Šiandien darosi vis svarbiau ne tik puoselėti elitinius istorijos ir kultūros paveldo objektus, bet ir ugdyti pagarbą visam kultūros paveldui. Kiek turime oficialiai įteisintų kultūros paveldo objektų Lietuvos miškuose, greičiausiai, neatsakys niekas.

Miškų statistikoje nurodytas tik miškuose esančių gamtos paminklų skaičius. Tiesa, urėdijų miškotvarkos projektuose galima rasti ir kultūros paveldo objektų sąrašus. Daugiausiai tai miškais tapę piliakalniai, pilkapiai, senkapiai, vėlesnių laikų kapinaitės, holokausto aukų kapai, partizanų žūties vietos, jų žeminės ir t. t.

Norėdami išsamiai susipažinti su Lietuvos gamtos lobiais - spauskite ant pasirinkto regiono ar objekto:

Druskininkų apylinkės
Druskininkų parkai
Dubrava
Ereliai
Ignalina
Joniškis
Jurbarkas
Jurbarko rojaus kelias
Kaišiadorys
Kazlų ruda
Kretinga
Lazdijai - Veisiejai
Marijampolė
Mažeikiai
Pagėgiai
Pakaunė
Pakruojis
Panevėžys
Prienai
Raseiniai
Rietavas
Šakiai 
Šalčininkai
Šilalė
Švenčionėlių
Telšiai
Trakai
Ukmergė
Utena
Utenos apžvalgos aikštelė
Valkininkai
Varėna
Vilkaviškis
Vilnius

Kuršių nerijos nacionalinis parkas įrašytas į UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo objektų sąrašą. Taigi pasaulinės reikšmės objektas. Koks kultūros paveldas nerijoje svarbiausias? Žinoma, svarbios ir viena kita išlikusi žvejo gryčia, senasis Nidos ar Juodkrantės kaimelių suplanavimas, išpjaustytos vėjalentės, žirgeliai, lėkiai ir krykštai Bet vien dėl jų į pasaulio paveldo objektų sąrašą nebūtume pakliuvę.

Per visą neriją žmogaus sukurtas beveik 100 km ilgio apsauginis kopagūbris, daugiau nei šimtmetį vykdyti kopų tvirtinimo ir miškų įveisimo jose darbai, naudojant įvairias technologijas ir augalų rūšis, tarp jų ir svetimžemes, stichiškų gamtos jėgų – vandens ir smėlio – sutramdymas, kartu nesuardant gamtos harmonijos. Tai - tos svarbiausios vertybės, dėl kurių Kuršių nerija pripažinta pasaulinės reikšmės objektu. O rimčiausią indėlį į šį kūrinį įnešė XIX a. miškininkai. Tačiau kaip tik miškininkai ir liko pastūmėti į nuošalę (ar patys nusišalino) nuo rimtesnių nerijos reikalų. Jiems palikta „šventa“ teisė išklausyti niekada neklystančių botanikų, ornitologų, architektų ar šiaip visažinių visuomenės atstovų patarimų ir klusniai vykdyti juodesnius darbus.

Apie dvarų, pilių, miestų ir gyvenviečių parkus Lietuvos visuomenė žino gana daug. Prastesnė miško parkų padėtis. Pristeigėme jų ir su reikalu, ir be reikalo. Dabar pakalbėkim apie seniausius faktiškus miško parkus, kurie nusipelnę būti miškų kultūros paveldo objektais. Tokiais laikytume mažiausiai tris – Juodkrantės miško parką nerijoje, Kauno mieste esantį Panemunės šilą ir Vilniaus Vingio parką. XIX a. tokios oficialios sąvokos kaip „miško parkas“ nebuvo, bet Juodkrantės giria ir Vingio miškai pagal miško parkų principus pradėti tvarkyti XIX a. 6–7 dešimtmečiais, o Panemunės šilas Kaune – trečiąjį XX a. dešimtmetį, kai Kaunas tapo laikinąja sostine. Tai nėra vienodi ir lygiaverčiai objektai, bet jie galėtų tapti etaloniniais pavyzdžiais kuriant naujus miško parkus ir kai kam atimtų norą klijuoti miško parko etiketę prie bet kokio šabakštyno.

Tarp daugelio kitų Lietuvos parkų yra vadinamųjų peizažinių parkų, kurių teritorijų dalį užima buvę natūralūs miškai. Jie labai vykusiai pertvarkyti į estetiškus socialinės paskirties objektus ir su kita dažniausiai klasikinio pobūdžio ir formų parko sodo dalimi bei rūmais sudaro įspūdingą visumą. Iš šios grupės galima išskirti Palangos botanikos ir Užutrakio parkus. Jie turi paveldo objektų statusą. Bet mes, kaip miškininkai, neišnaudojame mūsų pirmtakų sukauptos patirties pritaikant natūralius miškus socialinėms reikmėms ir visų pirma miestuose, kur ne vieną natūralų masyvą ar jo dalį būtų galima transformuoti į daug geriau žmonių poilsiui pritaikytą ir estetiškesnį objektą. Vertingų žingsnių sujungiant gyvenvietės parką su natūraliu mišku padaryta Girionyse. Tai, be abejo, geriausias sovietmečio laikų miško parkas. Jo grožis dar labiau išryškės senstant medynams.
Tai palyginti nesenų laikų paveldo vertybės.

