Ar galėtumete įsivaizduoti gyvenimą name, kurio langai ir sienos pasvirusios 45 laipsnių kampu? Kai kurie taip ir gyvena Roterdame - antrame pagal dydį Olandijos mieste, garsėjančiame savita architektūra. Roterdamas - tvarios miesto plėtros pavyzdys - stipriai apgriautas miestas tarsi atsitojo ant likusių pamatų, tačiau neskubėjo apsistatyti pilkais daugiabučiais. Čia pastatytas išskirtinis beveik ore kabančių 38 kubinių namų kompleksas kasmet pritraukia daugybę turistų.
Po Antrojo pasaulinio karo rekonstruotame mieste gausu modernių pastatų, įspūdingų dangoraižių, netikėtų architektūrinių sprendimų. Tačiau bene labiausiai akį traukia prieš keletą dešimtmečių olandų architekto Piet Blom suprojektuoti kubiniai namai (olandiškai „kubuswoningen“) netoli senojo uosto. Tai ne tik moderniojo Roterdamo simbolis, bet ir tikriausiai vieni iš idomiausių apartamentų pasaulyje.
1978-aisiais olandų architektas Piet Blom suprojektavo pėsčiųjų tiltą šalia Blaak metro ir traukinių stoties Roterdame su penkiasdešimt penkiais kubiniais namais,bei parduotuvėmis ir biurais jų apačioje – taip išnaudojant erdvę. Blom‘as stengėsi sukurti namų kompleksą, kuris primintų gamtos oazę mieste – kiekvienas namas turėjo priminti medį, o visas kompleksas mišką, todėl kubinių namų kompleksas neretai vadinamas „Blaakse bos“ (išvertus iš olandų kalbos „Blaak“ - miškas). Žiūrint iš lauko atrodo neįsivaizduojama, kaip galima gyventi tokioje keistoje erdvėje. Tačiau iš tiesų Blom‘as rėmėsi gana paprastu principu – kubai pastatyti ant 90 laipsnių ašies (kurioje yra įėjimas ir laiptai), kuri prilaikoma dviejų „kubų“ iš abiejų šonų.
Blom‘o projektas nebuvo iki galo įgyvendintas, nes statybų kompanijos pageidavimu kubinių namų skaičius buvo sumažintas iki trisdešimt aštuonių. 1984-aisiais baigtuose statyti 38-iuose „kubuose“ įrengti butai, kurių kainos šiuo metu svyruoja nuo 175 tūkst. iki 200 tūkst. eurų. Prieš keletą metų keletas „kubų“ buvo rekonstruoti ir čia duris atvėrė jaunimo nakvynės namų tinklas „Stayokay“, kuriame yra 49 kambariai, restoranas ir konferencijų salė. Dviviečio privataus kambario kaina parai svyruoja nuo 70 iki 100 eurų. Kiek pigiau (apie 26 eurus žmogui) kainuoja dalintis šešiaviečiu ar aštuonviečiu kambariu su kitais nakvynės namų gyventojais.
Iš išorės šie namai atrodo lyg žaisliniai rubiko kubikai. Kokie baldai tiktų tokiame name? Kokios užuolaidos ir kaip jas pakabinti? Ar tokioje keistoje erdvėje nesvaigsta galva? Nenuostabu, kad šie keistieji namai sulaukia daugybės smalsuolių dėmesio, todėl vienas iš kubų savininkų nusprendė užsidirbti pragyvenimui atverdamas duris lankytojams. Parodomasis kubas (olandiškai „kijk-kubus“), kuriame už 2.5 euro galima patiems įsitikinti, ką reiškia gyventi tokioje neįprastoje erdvėje, pritaikytas gyvenimui. Įžengus į kubo vidų iš tiesų apima keistas jausmas – galva nesvaigsta, tačiau dėl pasvirusių sienų, langų ir lubų šis būstas mažų mažiausiai keistas, ir nei iš tolo neprimenantis tradicinio.
