Pirmadienį, vasario 27 dieną, 16 val. GRYNAS.lt turės ypatingą viešnią - redakcijoje lankysis ir į visų skaitytojų klausimus tiesioginėje DELFI konferencijoje gyvai atsakinės pasaulio garso lietuvių kilmės antropologė, gamtosaugininkė, žymiausia orangutanų tyrinėtoja Birutė M. F. Galdikas.
"Straipsniai žurnaluose ir monografijos apie praktinį tyrinėjimą kalba apie teoriją, metodus ir rezultatus. Populiarios knygos susitelkia į gyvūnus ar nuotykius. Retai kada girdi, kaip praktinis tyrimas darbo lauke keičia žmonių gyvenimą. Praktinis darbo laukas priverčia tave ne tik susidurti su situacijomis, kurių galbūt niekada nesitikėjai, bet ir su savo charakterio bruožais, apie kuriuos galbūt niekada nenutuokei. Kiekviena kelionė į praktinį tyrimo lauką yra kelionė į save, - rašo lietuvių kilmės pasaulio garso mokslininė populiariausioje savo knygoje "Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje su orangutanais".
Tai - ir autobiografija, ir nuotykių romanas, ir National Geographic puslapių verta istorija.
Tai, kaip pakeitė dr. Birutės M. F. Galdikas likimą gyvenimas neįžengiamuose atogrąžų miškuose su laukiniais orangutanais ir ilgametis mokslinis darbas, galės sužinoti visi GRYNAS.lt skaitytojai, pateikę klausimų.
Įdomiausių, drąsiausių ar netikėčiausių klausimų autoriai bus apdovanoti: jiems atiteks populiariausia dr. Birutės M. F. Galdikas knyga "Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje su orangutanais" su nuoširdžiu autorės autografu ir linkėjimais.
Geriausius klausimus išrinks pati Birutė M. F. Galdikas kartu su GRYNAS.lt redakcija. Klausimus bus galima užduoti per tiesioginę konferenciją.
Beje, ši knyga, jau skaitoma anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, šią savaitę oficialiai pristatoma Vilniaus knygų mugėje.
Laukdama pirmadienį atvyksiančios viešnios, GRYNAS.lt redakcija skaitytojams parengė ypatingą staigmeną - kasdien skelbsime po keletą ištraukų iš populiariosios Birutės M. F. Galdikas knygos "Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje kartu su orangutanais".
Kovo 1 d., ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus miesto Rotušėje ( Didžioji g. 31) rengiamas oficialus Dr. Birutės M.F. Galdikas knygos "Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje su orangutanais" pristatymas. Kviečiame visus ateiti susitikti su autore, pateikti klausimų ir "susimedžioti" autografų.
Pirmosios ištraukos - apie viso gyvenimo misiją: orangutanų tyrinėjimą.
***
Orangutanai man bus viso gyvenimo darbas
Pasiėmiau pirmąją knygą iš bibliotekos - apie džiunglių tyrinėtoją gelsvu kostiumu ir jo neklaužadą bananais mintančią beždžionę - Smalsusis Džordžas. /.../Antroje klasėje nusprendžiau, ką veiksiu gyvenime: norėjau būti tyrinėtoja. /.../
Vaikystėje kelerius metus lankiau baleto pamokas. /.../ Griežta dvasinė ir fizinė drausmė, kuri galiausiai per prakaitą ir skausmą vedė į šokio grožį ir lengvumą, turbūt padėjo man ištverti būsimuosius metus, kai nukeliavau į Indoneziją. /.../
