- Kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą? Kas paskatino čia pasilikti?
- Į Lietuvą atvykau gana seniai, maždaug prieš 15 metų. Atsidūriau čia gana atsitiktinai: dvejus metus gyvenau Afrikoje, o trumpam viešint Jungtinėje Karalystėje atsirado proga keltis į Lietuvą. Tuomet apie šalį žinojau labai mažai – tik kad kažkur miškuose ganėsi stumbrų kaimenės, bet pagalvojau „o kodėl gi ne?“
Tiesa, prieš nuspręsdamas persikelti čia pasiklausinėjau apie Lietuvos orus. „Taip, kartais šiek tiek atšąla“, tokį išgirdau atsakymą. Kartais?! Šiek tiek?! Kai atvykau į Vilnių sausio mėnesį (tuomet buvo itin šalta savaitė, kaip vėliau sužinojau iš vietinių), temperatūra buvo arti -30 laipsnių, o sniego iki kelių! Galvojau, jog atsidūriau Sibire! Tačiau galiausiai atėjo pavasaris, šalis persimainė ir kažkaip, po tiek metų aš vis dar čia.
- Požiūris kinta, vis daugiau ir daugiau lietuvių pradeda domėtis laukiniais gyvūnais. Dabar šalyje yra nemažai puikių ornitologų ir mėgėjų, tikrai daugiau negu buvo man tik atvykus. Be to, pastebiu, jog sužinoję, jog esu ornitologas, biologas, žmonės nuoširdžiai tuo domisi, bent jau Vilniuje. Dar labiau susidomi, kai pasakau, jog čia bandau kurti laukinės gamtos draustinį.
Kodėl tas požiūris kinta? Manau, kad tai natūralus judėjimas labiau vakarietiško gyvenimo būdo link. Šiandienos Lietuva labai skiriasi nuo tos Lietuvos, kuri buvo, kai atvykau pirmą kartą, visose srityse. Galbūt tuo metu žmonėms labiau rūpėjo pirmiau susitvarkyti savo gyvenimus. Šiandien pasikeitęs mąstymas, geresnis išsilavinimas, didesnės pajamos – visa tai prisideda prie to, jog lietuviai labiau vertina savo šalį. Kita vertus, bendras požiūris į laukinę gamtą ir gamtosaugą dar labai atsilieka nuo Vakarų Europos šalių ir netgi, sakyčiau, Lenkijos.
- Kuo Lietuvos paukščių pasaulis skiriasi nuo, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės, kitų šalių? Ar jis yra kažkuo išskirtinis?
- Bent jau vasarą Lietuva yra puiki vieta paukščiams. Iš tikrųjų yra daug paukščių, kurie čia pasitaiko dažnai, bet yra labai reti kitur, ypač Vakarų Europoje. Dėl sąlyginai neintensyvaus žemės ūkio tokie paukščiai kaip paprastoji medšarkė, griežlė ar baltasis gandras čia yra kasdien sutinkamos rūšys, tačiau jų pastebėjimas, pavyzdžiui, Britanijoje ar Nyderlanduose ornitologams mėgėjams sukeltų labai daug džiaugsmo.
Be to, Lietuvoje gausu pelkių, šlapžemių, o jose šioms buveinėms būdingų paukščių, įskaitant baublius ir žuvėdras. Nepamirškime ir miškų su jerube ir įvairiais geniais ir taip toliau. Paimkime visa tai kartu ir paukščių įvairovė Lietuvoje iš tiesų nuostabi.
Nors rytinėje Lenkijoje ir trijose Baltijos šalyse rūšys yra panašios, greičiausias būdas sukelti paukščių stebėtojo Britanijoje pavydą – papasakoti apie paukščius, kuriuos Lietuvoje galima pamatyti gana įprastą dieną: jūrinius erelius, gerves, geltongalves kieles, riešutines. Britų ornitologai varvins seiles!
- Kaip raginate užsieniečius atvykti į Lietuvą stebėti paukščių?
- Specialiai kažkaip neraginu. Daug žmonių lankosi mano svetainėje ar perskaito mano įrašus įvairiuose laukinei gamtai skirtuose internetiniuose forumuose ir taip sužino, kokia nuostabi yra Lietuva. Daugelis po to susisiekia ir su manimi ir aš jiems su mielu noru patariu – kokias vietas aplankyti, kokiu metu geriausia vykti. Bet, tiesą sakant, šie žmonės jau žino, ką jie nori pamatyti, ir jų įkalbinėti nereikia.
Paprastai tik atsakau į klausimus, bet jeigu turiu laiko ir jeigu keliautojams įdomu, kartais pats aprodau gražiausius Lietuvos gamtos kampelius. Spėju, jog tokių lydėtų jau bus apie 40 žmonių, daugiausiai iš Britanijos, bet keli iš Amerikos ar įvairių Europos šalių, pirmiausia Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos.
