Laikai pasikeitė - Baltijos jūra prašo mūsų pagelbėti. Ne visi, žinoma, tą prašymą girdime, bet jau metas išgirsti.

Galvoje klausimai. Daugybė jų suka ratus. Nuo ko pradėti, kaip gelbėti jūrą? Viskas svarbu, bet reikia kažko kas padėtų tinkamai susivokti situacijoje. Pirma mintis, kuri aplankė buvo širdis. Ar tu ją girdi? Ar komfortas ir didelis pinigai gali nusverti tai, kas plaka tavo krūtinėje? Negi tyras santykis su aplinka žmogui yra taip jau tuščia ir nereikšminga? Už kiek toliau "smaugsime" vienas kitą, kad galėtume po to paleisti tai vėjais, bukai parodydami aš galiu, aš turiu, aš sugebu. Negi begalinė tuštybės mugė gali atstoti akimirką šalia Baltijos jūros, kai ji ošia, banguoja - yra savo didybėje?

"Trumparegystė" kuria masiškai šiuo metu sergame nėra gerai. Jei kiekvienas žmogus prieš pirkdamas ir naudodamas cheminius preparatus perskaitys jų sudėtį ir pagalvos, ar tai patiks vandeniui, pasaulis gali pradėti keistis. Jei kiekvienas iš mūsų eidamas į gamtą pamiršime šiukšlinti - tai jau bus pergalė. Jei kiekvienas iš mūsų turėsime pakankamai drąsos sudrausminti šalia esantį, kai jis netinkamai elgiasi gamtoje - išmesdamas plastiką, stiklą ir kitokias negeroves bus tikrai geriau. Jei būsime sąmoningi ir keiksmai daugiau nesilies mūsų lūpomis, jei išmoksime pasakyti ne tik vienas kitam, bet ir vandeniui "myliu, dėkoju, ačiū, su tavimi gera, ačiū, kad esi šalia" pasaulis pasikeis.

Tik ar mes to norime? Kas mums svarbu? Vartoti, vartoti, vartoti ir galiausiai atėjus prie Baltijos atsiremti į užrašą "Toksiška" . Tik koks bus mūsų gyvenimas be jūros? Ar atsiras norinčių maudytis toksiškose pamazgose, prigulti paplūdimio šiukšlyne? Ar debesys sriūbtelėję iš Baltijos netaps Dievo pirštu, kuris primins mums klaidas - kiekvieną akimirką, kai negirdėjome širdies balso. Ir ar uždirbti pinigai galės sugrąžinti tai, kas bus prarasta, jau yra prarasta?