Jau vidurinėje mokykloje susidomėjau orangutanais. Buvau nepasotinama skaitytoja, o Azijos rausvųjų žmoginių beždžionių aprašymų ir nuotraukų vis pasitaikydavo žurnaluose ir vadovėliuose. Orangutanai mane patraukė, nes maniau, kad jie turėtų būti pananšūs į mūsų protėvius, gyvenusius priešistorės pradžioje. /.../
Mokslininkams, kurie tyrinėja primatus, ryšys tarp žmonių ir beždžionių yra aiškus. Mes tyrinėjame primatus daugiausia dėl patiriamų per juos įžvalgų į žmogaus prigimtį ir jo kilmę. Nors ir ne gyvos fosilijos, primatai vis dar Žemėje pateikia detalių apie tai, iš kur mes kilę ir kas buvo mūsų protėviai. Paprastai sakant, kelias veda nuo pusbeždžionių (Prosimiae), šunbeždžionių, žmonginių beždžionių - iki pirmykščių žmonių. /.../
Orangutanai yra senovinė rūšis. Studijos rodo, kad genetiškai orangutanai jau egzistuoja žemėje daugiau kaip du milijonus metų. Šiuolaikiniai žmonės, anatomiškai daugiau ar mažiau nesiskiriantys, ėmė vaikščioti šioje planetoje mažiau kaip prieš šimtą tūkstančių metų. /.../
Nors orangutanai kadaise gyveno visoje Pietryčių Azijoje ir Kinijoje, dabar jų yra mažiau nei trisdešimt tūkstančių ir jie aptinkami tik Borneo ir Sumatros salose. /.../
Kai galiausiai nuvykau į Borneo, man buvo dvidešimt dveji. Atplaukėme į mano tyrinėjimų vietą - ją pavadinsiu "Leakey stovykla". Čia stovėjo mažutė lūšnelė medžio žievės sienomis, palmių lapų stogu. /.../ Darbuodamiesi tamsoje, vyrai virė ryžius ir kepė sardines, pagardintyas raudonaisiais svogūnais. Bet aš buvau pernelyg pavargusi ir išsekusi, kad norėčiau valgyti.Užmigau ant seno nusitrynusio demblio, patiesto ant grindų ,užliūliuota lietaus ir žinojimo, kad pasiekiau savo kelionės tikslą. Už trobelės, regis, besidriekiantis be galo be krašto, stūksojo atogrąžų miškas, palikuonis senovinių miškų, iš kurių žmonija kilo prieš daugybę metų, ir kurie vis dar tebėra orangutanų namai. Buvo 1971 m. lapkričio 6-oji. /.../
Kai vietiniai malajai įžengia į mišką , jie dažnai garsiai dainuoja ir gieda, tarsi tam, kad atitolintų nuo savęs laukinius žvėris - ir dvasias. Kartais aš darydavau tą patį, kad prisisemčiau drąsos, kai žingsniuodavau per mišką visiškoje ankstyvo ryto tamsoje. /.../
Šiaurės Amerikoje tu per daug negalvoji apie savo kūną, nes dažniausiai jautiesi patogiai. Borneo saloje savo kūną suvoki iki kraštutinumo. Būni išbertas ir žaizdotas, kankinamas karštinės ir perštėjimo bei niežėjimo. Tavo kojos tampa nutrintos ir pūslėtos, išsisuki girnelę. Tavo kūnas virsta kliūtimi, fiziniu svoriu, slegiančiu valią. /.../
Mudu sui Rodu (red. past. - Birutės Galdikas vyras) gyvenome misdami vienodu skurdžiu maistu - baltieji ryžiai ir sardinių konservai. Kad palaikytume save, išgerdavome begalę puodelių arbatos ir kavos, pasaldintos cukrumi. Nuėjimas į turgų artmiausiame miestelyje, Pangkalan Bune, buvo didžiulė ekspedicija, reikalaujanti dviejų trijų dienų žygio. /.../ Kadangi nei miestelyje, nei stovykloje nebuvo šaldytuvo, greitai išsekdavo šviežios daržovės. švieži vaisiai, tikras pienas ir bet kokia mėsa. Mudu su Rodu per pirmuosius mėnesius numetėme po dešimt kilogramų. Žvelgdama atgal, manau, kad mudu buvome visą laiką pavargę, nes beveik badavome. /.../ Ilgėjausi juodos duonos, silkės, keptų bulvių, tradicinių baltiškų mūsų šeimos valgių iš mano jaunystės Kanadoje. /.../
