Pamario krašto gyventojui, jau regėjusiam Žemaičių Kalvarijos didžiuosius atlaidus, kelionė į Panevėžio rajono pakraštį, kur šią savaitę Krekenavoje renkasi tikintieji į Žolinės atlaidus, gali tapti puikia vasaros įspūdžių patirtimi.
Daugiau nei dviejų šimtų kilometrų atstumas į vidurio Lietuvą įveikiamas nesunkiai. Iš Šilutės atkakus iki automagistralės, vertėtų pasukti per Raseinius ir laikytis Baisiogalos krypties.
Keliauninkams pirmųjų įspūdžių galima pasisemti sustojus Dubysos slėnyje. Čia atsiveria įspūdingi plačiadugnio ir stačiašlaičio Dubysos senslėnio vaizdai.
Prie užliejamų pamario pievų pripratusi akis, mielai klaidžioja toliau bevažiuojant vakarų Aukštaitijos laukais.
Pravažiuojant Dievogalą, šypteli, nes Dievo užmirštu kraštu šių vietų tikrai nepavadinsi. Rugiapjūtei į laukus išsiruošę žemdirbiai vos akimi aprėpiamus horizontus pavertė dulkių debesimis – šiuo metu čia pats darbų įkarštis.
O štai Grinkiškio kaime atvykėliui reikėtų būti atidesniam. Norint pasiekti Krekenavą, vertėtų apvažiavus kaimo bažnyčią, laikytis Skėmių krypties, už jų, pasiekiami Pociūnėliai, kur už Rūtkiemio iki Krekenavos telieka keli kilometrai.
Pats Krekenavos miestelis pasitinka Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios, kuriai popiežius pernai suteikė garbingą mažosios bazilikos titulą, bokštais.
Didžiųjų atlaidų išvakarėse stabtelėjus prie įspūdingos bažnyčios vartų, čia buvo ruošiamasi tikinčiųjų antplūdžiui.
Iš seniausių laikų Krekenava garsėjo Dievo Motinos paveikslu, kurį tikintieji laikė ir tebelaiko turinčiu stebuklingų galių. Šiokiadieniais nuo svetimų akių Švenčiausiosios Mergelės su Kūdikiu ant rankų paveikslas slepiamas specialia uždanga. Ji pakeliama tik mišių metu.
Šis nežinomo autoriaus tapytas ir iš Krokuvos pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje plitimo metais atgabentas paveikslas, pasak tikinčiųjų, pildo maldose Dievo Motinos melstus prašymus.
Iki šiol tikintieji bažnyčioje suneša daugybę vadinamųjų votų, nukaldintų iš aukso ar sidabro. Bažnyčios viduje galima išvysti ant sienos sukabintas širdies, kojos, rankos formas primenančias votas. Taip Vilniaus auksakalių buvo išlydyti ir pagaminti paveikslą dengiantys brangiųjų metalų aptaisai.
Krekenava ir ten esantis stebuklingas paveikslas pirmą kartą istoriniame šaltinyje paminėti 1409 metais.
Žemaitijos bažnyčias regėjusiam, klausantis Krekenavos bažnyčios istorijos, kyla panašumų su Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, kurią taip pat garsina stebuklingas paveikslas.
Kaip ir Krekenavos, taip ir Tverų bažnyčioje kilęs gaisras per stebuklą nesunaikino altorių puošiančio paveikslo.
Kol dar Krekenavos neužplūdo maldininkų būriai, vertėtų pasidairyti po miestelio apylinkes.
Privažiavus miesto senąsias kapines, pasijauti lyg lankytum Salantų akmenynais pagarsėjusį kraštą.
Įspūdingais rieduliais puošta kapinių tvora, matyt, sužavėjo dar vieną krekenaviškį, nes ir jo gyvenamojo namo kiemas atribotas nepakartojamo grožio akmenimis.
Sukant automobilio vairą toliau už miesto vedančiais keliais, akį vis traukia Nevėžio vagos grožis. Salomis ir kilpomis išmarginta upė pamariškiui primena Minijos ar Veiviržo upių kilpas.
Išilgai Nevėžio senvagės pasukus Vadaktų kryptimi, iš kairės pusės upė net keliolika kilometrų lydės keliauninką iki pat Krekenavos regioninio parko ribos pabaigos.
Čia galima sustoti prie Vadaktėlių kaime esančio pakabinamo tilto per Nevėžį. Čiūrų kaimo gyventojams - tai vienintelis susisiekimas su kitu upės krantu.
Toliau važiuojant žvyrkeliu galima pasiekti Baibokų kaimo apylinkes. Kadaise išmirus seniesiems kaimo gyventojams vidury laukų atsirado keistas akmuo, ant kurio iškalti visų anuomet gyvenusių gyventojų vardai ir pavardės.
Paklausus vietinių, žmonės tarsteli kad buvo čia prieškariu gausiai gyvenamos vietos, tačiau po 1945-ųjų čia buvo likę tik tuščios sodybos.
Dabar artimieji ir čia gyvenusiųjų giminės tik kartą per metus susirenka prie vidury javais užsėtų laukų esančio akmens. Iki jo – kelio nėra, tenka bristi tik stirnų išmintais takeliais.
Toliau važiuojant kaimo keliu, ant Vadakties upelio kranto įsikūrusiame Ustronės kaime galima apžiūrėti Juozo Tumo-Vaižganto knygnešystės muziejų.
Į Vadaktėlius už nepaklusnumą caro valdžios nublokštas Juozas Tumas-Vaižgantas čia kunigavo ir parašė „Aukštaičių vaizdelius“, kurie įdėti į „Pragiedrulius“.
Pakeliui iš Ustronės stovi vietinių meistrų Nemanių sukurti stogastulpiai knygnešiams.
Pasiekus Šventupius, keliauninkų akys sustoja ties apleistu vėjo malūnu. Medinis, griūvantis praeities paminklas dabar įdomus tik vietos kaimo vaikams.
Vienos dienos Krekenavo regioniniam parkui apžiūrėti tikrai neužteks. Parko teritorijoje yra Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio, Linkavos hidrografinis, Upytės geomorfologinis, Gringalių botaninis zoologinis, Ramygalos telmologinis, Upytės memorialinis ir Krekenavos urbanistinis draustiniai.
Be abejonės, lankytojams įdomiausias yra Pašilių stumbrynas – vienintelis Lietuvoje ir vienas iš nedaugelio pasaulyje, daug prisidėjęs prie jau beveik išnykusios rūšies išsaugojimo ir atkūrimo. Šiuo metu maždaug 15 stumbrų gyvena aptvaruose ir apie 30- laisvėje.
