Dar dvi stambios Lietuvos įmonės pradėjo naudoti sertifikuotą, iš šalies atsinaujinančių išteklių (AEI) pagamintą elektros energiją. Daugiausia parduotuvių šalyje turintį prekybos tinklą IKI ir degalinių tinklą „Lukoil“ “Žalia lietuviška energija“ pilnai aprūpins vienintelis šalyje tokios elektros energijos tiekėjas – UAB „Energijos tiekimas“.
„Rinkai pristačius sertifikuotą „Žalią lietuvišką energiją“, aplinkosauginės atsakomybės programas vykdančios organizacijos įgijo galimybę naudoti net 100% iš atsinaujinančių išteklių pagamintos elektros energijos. Šios elektros energijos kilmę garantuoja perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“, patvirtindamas, kad galutiniams vartotojams parduodamos tokios elektros energijos kiekis atitinka mūsų įsigytą“, – sako „Energijos tiekimo“ generalinis direktorius Algirdas Juozaponis. Jo vadovaujama bendrovė savo klientams siūlo Kauno hidroelektrinėje (KHE) pagamintą „žalią“ elektros energiją.
UAB „Lukoil Baltija“ generalinis direktorius Ivanas Paleičikas džiaugiasi, kad bendrovė tapo pirmuoju degalinių tinklu, aprūpintu žaliąja elektros energija ir gavusiu tai patvirtinantį sertifikatą. Sprendimas pasirašyti sutartį dėl tokios elektros energijos tiekimo yra strateginis kompanijos žingsnis, prisidedant prie aplinkos tausojimo, kurio degalinių tinklas siekia ir vartotojams siūlydamas žalesnio kuro rūšis bei jo priedus.
„Prekybos tinklas IKI jau daug metų skiria ypatingą dėmesį aplinkosaugai, įgyvendindamas socialinės atsakomybės programą „Mes tausojame aplinką“. Tai kryptinga ir atkakli mūsų veiklos dalis, kuriai kasmet skiriame vis daugiau dėmesio. Vien iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos elektros energijos naudojimą savo parduotuvėse, sandėliuose, biuro ir kituose bendrovės pastatuose laikome dideliu laimėjimu“, - sakė prekybos tinklo IKI generalinis direktorius Emilis Stefanovas.
Elektros energija iš AEI dar tik besidomintiems vartotojams „Energijos tiekimas“ parengė 4 min. trukmės edukacinį filmuką „Kaip apsirūpinti žalia lietuviška energija?“. Jame pristatomi nuomonės tyrimų ir rinkos duomenys, paaiškinami elektros energijos iš AEI gamybos principai ir pateikiami pirmųjų vartotojų komentarai.
Šiemet kovą pristatytą „Žalią lietuvišką energiją“ jau daugiau nei pusmetį vartoja ir natūralaus lietuviško mineralinio vandens gamintoja „Druskininkų rasa“ bei Gargžduose įsikūrusi gyvūnų maisto gamintoja „Mars Lietuva“. Planuojama, kad šie klientai per metus sunaudos apie 6 proc., o prekybos tinklui IKI ir „Lukoil“ degalinėms bus patiekta dar apie 20% KHE planuojamo pagaminti elektros energijos kiekio.
Kadangi užsienyje daugiausiai žaliosios elektros energijos suvartoja fiziniai asmenys, „Energijos tiekimas“ tikisi, kad netrukus prie didėjančio „Žalią lietuvišką energiją“ vartojančio įmonių rato prisijungs ir namų ūkiai. Pirmasis „Energijos tiekimo“ privatus klientas šios rūšies elektros energiją savo reikmėms pradėjo pirkti rugpjūtį.
„Energijos tiekimo“ praėjusių metų pabaigoje atlikto tyrimo duomenimis, net 74 proc. iš 500 apklaustų Lietuvos įmonių svarstytų pirkti elektros energiją, pagamintą iš atsinaujinančių šaltinių, 17 proc. sutiktų už ją mokėti daugiau. 72 proc. įmonių atrodo svarbu, kad nepriklausomas elektros energijos tiekėjas turėtų galimybę pasiūlyti elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių.
Atsinaujinančios energijos nauda
Energija reikalinga įvairiems poreikiams tenkinti: maisto gamybai, patalpų šildymui, važinėti transporto priemonėmis... Ir tai tik keletas pavyzdžių. Visame pasaulyje energijos poreikis vis didėja, tradiciniai energijos ištekliai senka, o jos gavimo būdai kenkia aplinkai.
