Upėtakio pilvas pilkai baltas. Nugarinis pelekas – dėmėtas, pauodeginis – ryškiai gelsvas, o uodeginis pelekas dėmių neturi. Tik lašišinėms žuvims ir kai kuriems šamams būdingas riebalinis pelekas – šviesus, dažniausiai su gelsvai oranžine ar rausva viršūne.
Upėtakis priklauso lašišiažuvių būriui, vienam iš seniausių žuvų klasifikacijoje. Yra skiriama sėsli ir migruojanti upėtakio forma – tai margasis upėtakis, gyvenantis šaltavandeniuose upeliuose, ir šlakis, tik pirmuosius savo gyvenimo metus praleidžiantis upėse. Vėliau jis, kaip ir lašiša, migruoja į jūrą, kur greitai auga, ir po 2-3 metų rudenį grįžta neršti į savo gimtąjį upelį. Tokie migrantai vadinami anadrominiais migrantais.
Yra žinomas ir ežerinis upėtakis (Lietuvoje negyvena), kuris panašiai kaip šlakis, migruoja maitintis ir bręsti ne į jūrą, bet į ežerą, ir po to grįžta neršti į gimtąjį upelį. Nerštas trunka neilgai, maždaug dvi savaites, pirmoje lapkričio mėnesio pusėje. Trūkstant vandens upėje nerštas gali vėluoti net ir visą mėnesį. Lietuvoje upėtakių lervutės išsirita pavasarį, balandžio pabaigoje, ir čia auga du metus. Maži tiek margojo upėtakio tiek šlakio jaunikliai iki trijų metų amžiaus niekuo nesiskiria vienas nuo kito.
Tik vėliau likę upėje tampa, kaip sako dailininkas Leonardas Gutauskas, žvagždžuvėmis, o kiti, sulaukę dviejų metų amžiaus ir iškeliavę į jūrą, nusidabruoja, kaip lašišos. Atskirti galima pagal uodeginį peleką bei didesnį tamsių, pusapvalių ar kryželio pavidalo dėmių ant kūno, kurios išsidėsto ir žemiau šoninės linijos, skaičių. Ypatinga yra tai, kad jaunikliukus upėje nuo lašišos jauniklių lengva atskirti pagal bukesnę uodegą ir raudoną riebalinio pelekiuko kraštą. Upėtakiai gali užaugti gan dideli: maksimalus matuotas ilgis siekė 140 cm, o svoris – apie 50 kg. Maksimalus amžius – 38 metai. Lenkų žvejai yra pagavę jūroje pačių veistą upėtakį (šlakį), kuris svėrė 27 kg. Lietuvoje didžiausias oficialiai registruotas sugautas šlakis svėrė 9 kilogramus, o margasis upėtakis – 7,1 kg.
Upėtakiai yra labai plačiai paplitę Žemės rutulyje, tačiau natūrali jų gyvenama teritorija, iš kurios jie išplito, teisingiau buvo išplatinti, apima Europą ir Azijos vakarinę dalį: šiaurės Atlanto, Šiaurės, Baltijos ir Baltosios jūrų baseinai nuo Ispanijos iki Chosha įlankos šiaurės Rusijoje. Sutinkamas taip pat Islandijos upėse, Dunojaus aukštupio ir Volgos upės baseinuose. Dėl savo sugebėjimo prisitaikyti išgyventi visur, kur yra bent kiek tinkamos sąlygos, įeina į trejetuką agresyviausių invazinių gyvų organizmų rūšių pasaulyje. Dabar nėra jokio žemyno ar didesnės salos, kur jis negyventų, sutinkamas net šalia Antarktidos esančiose salose.
Upėtakis yra labai vertinamas kaip įdomus meškeriojimo objektas. Visame pasaulyje yra daugybė klubų ir bendrijų, kurių tikslas – globoti ir meškerioti upėtakius bei saugoti jų buveines, t.y. upelius. Milijonai žmonių pasaulyje prižiūri natūralias upėtakių buveines, mokosi pažinti jų biologiją ir kartu pamilsta natūralią gamtą. Yra žinoma pasakojimų, kaip meškeriotojai prisipratina upėtakius maitinti ir upėtakis pažįsta tą žmogų: priėjus kitam, jis neatplaukia imti maisto.
Didžiausias meškeriotojų sugautas šlakis svėrė 22,23 kg ir buvo sugautas Rio Grande upėje, Argentinoje. Didžiausias margasis upėtakis meškeriotojų buvo sugautas Kroatijoje, Lokve tvenkinyje, ir svėrė 25,5 kg. Didžiausias ežerinis upėtakis sugautas Maggiore ežere, Šveicarijoje. Jo svoris buvo 31 kg. Upėtakis kai kuriuose kraštuose yra taip pat svarbi verslinė žuvis, kadangi kulinarinė vertė yra neginčijama. Šviežiai pasūdyta upėtakio filė ar keptas laužo dūmuose ant iešmo upėtakis patenkins bet kokio gurmano reikalavimus.
Taigi už savo grožį, ištvermę, agresyvumą ir išmintingumą upėtakis vertas dalyvauti nacionalinės žuvies rinkimuose.
