Pirmoji diena
Bėgimas prasidėjo likus dar keletai dienų iki išvykimo dienos - maistas kelionei, maistas kalnams, paskutiniai trūkstami įrangos, specialaus maisto produktai iš Montis Magijos daiktų, darbų sąrašai.
Išvykimo diena kaip visada prasidėjo įtempto ritmo rytu, stengiantis pasidaryti visus darbus, kurie tam tikru metu pasidalina į kelis srautus: „svarbiausi, būtina padaryti namie“ ir „galima padaryti kelionėje, nuvažiavus arba atidėti (o gal ir nedaryti)“. Kai už lango XXI amžius, kuprinėje planšetė, krūva adapterių, laidų, kroviklių, tai galima sau tai leisti. Todėl galinėje mikroautobuso sėdynėje įsirengiu savo biurą ant ratų.
Kita vertus, šiek tiek gaila, kad nebėra tos aiškios, ryškios ir neperžengiamos ribos tarp „darbai“ ir „atostogos“. Ribos, kuri turėjo ir savo simbolį. Kai technologijos dar nebuvo tokios, pirmasis traukinio trūktelėjimas, kaip sakė kažkada draugas alpinistas Vaidas, reiškia, kad viskas - darbai lieka perone ir prasideda atostogos.
Prieš išvykdami dar spėjome sudayvauti GRYNAS.lt konferencijoje ir atsakyti į skaitytojų laiškus. Tai buvo naudinga bent man - po įtempto ryto buvo proga dar ir dar sykį, atsakinėjant į klausimas, kas, kaip ir kodėl eina į kalnus, pamąstyti apie šeimą, gyvenimą, pavojus, svajones, teisingus sprendimus ir klaidas.
Važiavimas savo transportu suteikia šiokio tokio lankstumo ir ramybės. Todėl išvykome pora valandų vėliau nei ketinome.
Važiuojame šešiese. Be kopimo komandos: Artūro, Juliaus ir manęs, Pauliaus, dar važiuoja mūsų palaikymo ir ryšio žmogus - Ričardas. Jis irgi alpinistas. Įsėdus ir vos pradėjus kalbėtis, gavau tiesų klausimą: „ar tu labai nori į Eigerį?“ Ir man pradėjus muistytis ieškant geriausio atsakymo, iškart pasiūlė - mainomės. Jis į Eigerį nori lipti kai tik pasitaikys artimiausia proga. Jaučiuosi tarsi vaikui prieš nosį saldainiu mojuočiau. Nežinau, kaip jis tvers sėdėdamas ten apačioje ir klausydamas per raciją, kaip mums sekasi.
Taip pat važiuoja du televizininkai - Vytas ir Valdas, kurie labiausiai prisidės prie vieno iš mūsų tikslų - dokumentinio filmo apie kopimą kūrimo. Sužinoję, kad rašysiu ekspedicijos dienoraštį, iškart sumojo, kad reikėtų pasinaudoti jo medžiaga filmui.
Gabenamės krūvą įrangos. Vien „GoPro“ ant šalmo tvirtinamų kamerų, akumuliatorių ir kitų priedų joms, kaip Artūras sako, „Expedition“ paskolino apie pusę maišo. Tai įpareigoja parsivežti gerą medžiagą.
Iš tiesų, iki pat išvykimo, dar nebuvo (gal tik man?) galutinai aišku, kur mes vykstame - į Prancūziją, Chamonix (Šamoni) prie Monblano treniruotis, ar iškart į Šveicariją, Grindelvaldą ir lipsime į Eigerį. Mat pastarąsias pusantros, dvi savaites laikosi geri orai. Julius iššniukštinėjo (jis pas mus žinių agentūra, turinti šaltinių visame pasaulyje), kad per tą laikotarpį šiaurine Eigerio siena sulipo 8 komandos. Nerimas suprantamas - šis langas gero oro gali būti auksinė galimybė.
Žinoma, jeigu šveicarai nepradės tikrinti dokumentų - vos įvažiavus į Lenkiją sustabdė pasieniečiai. Čia ir paaiškėjo, kad Julius pasiėmė tik jau nebegaliojančią ID kortelę. Praleido, bet nedavė garantijų, kad jų kolegos kitose šalyse taip pat pasielgs. Galiojančią Juliaus kortelę atsiųs per kurjerių tarnybą tiesiai į „Ski Station“ - dabar svarbu iki ten nusigauti. Kitaip gali užsimegzti istorija apie po Europą klaidžiojančią kortelę ir jos besivaikantį Julių. Kaip nykštukas ir jo namukas.
Antroji diena
Antroji diena prabėgo kelyje - pasikeisdami kas keletą valandų prie vairo spaudėme Lenkijos, Vokietijos, Šveicarijos keliais ir, galų gale, jau sutemus, serpantinu užbirbinę į statų šlaitą ir persivertę per perėją įvažiavome į Prancūziją.
Pasakymas „spaudėme“, gal kiek neatitinka tikrovės - taupydami kurą dažnai rikiavomės lėtųjų eilėje - 110-120 kilometrų per valandą.
Į savo „Ski Station“ hostelį atvykome po maždaug 26 valandų kelio ir patekome į vakarinį šurmulį. Kadangi keltuvai baigia darbą apie 17 val., tai hostelis atgyja apie šeštą, kai sugrįžta čia slidininkai. Apskritai, „Ski Station“ hostelis yra daugiau nei apgyvendinimo vieta, tai - reiškinys.