Pagėgiai

O ką vertėtų prisiminti iš gilesnės praeities? Savo užrašuose suskaičiavau dvi dešimtis medienos verslovininkų ir pirklių pavardžių, dirbusių ir gyvenusių XVI–XVII a. Ar iš jų nė vienas nepaliko kokio reikšmingesnio paveldo objekto, ar visos jų giminės sunyko be ryškesnių pėdsakų? Atrodo, ne. XVII a. pradžioje daug LDK girių buvo išnuomotos 4 metams vengrų kilmės pirkliui Janušui Eperjašui ir vokiečių kilmės Jeronimui Kiršpinui Kiršenšteinui. Sutartys su jais buvo tęsiamos ir toliau. Abi giminės iš Lietuvos miškų praturtėjo ir čia suleido šaknis, įsigijo panemunėje buvusius valstybinius dvarus ir pasistatė garsias Panemunės (Eperjašai) ir Raudonės (Kiršenšteinai) pilis, o J. K. Kiršenšteino anūkas, irgi Jeronimas Kiršpinas Kiršenšteinas, netgi tapo LDK iždo valdytoju ir sekretoriumi. Raudonės pilis buvo jo pagrindinė rezidencija. Jeigu iš miškų praturtėjusių pirklių palikimas nepatinka, galime kalbėti apie LDK didiko Grigaliaus Valavičiaus rašytinį palikimą – XVI a. viduryje atliktą ir nemažą reikšmę ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos bei Lenkijos istorijai turintį rašytinį darbą „LDK girių ir žvėrių perėjų revizija“.

Bet pereikime nuo elitinių dalykų prie miško ir medžio vaidmens mūsų etnokultūroje. Čia aiškiai neužtektų šventų medžių paieškų. Reikėtų domėtis, kaip atrodė ir veikė medienos verslovės, kai medžiai buvo nuleidžiami ir sortimentai, netgi storlentės, gaminami tik kirviais? Kaip gaminti, į kokią tarą dėti ir transportuoti pelenai, degutas, derva, medžio anglys? Kada pradėjome naudoti pjūklą ir kodėl pirmiau ne medžiams nupjauti? Kodėl ilgiems metams jis tapo staliaus įrankiu ir tik gerokai vėliau jį atrado medkirtys? Atsakius į šiuos ir panašius klausimus būtų aiškiau, ką ir kaip saugoti, atkurti, eksponuoti.

Nors paskutiniai sielininkai dar dirbo praeito amžiaus viduryje, viskas, kas siejasi su medienos plukdymu, irgi grimzta į užmarštį. Kaip atrodė lietuviškos vytinės, kuriomis ne tik mediena ir kitos miško gėrybės, bet ir žemės ūkio gaminiai iš atkampiausių Lietuvos ir Baltgudijos vietų keliavo į Dancigą ir Karaliaučių? Kaip, kas ir kur jas statė, kaip jos plaukė kanalais ar prieš srovę Nemunu grįždavo į namus?

Kodėl mes, turėdami nuo Druskininkų iki Rusnės bent penkis valstybinius parkus ir dvigubai tiek urėdijų, lig šiol neturime rimtos ekspozicijos, skirtos seniesiems miško verslams, medienos plukdymui, medžio gaminiams. Tiesa, Druskininkuose turime „Girios aidą“, ir tai visais atžvilgiais su miškininkystės kultūros paveldu susijęs ir sveikintinas dalykas. Tačiau jis neišnaudoja galimybių. Juk žinybai nesudarytų jokios naštos išlaikyti bent vieną miškininką – istoriką ar tame pačiame „Girios aide“, ar Miškų institute, ar bet kurioje kitoje struktūroje.

Ignalina

Klausimus galima tęsti ir tęsti, kaip ir atsakyti arba ne besiremiant geriausiai biurokratų išmoktais žodeliais: „ne“, „negalima“, „neleisiu“.

Taip jau natūraliai susiklostė, kad pagrindinis istorikų tyrinėjimų objektas yra valstybės atsiradimo ir raidos reikalai, vadų ir šio pasaulio galingųjų gyvenimai, karai, revoliucijos, visokios reformos ir šiaip galvų kapojimai. Etnografai, nors ir pasukę į kasdienio žmonių praeities gyvenimo studijas, daugiau dėmesio skiria papročiams, apeigoms, tradicijoms, gyvenimo sąlygoms, buičiai, šeimai. Tad visa tai, kas susiję su atskiros ūkio šakos – miškininkystės - paveldu, lieka kaip ir nuošalyje nuo istorijos ar etninės kultūros profesionalų dėmesio. Kaip tik čia atsiranda niša miškininkams, kurie gali vaisingai prisidėti prie miškininkystės paveldo išsaugojimo, o tuo pačiu ir bendro šalies kultūros kėlimo.