Energijos šaltiniai paprastai skirstomi į tradicinius (neatsinaujinančius) ir atsinaujinančius. Dabartinė civilizacija daugiausia naudoja neatsinaujinančius energijos šaltinius, kitaip vadinamus iškastiniu kuru (akmens anglį, naftą, gamtines dujas). Per paskutinius šimtmečius energijos gamybai ir transportui naudojant didžiulius iškastinio kuro kiekius, šie ištekliai sparčiai senka. Be to, deginant iškastinį kurą, į aplinką patenka įvairūs teršalai, tame tarpe ir CO2, kurio koncentracijos didėjimas atmosferoje skatina klimato kaitą.
Atsinaujinantys energijos šaltiniai – tai gamtos ištekliai, kurių atsiradimą ir atsinaujinimą sąlygoja gamtos procesai. Tai saulės, vėjo, geoterminė, vandens, biomasės energija. Šių išteklių naudojimas energijos gamybai yra palankus aplinkai ir prisideda prie klimato kaitos stabilizavimo.
Siekiant įgyvendinti tarptautinius įsipareigojimus dėl atmosferos taršos sumažinimo ir klimato kaitos stabilizavimo, pagrindinis Europos Sąjungos uždavinys yra padidinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą ir pasiekti, kad 2010 metais bendrame energetiniame balanse jis sudarytų 12%.
Lietuva iki 2010 m. yra įsipareigojusi padidinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių iki 7% bendro suvartojamo elektros energijos kiekio. 2008 m. pabaigoje
ši dalis siekė apie 4,7%.
Nepaisant to, jog atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo energijos gamybai technologijos vis dar yra brangesnės už tradicinius energijos gamybos būdus, šių išteklių naudojimas sparčiai didėja. Pasaulio šalių vyriausybės kuria ir įgyvendina įvairius mechanizmus, skatinančius naujų technologijų kūrėjus, gamintojus ir investuotojus įsitraukti į atsinaujinančios energetikos rinką.
Biomasės energija
Biomasė – tai fotosintezės būdu augaluose sukaupta saulės energija. Kasmet augalų stiebuose, šakose ir lapuose sukaupiamas energijos kiekis keletą kartų viršija pasaulio energijos poreikius. Biomasė, kaip energijos šaltinis, naudojama kietojo kuro ir biodujų pavidalu. Pagrindinius kietosios biomasės išteklius sudaro malkos, medienos atliekos (kirtimų atliekos, medienos pramonės įmonių atliekos, statybų atliekos ir kt.), žemės ūkio atliekos (šiaudai) ir energetiniai želdiniai. Kietasis biokuras naudojamas tiesiogiai arba perdirbtame pavidale (briketai, granulės, dulkės). Žemės ūkio ir maisto atliekas, mėšlą galima paversti biodujomis, kurios gali būti naudojamos šilumai
ir elektrai gaminti.
Didžiąją dalį šiuo metu iš biomasės pagaminamos energijos sudaro šiluma, gaunama deginant medieną. Yra dvi skirtingos šilumos gamybos sistemos: mažos galios šildymo sistemos, naudojančios malkas, granules, skiedras ir kt., ir centralizuoto šildymo sistemos, naudojančios verdančio sluoksnio ar ardyno tipo pakurų katilus, pritaikytus kūrenti durpes, skiedras, medienos atliekas, pjuvenas ir šiaudus.
Medienos kuro ištekliai gali būti papildyti, įveisiant specialių greitai augančių medžių ar krūmų (energetinių želdinių) plantacijas.
Iš biomasės gaminama ne tik šilumos ir elektros energija, bet ir biodegalai, kurių pagrindinės rūšys yra: bioetanolis, gaminamas iš cukraus (cukranendrių, cukrinių runkelių) ir krakmolo (bulvių, grūdų) turinčių žaliavų, ir biodyzelinas, gaminamas iš augalinio aliejaus (rapsų, linų, sojos, saulėgrąžų ir kt.) ir alkoholio (metanolio arba etanolio). Biodyzelinas gali būti naudojamas kaip degalai įprastuose dyzeliniuose varikliuose.
Biomasės energetikos privalumai:
- kuras pigesnis už iškastinį kurą;
- pastovi energijos gamyba; vietiniai biomasės kuro ištekliai gali pakeisti iškastinį kurą;
- biomasės kuro gamybai gali būti panaudojamos įvairios organinės kilmės atliekos.
Biomasės energetikos trūkumai:
- biomasės kuro paruošimas (auginimas, atliekų transportavimas, smulkinimas) reikalauja nemažai energijos;
- kai kurie biomasės ištekliai yra sezoniniai. Nors deginant biomasę, kaip ir iškastinį kurą, išsiskiria CO2, tačiau jis yra sugeriamas kitų augalų ir neprisideda prie bendro CO2 kiekio didėjimo atmosferoje.
