Taip jau atsitiko, kad žodis „grybai“ mums dažniausiai asocijuojasi su makrogrybais, t.y. su tais, kuriuos mes dedame į pintines, tačiau grybų pasaulyje iš tiesų karaliauja plika akimi nematomi organizmai. Ir nenuvertinkite jų dėl dydžio, nes ir pastarieji gali tapti ne mažiau pavojingi nei žalsvoji musmirė.
Jau žinoma, kad 300-400 pelėsių ir mielių rūšių yra potencialiai pavojingi žmonėms ir greičiausiai tai toli gražu ne galutinis skaičius. Mikotoksinų (grybų išskiriamų nuodų) irgi žinoma per 300 ir didelės jų dalies pavojingumo laipsnis nėra tiksliai žinomas.
Grybai, atvėrę mokslininkams akis
Kai kurie autoriai netgi teigia, kad nėra nepavojingų mikotoksinų kiekių, nes pastarieji turi savybę kauptis žmogaus organizme, ir kaip pavyzdį nurodo Aspergillus ( Aspergillus fumigatus, A.flavus, A.niger) pelėsinius grybelius, kurie turi prastą reputaciją ir, deja, nuolat yra šalia mūsų.
Šiems pelėsiams galime būti dėkingi nebent už tai, kad nustačius, jog jų išskiriami aflatoksinai yra mirtinai pavojingi, prasidėjo pelėsių išskiriamų toksinų tyrimų era.
Tai atsitiko, kai 1960-aisiais metais Didžiojoje Britanijoje, fermose, dėl nežinomos ligos krito per 100 tūkst. kalakutų. Iš pradžių mokslininkai apibrėžė, kad paukščiai krito nuo ligos X. Vėliau paaiškėjo, kad kalakutai masiškai gaišo dėl aflatoksinais užterštų riešutų miltų.
Šiuos pelėsius aš prisiminiau ir dėl to, kad jais užterštų maisto produktų 2004-aisiais metais buvo aptikta ir Lietuvoje (žinomas atvejis, kai daugiau nei 22-ose tonose Irano pistacijų aflatoksinų kiekis viršijo normas kelis šimtus kartų). Galime tik spėlioti, kiek jų pateko į parduotuvių lentynas, ir viltis, kad „liaudiškas“ metodas nustatyti pvz. aflatoksinais užterštus riešutus pagal specifinį kartų skonį – suveiks.
Dar galima kaitinti maistą iki 120 °C temperatūros - tuomet aflatoksinai taip pat suyra.
Kokius negalavimus žmogui sukelia pelėsis?
Po garsios kalakutų kritimo istorijos kitas susidomėjimo pavojingais mikrogrybais pikas kilo besivystant transplantologijai, o vėliau - prasidėjus AIDS epidemijai.
Na, o agresyvios rūšys, tokios, kaip mano minėti Aspergillus tokiu atveju tampa mirtinais žudikais.Pacientų, turintys rimtas problemas su imunine sistema (onkologiniai ligoniai chemoterapijos metu, sergantys tuberkulioze, AIDS) neretai serga įvairiomis aspergiliozes formomis
Ir štai čia jau galime pakalbėti apie tai, kuo pelėsis pavojingas sąlyginai sveikiems žmonėms? Reikės prisiminti Stachybotrys chartarum, arba juodąjį pelėsį, dažniausiai aptinkamą gyvenamosiose patalpose ir su kai kurių valymo priemonių gamintojų pastangomis tapusį siaubu jautresnių nervų žmogui.
Į kapus šis grybas jūsų nenuvarys (yra aprašyti vos keli mirtini atvejai, tiesiogiai sietini su šio pelėsio patekimu į organizmą) , tačiau nemalonumų gali pridaryti užtektinai. Žmogaus organizmas pajėgus kurį laiką gintis nuo sporų ir jas filtruoti neleidžiant patekti į plaučius, tačiau tai vyksta iki tam tikros ribos.
Kai krūvis organizmui pernelyg didelis ir tenka mobilizuotis antikūnų gamybai, tuomet galimos alerginės reakcijos, nuo bjaurios erzinančios slogos iki astmos priepuolio. Ypač jautrūs pelėsiams vaikai ir pagyvenę žmonės.
Grybai siaubūnai - neigiamai veikia gebėjimą mąstyti
Nuo, pavyzdžiui, alerginio rinito kenčia iki trečdalio europiečių. Nemenką dalį sudaro alergijos, kilusios būtent dėl kontakto su pelėsiu.
Na, o jei vis tik pelėsis nukeliauja toliau plaučių link, gali pasireikšti padidėjusio jautrumo plaučių uždegimas (pneumonitas) arba kitaip – alerginis alveolitas. Dulkės alveolėse sukelia karščiavimą, drebulį, kosulį, kūno skausmus ir diskomfortą. Ilgainiui gali išsivystiti plaučių fibrozė (randai).
Be to, nustatyta, kad trichotecenai (mikotoksinai, kuriuos išskiria juodasis pelėsis) gali turėti įtakos tokiems iš pirmo žvilgsnio su apsinuodijimu nesusijusiems dalykams, kaip nuotaikos svyravimai ar dirglumas.
Taip pat egzistuoja hipotezė, kad nuolatinis alergizuojantis pelėsio poveikis taip „nuvargina“ imuninę sistemą, kad pastaroji tampa nepajėgi priešintis kitoms infekcijoms.
Geriausia taktika - pelėsio į namus neįsileisti
Visi, kam teko nemaloni pareiga stoti į kova su pelėsiais, ko gero sutiks, kad šis užsiėmimas nėra pats maloniausias ir, deja, net ir labiausiai reklamuojamos priemonės dažnai nuvilia. Todėl verta prisiminti, kad daug lengviau tiesiog neleisti pelėsiui vešliomis kolonijomis maloniai apsigyventi jūsų namuose.
Taigi, visais atvejais pirmoji pelėsio prevencijos priemonė - venkite nuolatinės drėgmės. Jei jau išplovėte virtuvės darbastalį, ar vonioje esančius paviršius - po to viską sausai nuvalykite.
Tačiau jei jūsų sienos ar lubos jau visiškai juodos ir jūs pražiopsojote momentą, kai actas padėtų, tai be cheminių priemonių (pirmiausiai chloro pagrindu) - niekaip neišsisuksite.
Ir čia jau verta priminti apie kai kurias saugumo priemones, kurių pirmoji - apsaugokite savo kvėpavimo takus bent medicinine kauke ir nuo pelėsio, ir nuo valiklio kvapo. Guminės pirštinės taip pat būtinos, kaip ir chalatas, kurį išskalbkite iš karto po pelėsio naikinimo procedūros. Ne pro šalį būtų ir vienkartinis dažytojo kostiumas.