- Maždaug prieš 10 metų pradėjote Lietuvoje kurti, kaip pats vadinate, laukinės gamtos draustinį (angl. wildlife reserve). Kaip tai nutiko?
- Jeigu, kai buvau mažas, būtumėte paklausę, ką norėčiau veikti užaugęs, būčiau atsakęs, jog noriu nusipirkti žemės ir paversti ją tinkama gyventi paukščiams ir kitiems gyvūnams. Žinoma, tuo metu negalėjau net įsivaizduoti, jog tai įvyks Lietuvoje, šalyje, kuri tuo metu dar priklausė Sovietų Sąjungai.
Jau daug vėliau, 2004 m., praėjus keletui metų po mano atvykimo į Lietuvą, atsirado galimybė įgyvendinti šią svajonę. Tą vasarą išmaišiau visą šalį ir galiausiai radau tobulą vietą, kurioje maišėsi drėgno miško, pievų ir ataugančių krūmynų buveinės. Besvarstant pro šalį praskrido žalvarnis – Lietuvoje prie išnykimo ribos esantis paukštis – ir tai pasirodė lyg geras ženklas. Priėmiau sprendimą ir grįžau į Vilnių derėtis su bankais. Visa kita jau istorija.
- Ar susidūrėte su kokiomis problemomis pirkdamas ar rūpindamasis savo draustiniu? Kaip reaguoja kaimyninių žemių savininkai ar vietos pareigūnai?
- Žinoma, Lietuva į užsieniečius perkančius žemę žiūri ne itin palankiai. Nors ir esu ES pilietis, legaliai žemės įsigyti negalėjau. Teko tai daryti gero draugo vardu, o paskui 99 metams žemę išsinuomoti.
Esu tikras, jog mano kaimynai mano, jog esu ekscentrikas: perku žemę tam, jog nieko su ja nedaryčiau (jų nuomone), kasu tvenkinius varlėms ir taip toliau... Bet jie yra puikūs kaimynai ir niekada nesu sulaukęs iš jų ko nors neigiamo, atvirkščiai.
Kalbant apie vietos pareigūnus, mano patirtis, apskritai, yra gana neutrali. Tai yra jeigu atmesime atvejį, kai vienas valdininkas, vietoj to, jog pasveikintų žmogų, norintį sukurti laukinei gyvūnijai draugišką buveinę, matė tai kaip galimybę prašyti kyšio. Jam nepasisekė.
- Papasakokite daugiau apie savo draustinį, koks gyvenimas verda jame?
- Draustinis įdomus visus metus. Dėl įrengtų lesyklų žiemą čia yra gryna palaima, snieguotas paukščių rojus – maitintis atskrenda daug genių rūšių, prie jų prisijungia daugiau nei 500 kitų mažesnių paukščių. Paradoksalu, tačiau būtent tuo metų laiku, kai dauguma paukščių yra išskridę žiemoti, mano valdose lankosi atvykėliai iš kitų šalių – baltanugaris genys, tripirštis genys, kartais žvirblinė pelėda.
Atėjus pavasariui, kaip ir visoje Lietuvoje, džiaugsmas dar didesnis – gandrai kleketuoja savo lizduose, pievose šoka gervės, miškai skamba nuo paukščių dainų, o dangus mirga nuo paukščių skrendančių į šiaurę. Tai tikrai pats geriausias metas draustinyje ir Lietuvoje apskritai – margasparnės musinukės grįžta į inkilus, griežlės gergždžia pievose, mažieji ereliai rėksniai sklando virš miško.
Vasarą, paukščiams pradėjus vesti jauniklius, viskas šiek tiek nurimsta, bet įdomybių netrūksta – paprastosios medšarkės maitina vaikus, taip pat volungės, be to, skraido įvairiausi drugeliai ir laumžirgiai, kurie Britanijoje pradžiugintų bet ką.
Galiausiai ateina ruduo ir riešutinės grobsto lazdyno riešutus, gervių būriai patraukia į pietus. Artėja žiema, tačiau tuo pat ir lesyklų metas, užsibaigia metų ratas.
- Siekdamas į draustinį pritraukti daugiau paukščių jūs keliate inkilus, įrengiate lesyklas. Kokių rezultatų jau davė tokia veikla?
- Neužtenka žemės aptverti tvora ir sakyti, kad ji jau yra saugoma. Gamtosauga yra žymiai daugiau nei tai. Aktyviai tvarkant pagerinama buveinės kokybė, ji tampa gerokai patrauklesnė gyvūnams, išauga jos biologinė įvairovė.