Mintis apie karštą vonią ar dušą atrodė kaip prisiminta svajonė. Net maudymasis upėje buvo reta ištaiga: kad ten nukaktume, reikėjo pereiti maždaug šimtą aštuoniasdešimt metrų pelkės. Dažniausiai apsiprausdavome kaušeliu pildami vandenį iš kibirėlio, ar tiesiog išsimuilindaviome ir nusiplaudavome po lietumi./.../
Mano planas buvo tyrinėti orangutanus lygiai taip, kaip Jane Goodall tyrinėjo šimpanzes ir Dian Fossey - kalnų gorilas. Aš norėjau aprašyti pavienių orangutanų gyvenimo istorijas. Tai reiškė, kad reikėjo įstengti atskirti individus, įpratinti juos prie savo buvimo ir tada stebėti metų metus, pasižiūrėti, koks jų gyvenimo būdas. /.../
Penktą dieną Berta pirmiausia liko pelkėje, ėdė į giles panašius dvokiančius vaisius, o lietus nesiliovė. Dienia baigiantis jaučiausi visiškai išsekusi. Kasdien bene po dvylika valandų be paliovos stebėjau ir užsirašinėjau. Mane nukamavo ir nuolatinė drėgmė. Buvo kančia vilktis drėgnus drabužius po vakar dienos stebėjimo. Mano kūnas buvo nusėtas moksitų ir mašalų įkandimų, negyjančių žaizdų ir neaiškių išbėrimų. Vis dėlto, net ir šitaip visapusiškai fiziškai kankinama, aš nesitvėriau džiaugsmu. Įrodžiau sau, kad galima stebėti ir sekti laukinius orangutanus kelias dienas iš eilės. /.../
Tik kai Rodas pareiškė, jog išvyksta, aš supratau, kaip lengvai apgailestauju dėl to, kad jam visada atrodė viskas taip lengva. Aš žliumbiau, kentėjau, griežiau dantimis. Nepakenčiau gaisraviečių skruzdėlių, kurios visada įsiverždavo rytais, jų įkandimas - tarsi miniatiūrinių velniukų smeigimas deginančiomis šakėmis. Nepakenčiau driežų apvalių išmatų savo kavoje ir žiurkių kakučių bei akmenėlių mūsų ryžiuose. Nepakenčiau, kad neturiu šeimos ir draugų, su kuriais galėčiau pasikalbėti, neturiu knygų, kurias galėčiau skaityti. Man nepatiko nežinoti, kas vyksta visame pasaulyje. Labiausiai už viską nepakenčiau karščio ir drėgmės. /..../
Aš buvau pavargusi, bet ne tiek, kad galvočiau apie išvykimą. Man orangutanų tyrinėjimas ir išvadavimas nebuvo vien projektas ar darbas, o buvo misija. Esu girdėjusi, kaip šokėjai ir muzikantai sako, kad jie tiesiog negalėjo nešokti, negalėjo negroti. Taip buvo ir man. Prieš išvykdama į Kalimantaną, dar prieš susitikdama su Louisu Leakey, žinojau, kad tai bus mano viso gyvenimo darbas.
Kai pradėjau savo tyrinėjimą, maniau, kad pajėgsiu aprašyti esminę orangutanų pasaulio struktūrą po penkerių ar dešimties metų. Bet daugelis pastebėjimų, kuriuos padariau per savo studijų pirmąjį dešimtmetį, pradėjo įgauti prasmę tik antrajame dešimtmetyje, kai pradėjau stebėti kitą orangutangų kartą.
Prabėgus dvidešimt trejiems metams po to, kai pradėjau savo tyrinėjimus Borneo saloje, aš vis dar stebiu kai kurias laukines orangutanes, kurias sutikau daugiau kaip prieš dvidešimt metų.
Orangutanams gresia išnykimas, nes atogrąžų miškai, kuriuose jie gyvena, iškertami dėl medienos, plantacijų, kelių ir nuolatinės žemdirbystės. Kasdien pasaulyje sunaikinama nuo 16 000 iki 40 000 hektarų atogrąžų miškų.
