Nors Lietuvą ir Pietų Korėją skiria tūkstančiai kilometrų, lietuviai ir korėjiečiai turi daug bendrų bruožų, teigia septynerius metus Seule gyvenantis Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.
Su tolimoje šalyje neseniai korėjiečių kalbotyros studijas baigusiu tautiečiu GRYNAS.lt kalbėjosi apie tautų charakterio panašumus, darboholizmą, streso įtaką žmonių gyvenimams, taip pat abiems šalims aktualią savižudybių problemą.
Per pokalbį, be kita ko, pašnekovas pasidalijo mintimis apie tai, kaip Pietų Korėjoje sprendžiama atliekų rūšiavimo problema ir ko šioje srityje iš korėjiečių galėtų pasimokyti lietuviai.
- Pietų Korėjoje gyvenate jau septynerius metus. Esate prasitaręs pastebintis tam tikrų kultūrinių ir kalbinių lietuvių ir korėjiečių panašumų. Kokie tai panašumai?
Kalbant apie kalbinius panašumus, esu rašęs vieną darbą apie tai. Tiek korėjiečių, tiek lietuvių kalboje žodžių galūnės yra derinamos linksniais, o ne kaip anglų kalboje - kažkokiais prielinksniais.
Korėjiečių įsitikinimu, jų ir vakariečių kalbos skiriasi dėl žodžių tvarkos. Korėjiečių manymu, vakariečių kalboje žodžių tvarka yra veiksnys, tarinys, papildinys, pavyzdžiui, aš valgau obuolį. Tuo tarpu korėjiečių kalboje veiksnys visada yra sakinio pradžioje, o tarinys – pabaigoje. Taigi šiuo atveju būtų – aš obuolį valgau. Tačiau viena tokia dalelytė – vadinamieji dalyviniai papildiniai, jie yra visiškai tokie pat kaip ir lietuvių kalboje. Tiek lietuvių kalboje, tiek korėjiečių kalboje sutampa ne tik tai, kad yra toks pats papildinys, bet ir sakinio struktūra. Pavyzdžiui, mano skaityta knyga – korėjietiškai skamba lygiai taip pat kaip ir lietuvių kalboje. Jie nesako man skaityta, manęs skaityta, kaip kad kitose kalbose, bet – mano skaityta knyga, lygiai taip pat kaip ir lietuviškai.
- Kuo šiuos panašumus būtų galima paaiškinti?
- Kodėl taip atsitiko - nežinau, tačiau kai nagrinėjau šį klausimą, paaiškėjo, kad istoriškai tie visi dalyviai tiek lietuvių, tiek korėjiečių kalboje turi tą pačią kilmę. Daiktavardiniai veiksmažodžiai ar veiksmažodiniai daiktavardžiai kažkuriuo metu tapo dalyviais kaip atskira veiksmažodžio forma. Tačiau tikslesnio paaiškinimo, kodėl taip yra, nežinau.
- Galbūt esama ir teorijos apie bendrą lietuvių ir korėjiečių kilmę?
Tad jeigu paklaustume tokių korėjiečių, jie pasakytų: viskas labai aišku – visas tas žemynas priklausė mums ir mes viską čia įtakojome, todėl visos tos šaknys atėjusios ir iki lietuvių.
- Tiek lietuviai, tiek korėjiečiai pasaulyje pirmauja pagal liūdną statistiką – savižudžių skaičių. Savižudybių priežastis Lietuvoje galime numanyti, tačiau kas lemia tokį didelį savižudybių skaičių Pietų Korėjoje, kuri yra tarp 20-ies stipriausių pasaulio ekonomikų?
Lietuvoje savižudybių skaičius nėra didelis paauglių tarpe, tačiau Pietų Korėjoje jau nuo 13-14 metų yra nemažai žmonių, kurie žudosi. Tas stresas yra ne tik dėl darbo, kai tau tiesiogine to žodžio prasme reikia užsidirbti atlyginimą, bet jau ir mokykloje – prasideda nuo mokymosi.
Mokiniai tol, kol baigia mokyklą, ateina 8 val. ryte į mokyklą ir išeina, jeigu labai anksti, aštuntą vakaro. Reikia ne tik kad mokytis, tačiau tėvai reikalauja, kad būtų geri pažymiai, kad galėtum įstoti į universitetą. Taigi yra nuolatinis spaudimas iš aplinkos, kad turi gauti gerą pažymį, turi gerai išlaikyti egzaminus, turi įstoti į gerą universitetą, turi susirasti gerą darbą, turi gerai uždirbti, turi rasti gražią žmoną arba gerai uždirbantį vyrą, turi būtinai nusipirkti gražią mašiną, turi turėti gerą namą ar butą, iškart po santuokos turi tuoj pat turėti vaikų. Man atrodo, kad tas nuolatinis spaudimas iš visų pusių priveda prie savižudybių.