Vėjo energija
Vėjas – tai oro masių judėjimas, kylantis dėl nevienodai saulės spinduliavimo įšildyto žemės paviršiaus ir nešantis savyje didelį energijos kiekį. Vėjas yra atsinaujinantis energijos šaltinis, nes jis pūs tol, kol švies saulė.
Vėjo energija šimtmečius buvo naudojama grūdams malti vėjo malūnuose ir vandeniui pumpuoti. Šiandien vėjo energija daugiausia naudojama elektros energijos gamybai šiuolaikinėse vėjo jėgainėse. Šių jėgainių pagrindinės dalys yra: turbina; sparnai, paverčiantys vėjo kinetinę energiją į mechaninę energiją; turbinoje esantis generatorius, paverčiantis mechaninę energiją į elektros energiją; bokštas, ant kurio užkelta turbina.
Vėjo jėgainių yra įvairių rūšių ir dydžių. Jų aukštis gali siekti iki 100 m ir daugiau, o sparnų ilgis – iki 61,5 m. Skirtingos jėgainės pritaikytos skirtingiems vėjo greičiams, tačiau daugiau elektros energijos pagamina aukštesnės vėjo jėgainės, nes kuo aukščiau, tuo vėjo greitis yra didesnis ir pastovesnis. Norint pagaminti didesnį elektros energijos kiekį, vėjo jėgainės dažnai jungiamos į vėjo jėgainių parkus. Didžiausius vėjo jėgainių parkus (Altamont Pass, Tehachapi ir kt.)
pasaulyje sudaro tūkstančiai jėgainių.
Geriausios vietos vėjo parkų įrengimui yra kalvų viršūnės, lygumos, jūros pakrantės. Vis daugiau vėjo parkų įrengiama atvirose jūrose kelių dešimčių kilometrų atstumu nuo kranto, nes čia pučia stipriausi vėjai.
Vėjo energetikos privalumai:
- vėjo ištekliai yra neišsenkantys;
- vėjo jėgainės yra ekologiškos, gamina „švarią“ energiją, neišskirdamos į aplinką kenksmingų medžiagų;
- gaminamos vis efektyvesnės vėjo turbinos, o elektros energijos gamybos savikaina nuolat mažėja.
Pagrindinis vėjo energetikos trūkumas yra tai, jog vėjo energija yra nepastovi, priklausanti nuo vėjo greičio ir krypties svyravimų. Taip pat arti jėgainių gyvenantiems žmonėms neigiamą poveikį gali turėti jėgainių skleidžiamas triukšmas ir sparnų šešėlių mirgėjimas. Be to, jėgainių pastatymas ir prijungimas prie elektros tinklo yra brangus ir reikalauja didelių investicijų.
Vėjo energija naudojama daugiau nei 70 pasaulio šalių, daugiausia Vokietijoje, JAV ir Ispanijoje. 2008 m. įvairiose šalyse veikė daugiau nei 100 tūkstančių vėjo jėgainių (įrengta galia daugiau nei
94 GW), iš kurių apie 61% įrengta Europoje. Numatoma, kad iki 2010 m. pasaulyje vėjo jėgainių galia pasieks 160 GW.
2008 m. pabaigoje Lietuvoje veikė 45 įvairių dydžių vėjo jėgainės (bendra galia apie 54 MW), gaminančios apie 1% visos šalyje suvartojamos elektros energijos. Lietuvoje yra nustatytos šešios zonos vėjo jėgainių statybai. Mokslininkų teigimu, perspektyviausios vietovės vėjo energetikos plėtrai Lietuvoje yra kelių dešimčių kilometrų pločio pajūrio ruože. Planuojama, jog iki 2010 m. Lietuvoje įrengtų vėjo jėgainių bendra galia sudarys 200 MW.
Saulės energija
Saulė yra pats galingiausias atsinaujinantis energijos šaltinis. Švari, neišsenkanti saulės energija pasiekia žemę milijardus metų ir pasieks ateityje. Teorinis metinis saulės energijos potencialas yra tūkstančius kartų didesnis už kitų rūšių energijos potencialą. Nepaisant šio didumo, saulės energijos potencialas energijos gamybai kol kas naudojamas mažiausiai.
