į inkubacines talpyklas. Išsiritusių lervų auginimas organizuojamas dviem etapais. Iš pradžių inkubatoriuje ar ant dėklų per 4-6 savaites lašišos lervos suvartoja savo trynio maišelį ir virsta jaunikliais.
Kitame etape lašišų jaunikliai perkeliami į gėlo vandens talpyklas (arba į ežere įrengtas varžas), kuriose jaunikliai laikomi 1-2 metus, kol vyksta smoltifikacijos procesas. Paskui jauniklės lašišos gabenamos į pajūrį, suleidžiamos varžas, kur jos laikomos maždaug dvejus metus, kol jų svoris padidėja iki 2-5 kg. Dabar daugiau nei du trečdaliai visų lašišų, kurios parduodamos yra išaugintos akvakultūros sektoriuje. Daugiausiai auginama atlantinių lašišų, kurios sudaro 93 proc. visų akvakultūros sektoriaus išauginamų lašišų. 2009 m. pagrindinės atlantinių lašišų augintojos buvo Norvegija, Čilė, Europos Sąjunga ir Kanada. Europos Sąjungoje auginamos tik atlantinės lašišos. Kitų rūšių lašišų auginama ar sužvejojama nedaug.
Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, 1997 metais buvo parengta ir iki šiol vykdoma lašišos išteklių atkūrimo programa, dėl ko lašiša vėl grįžta į mūsų upes ir jau tapo vienu labiausiai mėgstamu meškeriojimo objektu. Lašiša buvo išbraukta iš Lietuvos raudonosios knygos sąrašų, dabar jau galima ją meškerioti įsigijus licenciją upėse ir su paprasta meškeriotojo metine kortele – jūroje, paimant ne daugiau vieną žuvį meškeriotojui per dieną. Lašišos meškeriojimas museline meškere ar spiningu suteikia daugybę emocijų ir yra labai populiarus visame pasaulyje. Tai populiarėja labai greitai ir Lietuvoje.
2012 m. rugsėjo mėnesį Šventosios upės žiotyse prie Jonavos buvo pagauta didžiausia Lietuvoje lašiša: jos ilgis siekė 136 cm., svoris – 25,6 kg. Būtų galima fiksuoti Lietuvos rekordą, tačiau tam koją kiša neaiškus žuvies svoris. Paskutinį kartą panašaus dydžio lašiša buvo sugauta 1991 metais mokslinių tyrimų Kuršių mariose metu, jos ilgis buvo 125 cm., svoris – 26,7 kg.
Pasaulio ir Europos meškeriotojų laimikiai yra dar didesni. Štai pasaulio rekordų lentelėje minima, kad Hope upės deltoje, Didžiojoje Britanijoje, buvo sugauta lašiša, kuri svėrė 49,44 kg, o Europos žemyne didžiausios sumeškeriotos lašišos svoris buvo 35,89 kg. Ją sugavo 1928 sausio 1 dieną Henrik Henriksen Tana Norvegijos upėje. Čia tai bent naujametinė dovanėlė buvo!
Daug dar būtų galima rašyti apie lašišą, bet ir taip aišku, kad ši upių karalienė gali rimtai pretenduoti į Lietuvos nacionalinės žuvies statusą.