- Ar valstybė kažkaip sprendžia savižudybių problemą?
- Kiek žinau, ne. Oficialiai Pietų Korėjoje garsiai apie tai nekalbama. Pasirodo kai kurie straipsniai šia tema žiniasklaidoje, tačiau rimtų sprendimų nėra.
- Šiek tiek užsiminėte apie tėvų įtaką vaikams. Gal galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti, kokią įtaką Pietų Korėjoje tėvai daro savo vaikų gyvenimams?
- Šitą įtaką būtų galima palyginti su turbūt visų skaitytu Žemaitės kūriniu „Marti“. Tėvų įtaka būtų labai panaši kaip Žemaitės kūrinyje. Nors lietuviams tai ir bus keista, tačiau ši įtaka yra atėjusi dar iš konfucionizmo. Tėvai nusprendžia į kurią mokyklą eis vaikas, į kurį universitetą stos, su kuo susituoks, kiek turi turėti vaikų, kur dirbs, kiek turi uždirbti. Kol tėvai yra gyvi, jie viską sprendžia už vaikus.
- Ar tokia pati situacija yra ir su šiandienine jaunąja karta?
- Dvidešimt pirmame amžiuje tai pradėjo šiek tiek keistis, tėvų įtaka šiek tiek mažėja. Pats žinau atvejį, kai tėvai buvo prieš vestuves - nes mamai juk bet kokia marti nepatiks – tačiau žmogus vedė tą moterį, kuri jam patiko. Tačiau tai jau naujas reiškinys.
- Prakalbome apie jaunąją kartą. Tek Seule, tiek Yeosu pastebiu į išmaniuosius telefonus nuolat įsikniaubusius jaunus žmones. Kaip paaiškintumėte šį fenomeną – tai yra priklausomybė, o gal neišvengiamas jaunų žmonių gyvenimo būdas?
- Greičiausiai tai prasidėjo ne nuo išmaniųjų telefonų, o apskritai nuo telefonų atsiradimo. Ne tik Pietų Korėjoje, bet ir visame pasaulyje miestuose žmonės yra susvetimėję. Išeini į miestą, tarp milijonų žmonių tu esi vienas.
Kalbant apie Pietų Korėją, tai ši šalis yra viena iš bandomųjų rinkų visame pasaulyje. Visos naujos technologijos pirmiausia išbandomos Korėjoje.
Visi žino, kad korėjiečiai turi pakankamai pinigų viską nusipirkti. Kitas momentas – korėjiečiai tikrai pirks viską, kas atsirado nauja.
- Ar tai yra tautos bruožas?
- Tai iš tikrųjų yra tautos bruožas, nes visas pasaulis žino, kad visas naujas technologijas pirmiausia reikia išbandyti Korėjoje.
Trečias momentas – visi žino, kad korėjiečiai skųsis dėl visų įmanomų kliūčių, kas atsirado technologijas išbandant. Tai irgi yra tautos bruožas. Taigi visi žino, kad tokiu būdu bus sužinoma, kokius galimus naujos technologijos trūkumus mato vartotojai.
- O kaip yra dėl vartotojų teisių? Ar korėjiečiai aktyviai gina savo kaip vartotojų teises?
- Tas irgi yra korėjiečių bruožas, kad jie gina savo teises. Tai ne tiek jaunosios, kiek vyresniosios kartos bruožas. Jeigu kas nors iš aptarnavimo sferos arba bet kokiame produkte nepatiks, korėjietis būtinai pasakys. Jeigu reikės, iškels didžiausią skandalą ir pasieks savo.
- Gyvenant Yeosu teko pastebėti, kad nemaža dalis vyrų iškart po darbų vėlai vakare eina į barus. Kiek Pietų Korėjoje yra aktuali darboholizmo problema ir kaip žmonės stengiasi atsipalaiduoti po darbo?