Saulės energija naudojama šilumos ir elektros energijos gamybai. Šiluma, kurią išspinduliuoja saulė, gali būti naudojama vandens ir patalpų šildymui. Vandens šildymui reikalingi saulės kolektoriai, kurie absorbuoja ir nukreipia saulės šilumą į karšto vandens paruošimo sistemą. Patalpų šildymui taip pat naudojami saulės kolektoriai, tiekiantys karštą vandenį į šildymo sistemą.
Dažniausiai saulės kolektoriai įrengiami ant pastato stogo. Svarbi yra jų orientacija pasaulio šalių atžvilgiu (geriausia – pietūs), kolektoriaus plokštumos pasvirimo kampas ir kolektoriaus plotas.
Saulės šilumą patalpų šildymui galima naudoti ir pasyviai, pastatų sienose įrengiant stiklo elementus, sugeriančius saulės šilumą dienos metu ir išlaikančius ją per naktį.
Elektros energija iš saulės gaminama naudojant fotoelementus. Tai įrengimai, kurie šviečiant saulei ir net debesuotą dieną generuoja elektros energiją.
Saulės energetikos privalumai:
- nemokamas, palankus aplinkai ir neišsenkantis energijos šaltinis;
- naudinga vietovėse, neprijungtose prie elektros tinklo.
Pagrindiniai saulės energetikos trūkumai:
- ji yra nepastovi, nes priklauso nuo meteorologinių sąlygų ir paros laiko;
- technologijos yra brangios, jų efektyvumas mažas, todėl jos reikalauja daug ploto.
Saulės energija šilumos ir elektros gamybai daugiausia naudojama Vokietijoje, Japonijoje, Kinijoje ir JAV. Fotoelektra pasaulio elektros energijos rinkoje dėl brangių technologijų ir mažo jų efektyvumo kol kas užima menką dalį, tačiau prognozuojama, kad įdiegus vien tik jau žinomas inovacijas, padėtis ženkliai pasikeis ir fotoelektros dalis elektros energijos gamyboje bus kur kas didesnė.Lietuvoje sumontuotų vandens šildymo saulės kolektoriais sistemų suminis plotas sudaro daugiau nei 1000 m2. Skaičiavimai rodo, kad Lietuvoje naudojant pasyviąsias patalpų šildymo saulės energija sistemas, esant palankiai pastato padėčiai ir orientacijai, energijos sąnaudas šildymui galima sumažinti iki 20%. Šiuo metu vienintelė įmonė Lietuvoje, gaminanti fotoelektrinius modulius, projektuojanti bei įrengianti kombinuotas (hibridines) saulės ir vėjo mikroelektrines, yra UAB “Saulės energija”.
Bendroji Lietuvoje įrengtų fotoelektros bei kombinuotų saulės ir vėjo mikroelektrinių galia apie 50 kW (apie 300 skirtingose Lietuvos vietose įrengtų objektų).
Hidroenergija
Hidroenergija – tai vandens tėkmės mechaninė energija, kurią sudaro potencinė (vandens tūrio svoris ir hidrostatinis slėgis) ir kinetinė (tėkmės greičio slėgis) energijos. Tekančio vandens kinetinę energiją galima panaudoti tiesiogiai, tačiau ji yra menka, o įrengimai nenašūs (pvz., vandens ratas). Todėl dažniausiai panaudojama vandens tėkmės potencinė energija, kuri specialių įrenginių (turbinų) pagalba verčiama į elektros energiją. Hidroelektrinėse pagamintos elektros kiekis priklauso nuo hidrogalios, t.y. praeinančio per turbinas vandens debito ir jo kritimo aukščio bei nuo turbinos naudingumo koeficiento. Hidroelektrinės statomos ten, kur yra hidroenergijos išteklių, t.y. prie ežerų, upių, tvenkinių.
Hidroenergija yra svarbus energijos šaltinis daugelyje pasaulio šalių, ypač Kinijoje, Skandinavijoje, JAV.
Hidroenergetikos privalumai:
- vandens ištekliai yra nemokami;
- pigi elektros energijos gamyba;
- ekologiška energetika, neteršianti aplinkos ir neskatinanti klimato kaitos;
- užtikrinamas nepertraukiamas tam tikras elektros energijos gamybos kiekis;
- energijos tiekimo patikimumas.
Hidroenergetikos trūkumai:
- poveikis vandens ekosistemoms;
- hidroelektrinių statybai dažnai reikalingas papildomas žemės plotų užtvindymas, siekiant padidinti šaltinio hidrogalią;
- energijos gamybos priklausomybė nuo klimato (esant sausroms vandens kiekis
sumažėja).