Esu iškėlęs daugiau nei 120 inkilų, o mano įrengta lesykla yra labai aktyvi žiemą, tačiau iš tikrųjų tai yra tik ledkalnio viršūnė, kai kalbame apie bendrą buveinės tvarkymą. Šiuolaikinė miškininkystė paprastai iš miško pašalina negyvą medieną (vieną iš vertingiausių miško ekosistemos dalių) ir buveinė tampa gana monotoniška. Pievų šienavimas birželio mėnesį pražudo didžiulį perinčių paukščių skaičių, o pašalinus krūmokšnius ir krūmynus daugelis paukščių rūšių nebeturi, kur sukti lizdų.
Mano draustinyje gyvoji gamta yra pirmoje vietoje. Bandau palaikyti buveinių įvairovę, leidžiu vietoms apaugti, niekada nepjaunu žolės perėjimo sezono piko metu, nešalinu negyvos medienos iš miško. Šie veiksmai, taip pat inkilai ir lesyklos, davė rezultatą – fantastišką paukščių ir kitų gyvūnų įvairovę. Daugelis įtraukti į Lietuvos Raudonąją Knygą, daugumos jų mielai atvyktų pasižiūrėti kitų Europos šalių ornitologai. Įskaitant 8-ias geninių šeimai priklausančias rūšis, 17-ika plėšriųjų paukščių ir keturias pelėdų rūšis, savo valdose esu jau suskaičiavęs 163 paukščių rūšis.
- O visgi, kodėl nepalikus gamtai pačiai tvarkytis?
- Nors gyvenate Lietuvoje dažnai keliaujate po įvairias pasaulio šalis stebėdamas laukinę gamtą. Kuri kelionė Jums buvo įsimintiniausia?
- Iš tiesų, Lietuva yra tik dalis mano gyvenimo – jeigu negalėčiau keliauti, manau, kad greičiausiai iš čia išvykčiau! Kasmet praleidžiu keletą mėnesių keliaudamas po pasaulį ieškodamas laukinių gyvūnų, bet įvardinti mėgstamiausią vietovę? Būtų sunku tai padaryti. Teko lankytis daugiau nei 100 pasaulio šalių, daugelis jų ypatingos dėl vienos ar kitos priežasties. Keletas iš įsimintiniausių momentų, kurie dabar šauna į galvą: baltųjų lokių sekimas Kanados Arktyje, žiūrėjimas tiesiai snieginiams leopardams į akis Himalajuose, gepardų fotografavimas Kalahario dykumoje, suteikta garbė pasėdėti viename Afrikos atogrąžų miškų apsuptam kalnų gorilų šeimos.
Tai tik keletas padrikų prisiminimų, bet jeigu reikėtų pasirinkti kurį nors iš žemynų, manyčiau, Afrika yra užkariavusi mano širdį. Čia praleidau maždaug trejus metus. Nedaug potyrių gali prilygti jausmui, kai pabundi Afrikos savanoje auštant, gyvūnų kaimenėms keliant dulkes į vis dar raudoną dangų, ankstyviesiems grifams skleidžiant sparnus, tolumoje riaumojant liūtams.
Prie mėgstamiausių vietų priskirčiau ir Iraną. Pamirškite viską, ką matėte per žinias, išankstinius nusistatymus apie šią šalį – tai tikrai nuostabus kraštas, žmonės yra be galo svetingi ir dosnūs, kraštovaizdžiai įvairūs, o paukščių įvairovė yra išskirtinė. Čia lankiausi jau tris kartus, esu tikras, jog grįšiu ir vėl!
- Grįžtant prie paukščių stebėjimo kelionių Lietuvoje – ar mes, mūsų atsakingos institucijos turėtų tai reklamuoti užsienio ir vietiniams turistams? Ar yra tokios veiklos trūkumų?
Lietuvoje, įsiterpusioje tarp šių šalių, gyvena dauguma tų pačių paukščių rūšių, tačiau nevietiniam ornitologui yra žymiai paprasčiau vykti į Lenkiją ar Suomiją, kur gali būti tikras, jog pamatys viską.
Situacija po truputį keičiasi, šalis tampa vis žinomesnė, bet dar daug reikia padaryti. Galimybių yra daug, laukinės gamtos turizmas kai kur yra labai svarbi verslo šaka. Jeigu viskas atliekama tinkamai, užtikrinama, jog vietovės yra saugomos, perėjimo vietos pernelyg nedrumsčiamos, nematau tokios veiklos trūkumų.
Mano nuomone, reikia orientuotis ne į pačius turistus, bet stengtis užpildyti informacijos spragas apie Lietuvos fauną ir pasiūlyti daugiau detalių apie konkrečias vietoves, kur galima stebėti laukinę gamtą. Sutvarkysite tai ir laukinių gyvūnų stebėtojai ateis patys – Lietuva šiuo atžvilgiu yra neįtikėtinai turtinga.