Viena lietuvė, gyvenanti čia, Pietų Korėjoje, į panašų klausimą atsakė taip: „Streso Korėjoje yra labai daug“. Pirmaiusia - dėl darbo. Žmonės privalomai dirba visą darbo laiką ir dar pasibaigus darbo laikui. Tradiciškai čia yra įprasta, jog nesvarbu, ar turi ką darbe veikti, tačiau kol tavo viršininkas neišeina iš darbo, tu negali iš darbo išeiti. O viršininkas, pavyzdžiui, gali būti susipykęs su žmona ir jis tiesiog nenori eiti namo. Dėl to visi darbuotojai sėdės.
Visas pasaulis žino, kad geriausia numalšinti stresą vartojant alkoholį.
- Ar alkoholizmo problema Pietų Korėjoje aktuali? Gal galėtumėte palyginti su Lietuva?
- Europiečiai paprastai daugiau gali išgerti, tačiau jie suserga alkoholizmu. Azijiečiai gali mažiau „pakelti“, jie greičiau apgirsta, tačiau alkoholizmu neserga.
Apskritai, požiūris į alkoholį ir gėrimą čia yra visai kitoks. Lietuvoje ar Europoje neįsivaizduojamas toks klausimas kaip: „Ar Jūs mėgstate išgerti?“ Tuo tarpu Korėjoje tai yra trečias klausimas vos susipažinus. Ir atsakyti: „Taip, mėgstu išgerti“ tai nėra blogai. Tai nereiškia, kad aš esu alkoholikas. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, man patinka alaus skonis. Toks klausimas yra tolygus klausimui: „Ar mėgstate kavą arba arbatą?“
- Šiek tiek anksčiau esate užsiminęs, kad korėjiečiai mėgsta skųstis. Jei kalbėtume apie pasitikėjimą svarbiausiomis valstybės institucijomis ar jie panašiai kaip ir lietuviai nuolat nepatenkinti Seimu, Vyriausybe, teismais? Koks yra apskritai pasitikėjimas svarbiausiomis valstybės institucijomis?
- Kiek esu girdėjęs iš savo korėjiečių draugų, pasitikėjimo greičiausiai yra tiek pat kiek ir Lietuvoje. Visi žino, kad Seimas yra blogas, nieko jie nedaro, Vyriausybė priima įstatymus, kokių jiems reikia. Prezidentas nedaro to, ko reikia. Į teismus nueisi - nieko negausi. Nueisi į Mokesčių inspekciją, jie tave aprėks. Ne tik Pietų Korėjoje ar Lietuvoje, bet visame pasaulyje piliečiai visada bus nepatenkinti savo valdžia.
- Lietuvoje yra įprasta skųstis valdžia, tačiau vadinamosios iniciatyvos „iš apačios“, kada piliečiai patys teikia pasiūlymus ir sprendimo būdus, kaip būtų galima spręsti problemą, nėra įprastos. Ar korėjiečiai yra įpratę valdžiai patys siūlyti sprendimo būdus, ar vis dėlto pasitenkina skundimųsi?
Tačiau protestai vyksta ne tik gatvėse – „einama“ per tinklaraščius, per internetą, ką dažnai „pasigauna“ žiniasklaida ir žiniasklaida tai „įsuka“.
- Gal galėtumėte pateikti kokių naujausių pavyzdžių?
- Prieš porą trejetą metų viena korėjietė kažkurioje Lotynų Amerikos valstybėje netikėtai atsidūrė žmogžudystės vietoje. Dėl to ji buvo apkaltinta žmogžudyste. Jai buvo iškelta byla, prasidėjo teismas, buvo kreiptasi į šalies ambasadą, į Vyriausybę, tačiau atsakymas buvo: „Nieko mes nežinom, čia jūsų problema, jūs pati ir spręskit“. Ir, žinoma, ji buvo nuteista, jai grėsė mirties bausmė, ji kalėjo. Jos sesuo kažkokiame tinklaraštyje parašė apie tai, plačiau paskleidė šią žinią internete. Netikėtai šią naujieną „pasigavo“ kažkokia televizijos kompanija. Ji iš šios istorijos išrutuliojo dokumentinį filmą, nuo tos istorijos prasidėjo visos kitos. Po to per visas žiniasklaidos priemones Vyriausybė buvo „minkoma“ kiek tik įmanoma.
Viskas baigėsi tuo, kad Vyriausybė nusiuntė pačius geriausius advokatus, korėjietė buvo išteisinta ir ji grįžo namo.
- Parodoje “Expo 2012” galima pastebėti daug atliekų rūšiavimui skirtų konteinerių. Ganėtinai jų daug yra ir pačiame mieste. Kiek svarbus atliekų rūšiavimas Pietų Korėjoje ir ar daug atliekų rūšiavimo srityje šalis nutolusi nuo Lietuvos?