Kubų savininkams reikia gerokai pasukti galvas kaip kūrybiškai išnaudoti erdvę ir pritaikyti baldus prie pasvirusių sienų. Kubiniai namai yra trijų aukštų, 100 kvadratinių metrų ploto, tačiau esant viduje atrodo gana ankšta, nes lubos yra kampuotos (kai ką gali apimti klaustrofobijos jausmas). Pirmame aukšte įrengta virtuvė – tai vienintelis kambarys name, kuris yra įprastos formos. Tačiau ir joje langai bei sienos pasvirę 45 laipsnių kampu. Šalia virtuvės yra svetainė, antrame aukšte įrengti miegamieji kambariai ir vonia. Šviesos name nedaug, išskyrus viršutinį aukštą. Pro pasvirusius langus atsiveria vaizdas ne tik į Roterdamo namų stogus, bet ir į pieštuko formos pastatą, taip pat suprojektuotą Blom‘o.
Nors kubiniuose namuose yra visi įprastam būstui būtini patogumai, tačiau neapleidžia mintis, kad projektuojant šiuos namus architektui buvo svarbiau estetika ir išskirtinės formos, o ne funkcionalumas. Svajojantiems apie gyvenimą name su žaliuojančia veja ar terasa kubiniai namai turbūt neatrodytų gera idėja, tačiau gyvenimas tarp žemės ir dangaus viliotų mėgstančius naujoves ir netradicinę gyvenamąja aplinką. Bet kuriuo atveju – ar žiūretumėte į šiuos namus kaip į modernios architektūros simbolį, ar gyvenamąjį būstą – apsilankyti „kubuose“ tikrai verta!
-Aplinkosauga-
Tai tvaraus urbanistinio vystymo pavyzdys. Kitoks erdvių išplanavimas ir priderinimas prie aplinkos ir kraštovaizdžio puošia miestą, skatina jo gyventojus geriau jaustis. Tokios statybos formos geriau išnaudoja plotą ir išteklius.
Tvarioji architektūra
Siekiant supažindinti visuomenę su ,,žaliąja“ architektūra, naujomis technologijomis ir medžiagomis, visame pasaulyje vyksta parodos, kuriose eksponuojamos įvairios inovatyvios idėjos: ekologiški daiktai, avalynė, drabužiai, baldai, ,,žalių“ pastatų projektai, miestų vizijos.
Tvarus vystymasis - šiandienos norų tenkinimas, nekenkiant ateities kartoms. Naujos sistemos suliejimas su esama didžiąja ekologinės sistemos struktūra sukurtų geresnes gyvenimo sąlygas, sustiprintų ekonomiką, tolimesnį pasaulio vystymąsi. Pasaulyje siekiama, jog pastatas, gyvenvietė, miestas būtų projektuojami kaip gyvi organizmai. Visa ko vartojimas turi vykti rotacijos principu - tai atsinaujinančių energijos šaltinių išgavimas, naudojimas, perdirbimas.
Kiekvienam architektui svarbu analizuoti diegiamas naujoves, novatoriškus sprendimus jo laikmečio kontekste, mokėti juos tinkamai taikyti. Atsinaujinančios energetikos specialistai nuolat primena, kad didžiausi planetos energijos ištekliai - atsinaujinanti natūrali energija. Natūralūs planetos gyvavimo procesai yra valdomi tokios energijos, apie kurią iki šiol negalvota kaip apie ,,normalią“ energiją: saulės šviesa, vėjas, vanduo, gravitacija, potvyniai ir hidrologiški ciklai. Šios gamtinės energijos kiekiai yra didžiuliai, ir tai yra vienintelė energija, kuri yra atsinaujinanti.
Modernios architektūros stiliaus atsiradimą ir raidą labiausiai veikė tuometinės pramonės ir technologijų laimėjimai. Pastatai įgijo bruožus, primenančius viską nuo fabrikų iki dirižablių, turbinų, karbiuratorių, okeano lainerių, raketų ir kosminių stočių - žodžiu apėmė visą spektrą asociacijų, bet tik nesusijusių su pačia Žeme. Šios mašinų amžiaus įtakos turi vieną bendrą dalyką. Jos reprezentuoja švaistūnišką iškastinio kuro naudojimą ir technokratinį bei antropocentrinį požiūrį į žmogaus būstą.
Net ir patys geriausi tvarios architektūros kūrėjai patiria tuos pačius iššūkius - kaip pastatuose suderinti aplinkai draugiškas technologijas, išteklių tausojimą ir estetiką. Pastatų ilgaamžiškumas slypi ne vien statybinių medžiagų ar inžinerinių sprendimų patvarume, ne vien funkcionalume ar gyventojų poreikių išpildyme, bet ir jų estetiniame grožyje.