Pavadinimą „Ski Station“ jis gavo gal dėl to, kad yra visai šalia keltuvo į kalną. Žiemą, pavasarį jis okupuotas daugiausiai slidininkų, kuriuos Lietuvoje gal būtų priimta vadinti ekstremalais. Dėl dviejų dalykų. Praktiškai visi čia slidinėja ne trasomis - tai karmos gadinimas, o už jų ribų ir didžiausi palaimos šūksniai skamba, kai šviežias sniegas (powder snow) padengia šlaitus. Tada ateina jų rojaus metas.
Antra, didelė dalis jų čia atvažiuoja ne pirmus metus ir gyvena ne savaitę, o mėnesį ar net mėnesius. Amerikietis Filas, apie kurį jau rašiau - tiesa, jį, pasirodo, jau pasikvietė į darbus, tai teks gyvenimą Chamonix sutrumpinti kokiu mėnesiu. Ir ES paso taip ir nepavyko gauti.
„Praktiškai čia gyvena“ vienas senas kanadietis vėjo ir saulės nugairintu veidu. Vėl aptikau tą pačią grupelę britų alpinistų, japoną, apsilankė ir švedas Fredericas.
Kita dalis - tokie kaip mes, alpinistai. Čia šiuo metu mes sudarome mažesnę dalį. Nuo slidininkų mus skiria pagrindinis dalykas - kai jie džiaugiasi, mes nosis nukabiname. Kai Filo paklausiau, kokios sąlygos kalnuose, atsakymas aiškus ir iškalbingas: „good for climbing, bad for skiing“ (puikios kopimui, blogos slidinėjimui). Tai reiškia mažai šviežio sniego, senas jau sutvirtėjęs ir tapęs kietu, lavinų pavojus mažas. Prieš mėnesį buvo visiškai atvirkščiai.
Trečioji diena
Šiandien kilome į Midi viršūnę (Aigulle du Midi) - tiesa, keltuvu, ne pėsčiomis ir ne kopdami. Aukštis - apie 3800 metrų - geras šokas organizmui, kad šis užvestų aklimatizacijos varikliuką ir pradėtų ruoštis.
Tik pradžia buvo tokia abejotina - atėjome prie apatinės keltuvo stoties prieš devynias ir radome besibūriuojančius žmones. Akivaizdu, keltuvas neveikia. Dėl pernelyg stipraus vėjo. Laukiame. Kas snaudžia, kas kavos ieško, kas mankštinasi, filmuoja ar telefonu žinias perdavinėja. Nusistatėme, kad lauksime iki 11 val. ir jeigu nekels, kelsimės į priešingą šlaitą, tiesa, gerokai žemesnį - tik 2400 m aukščio viršūnę. Bet bent tiek.
Tačiau apie 10 val. keltuvus vis tik paleido ir greitai suginė vidun - neaišku, kiek dar laiko sąlygos leis jiems veikti.
Kildami apžiūrėjome rytdienos planuojamą treniruočių maršrutą - sniego kuluarą, įsispraudusį tarp uolų, vėliau pereinantį į ledo siūlus ant stačių uolų. Smalsu buvo man pasižiūrėti ir į užpernai vasarą liptą Frendo Spur maršrutą iš viršaus. Atrodė kietai. Geras jausmas žinoti, kad ten lipome ir užlipome, ir atpažinti vietas, kuriose keikėmės.
Viršuje - ant Midi viršūnės pastatyta ne tik keltuvo stotis, kuri nėra kukli, bet ir visas centras - kavinė, alpinizmo muziejus. Kaip gandralizdis visas tas kompleksas įkurdintas ant dviejų viršūnės bokštų. Sunku įsivaizduoti, kaip jie tai statė tokiame aukštyje ir tokiomi sąlygomis. Reikės pažiūrėti filmuką apie statybas - mačiau tokį besisukantį ekranuose.
3800 m. aukštyje - nejuokingas vėjas, akimirksniu stingdantis rankas. Pasisukioję apvžalgos aikštelėse, pasifotografavę, pasifilmavę išėjome to, ko čia užsikėlėme - aklimatizuotis. Aš, būdamas be slidžių, nusileidau keletą šimtų metrų žemyn per bjauriai šaltą vėją (vienu metu atrodė, kad nosis nukris) ir vėl užlipau atgal. O Artūras, Julius ir Ričardas pasileido slidėmis žemyn ledynu iki Mer de Glace ledyno apačioje esančios traukinuko stotelės.
Aš vos spėjau sugrįžti į Midi - kartu su trimis alpinistais radome jau užrakintas duris, prisibeldėme - pasirodo, paskutinis keltuvas išvyksta po dešimties minučių. Netikėtai pavyko - jeigu būčiau dar kur nors stabtelėjęs išgerti arbatos, būčiau nespėjęs. Nedidelė problema, aišku - Midi stotyje lieka darbuotojų, kurie ir vėliau leidžiasi.
Tuo tarpu trijulė užtruko ilgiau nei aš - sakė, kad nusileidimas buvo bjaurokas. Matomumas vietomis buvo vos keli metrai, daugybė ledo ruožų, vietomis nejaukiai statu. Bet nusileido be traumų, o kelionę užbaigė traukinuku.
Rytoj planavome lipti maršrutą, bet prognozės atvėsino tą norą - didelis vėjas, žada sniegą, tad vakare nutarėme, kad keliausime palaipioti uolomis.