- Atliekų rūšiavimas Pietų Korėjoje nėra senas reiškinys – tai prasidėjo prieš dešimt metų, gal kiek anksčiau. Prasidėjus atliekų rūšiavimui Seule išnyko visos šiukšlių dėžės. Kai buvo klausiama, kodėl, buvo atsakoma, kadangi už šiukšlių išvežimą iš namų teks mokėti, tai žmonės to nedarys ir savo namų šiukšles neš į miesto šiukšliadėžes.
Šiuo metu šalyje šiukšlės rūšiuojamos. Tačiau yra viena tokia problema. Kai reikia šiukšles rūšiuoti, dalis žmonių rūšiuoja šiukšles, o dalis nerūšiuoja. Organines ir neorganines atliekas reikia dėti į atskirus maišiukus. Tačiau net seniūnijoje tau gali papasakoti, kaip reikia padaryti, kad organines atliekas būtų galima sukišti į tą patį maišiuką kaip ir neorganines ir niekas to nepastebėtų.
- Tačiau atsakingos tarnybos juk gali patikrinti, ar šiukšlės teisingai rūšiuojamos.
- Mes šiukšles rūšiuojame, perkame specialius maišiukus skirtingų rūšių šiukšlėms. Mums seniūnijoje buvo pasakyta: jeigu organines atliekas kišate į tą patį maišiuką kaip ir neorganines, maišiuką su organinėmis atliekomis privalote būtinai išgręžti, kad joks vanduo nebėgtų. Organinės atliekos turi būti sudėtos į juodą nepermatomą maišiuką, užrištos.
Jeigu, neduok Dieve, šiukšliavežiai surinkdami šiukšles pamatys, kad iš neorganinių atliekų maišiuko bėga vanduo, bus aišku, kad ten yra kažkokios organinės atliekos. Tada jie pradarys maišiuką, išknis viską, greičiausiai ras kokį nors čekį ar kokią nors sąskaitą, pagal kurią atseks, iš kurio buto šiukšlės buvo išmestos. Tam butui bus skirta didžiausia bauda už tai, kad neteisingai surūšiavo atliekas.
- Lietuvoje vis kalbama apie tai, esą atliekų rūšiavimui skirti konteineriai suverčiami į vieną mašiną, kuri atvažiuoja išvežti šiukšles. Ar Pietų Korėjoje tokie atvejai pasitaiko?
- Su mašinomis tokių atvejų tikrai nepasitaiko. Pietų Korėjoje skiriasi atliekų rūšiavimas daugiabučių namų rajonuose, kurie dažniausiai atrodo kaip maži miesteliai, ir privačių namų rajonuose.
Daugiabučių namų rajonuose šiukšlių rūšiavimo konteineriai skirstomi ne taip kaip Lietuvoje, bet jų rūšių yra dar daugiau. Yra atskiri konteineriai jogurto indeliams, pieno indeliams, alaus skardinėms, dangteliams ir taip toliau.
Tuo tarpu privačių namų rajonuose mes turime tiesiog organines ir neorganines atliekas – jas dedame į skirtingus maišelius, o šiukšliavėžės juos surenka. Seule ar bet kuriame kitame mieste priklausomai nuo kiekvieno mikrorajono skiriasi maišelių spalvos.
Tarkime, analogija su Lietuva. Sakykime, būčiau Lietuvoje. Gyvenčiau Justiniškėse, o paskui persikelčiau į Žvėryną. Prieš persikeliant nusipirkčiau daugiau maišelių. Tačiau tų maišelių iš Justiniškių jau negalėčiau paimti, nes niekas jų su šiukšlėmis nuo gatvės neimtų – jie taip ir stovėtų gatvėje.
- Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Pietų Korėjos atliekų rūšiavimo srityje?
- Aš pats nelabai žinau, tačiau viena korėjietė, kuri jau gana ilgai gyvena Lietuvoje, pasakė vieną dalyką: „Žinote, didžiausia problema Lietuvoje yra įstatyminė bazė ir įstatyminis sureguliavimas“.
Kiek ji pastebi, lietuviai ir korėjiečiai mėgsta laikytis įstatymų, nemėgsta eiti kažkur „per aplinkui“. Pasak jos, jeigu bus pasakyta, kad taip reikia daryti, tai dauguma žmonių taip ir darys, o kol to nėra, visi daro taip, kaip darydavo anksčiau.