Tvarus vystymasis
Pagrindiniai tvaraus vystymosi komponentai yra ekonomika, visuomenė ir gamtinė aplinka. Naudojant neatsinaujinančius gamtos ir ypač energijos išteklius, į aplinką patenka daugiausia teršalų, kurie sąlygoja pagrindines vietinio, regioninio ir pasaulinio masto aplinkos problemas tarp kurių yra miestų smogai, rūgštieji lietūs, klimato atšilimas. Kalbant apie aplinkos talpumo ribas dažnai nurodoma, kad mokslo ir technikos pažanga bei naujausios technologijos sudaro galimybę žymiai padidinti aplinkos talpumą.
Ekonomikos sektorius bendrąja prasme turėtų atlikti dvi itin svarbias funkcijas: tenkinti materialius žmonių poreikius, palaikyti švarią bei sveiką aplinką.
Vienas pagrindinių oro taršos šaltinių yra būstų apšildymui sunaudojama 25 - 30% energijos. Tvaraus vystymosi požiūriu itin svarbu sustiprinti visuomenės pastangas apsaugant gyvybiškai svarbius gamtos resursus. Tvarus vystymasis - tai ekonomikos, visuomenės ir gamtinės aplinkos darni sąveika, kur kiekvienas iš šių trijų elementų yra lygiavertis ir vienodai svarbus. Šios sistemos principų praktiškas pritaikymas yra būdas užtikrinti ilgalaikių žmonijos poreikių patenkinimą.
Tvariosios gyvenamosios architektūros vertinimo kriterijai (normatyvai)
Norint apibrėžti sąvoką tvarioji architektūra, visos išsivysčiusios pasaulio šalys sudarinėja projektavimo vadovus, vertinimo sistemas, metodus į kuriuos atsižvelgus architektai, projektuotojai, dizaineriai kuria gyvenamąją aplinką. Forma turi išreikšti žinias. Objekto forma susidaro iš žinių ir technologijų, kurias architektas turi įgauti prieš pradėdamas kūrybos procesą.
Pagrindinės pasaulyje vyraujančios tvariosios architektūros vertinimo programos yra: BRE Environmental Assessment Method (trumpinys BREEAM) UK;The Leadership in Energy and Environment Design(trumpinys LEED), JAV; Žalioji žvaigždė (ang. Green Star) (Australija) ir HQE (Prancūzijoje), pasyvus namas (Vokietija, Austrija). Tarptautiškai pripažintos aplinką tausojančių pastatų vertinimo metodų sistemos, orientuotos į energijos saugojimą, vandens naudojimo efektyvumą, CO2 emisijos mažinimą, vidaus gyvenimo kokybės gerinimą ir išteklių valdymą, bei jų tikslingą vartojimą.
Pasyvus namas - pastatas, kurio normalios vidaus temperatūros (20° C) palaikymas ištisus metus nereikalauja aktyvaus energijos naudojimo. Pagrindinis reikalavimas tokiam namui, kad energijos suvartojimas pastato šildymui ir vėdinimui neviršytų 15 kWh vienam kvadratiniam metrui per metus. Tai reiškia, jog nereikia brangiai kainuojančių šilumos siurblių, šildymo katilų, radijatorių ar kitokių šildymo bei vėsinimo prietaisų, bei juos aptarnaujančių vamzdžių bei laidų. Vienintelis būtinas inžinerinis įrenginys – vėdinimo rekuperatorius su didelio efektyvumo šilumokaičiu, kuris panaudoto vidaus oro šilumą naudoja tiekiamo oro šildymui, o esant reikalui, pašildo orą papildomai elektra. Pasyvus namas efektyviai panaudoja energiją. Gyventi tokiame name reiškia būti nepriklausomam nuo energijos išteklių kainų. Pasyviajame name šilumos energija gaunama ne aktyviai, iš vienokių ar kitokių energijos šaltinių, o pasyviai – ją taupant. Tokiam naujai pastatytam namui reikia apie 80–90 % mažiau šilumos, palyginti su sąnaudomis tradicinės statybos name.
Tvariosios architektūros vertinimo kriterijai, metodai, vadovaujantis pripažintais pasauliniais pavyzdžiais, turėtų būti kuriami kiekvienoje valstybėje, bei kiekviename regione, atsižvelgiant į gamtinius, ekonominius, kultūrinius savitumus. Taip būtų užtikrintas kokybiškos architektūros projektavimas.