Lietuvoje hidroenergetika skirstoma į mažąją ir didžiąją. Nemunas ir Neris – tai didžiosios, o visos kitos upės – mažosios hidroenergetikos šaltiniai.
Hidroelektrinės skirstomos į didelės (virš 10 MW) ir mažos galios (iki 10 MW). Nors ekonomiškai efektyvesnės ir energetiškai reikšmingesnės yra didelės HE, tačiau dėl reikalingų didelių investicijų, griežtų ekologinių reikalavimų, jų vystymo perspektyvos yra gana miglotos. Kauno hidroelektrinė (HE) – didžiausia elektrinė Lietuvoje, naudojanti elektros energijos gamybai atsinaujinančius išteklius. Jos pagaminama elektra sudaro daugiau nei pusę visos elektros energijos, gaminamos šalyje naudojant šiuos išteklius.
Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (HAE) – vienintelė tokio tipo elektrinė Baltijos šalyse. Ji energijos gamybos pertekliaus metu veikia siurblio režimu ir, naudodama perteklinę elektros energiją, pumpuoja vandenį iš žemutinio vandens telkinio (Kauno marių) į aukštutinį – dirbtinį rezervuarą, taip sukaupdama (akumuliuodama) vandens potencinę energiją. Elektros gamybos deficito metu veikia kaip paprasta hidroelektrinė, t.y. leisdama vandenį iš viršutinio vandens telkinio į apatinį, gamina reikalingą elektros energiją.
2008 m. Lietuvoje veikė virš 80 mažųjų HE, tačiau yra likęs didelis mažosios hidroenergetikos išteklių potencialas, kurio įsisavinimas yra gana komplikuotas dėl aplinkosauginių kliūčių.
Geoterminė energija
Geoterminė (gr. geo – žemė, therme – šiluma) energija yra natūrali Žemės gelmių šiluma. Geoterminės energijos šaltinis yra Žemės gelmėse ir pastoviai atnaujinamas radioaktyviųjų elementų (urano, radžio, torio ir kt.) skilimo energija bei mantijos šiluma iš vidaus ir saulės energija iš viršaus. Didžiausi geoterminės energijos ištekliai yra giliai po žeme be matomų požymių žemės paviršiuje, tačiau kai kuriose Žemės vietose ši energija prasiveržia į paviršių ugnikalnių, geizerių ar karštųjų srovių pavidalu. Dėl technologinių apribojimų ne visur šie ištekliai gali būti panaudoti energijos gamybai.
Žemės energijos panaudojimas yra labai įvairus: ją galima paversti šiluma arba elektra, pritaikyti gydymo, poilsio ir sveikatos profilaktikos srityse, žemės ūkyje, pramonėje, kelių, lėktuvų nusileidimo takų sniego-ledo tirpinimui ir kt. Yra trys pagrindiniai geoterminės energijos panaudojimo būdai: tiesioginis naudojimas šildymo sistemose, elektros energijos gamyba ir
šilumos gamyba šilumos siurbliais.
Geoterminės energijos ištekliai gali būti klasifikuojami į žemos temperatūros (mažiau nei 90 °C), vidutinės temperatūros (90 °C–150 °C) ir aukštos temperatūros (daugiau nei 150 °C). Žemesnės temperatūros ištekliai dažniausiai naudojami šilumos, o aukštos temperatūros – elektros energijos gamybai. 2008 m. elektros energija, gaminama naudojant geoterminius išteklius, sudarė beveik 1% pasauliniame energijos balanse.
Geoterminės energetikos privalumai:
- ištekliai yra atsinaujinantys ir neišsenkantys;
- gaminant energiją neteršiama aplinka;
- generuojama pastovi galia.
Pagrindiniai geoterminės energetikos trūkumai yra tai, jog ne visose vietovėse šie ištekliai yra prieinami, reikalingos didelės investicijos į technologijas. Be to, šios energijos išgavimą apriboja nemažai techninių problemų, susijusių su jėgainių eksploatavimu.
Geoterminė energija naudojama daugiau nei 70 pasaulio šalių. Didžiausi geoterminės energijos naudotojai yra JAV, Italija, Meksika, Islandija ir kt.
Lietuvoje aukštu geoterminiu potencialu pasižymi jos vakarinė dalis. Geoterminiai ištekliai naudojami šildymo tikslams Klaipėdoje, kur pastatyta pirmoji pavyzdinė geoterminė jėgainė, eksploatuojama UAB „Geoterma“. Yra perspektyvų įrengti panašias jėgaines ir kitur, taip pat panaudoti geoterminę energiją daugeliui kitų praktinių tikslų – balneologijai, žemės ūkiui ir kt.
