Radusi kvietimą į šį konkursą, pirmiausiai apgailestavau, kad mano penktokėliai dar per maži spręsti tokias problemas. Deja, vyresnių mokinių šiemet neturiu... Ką gi, pamaniau, bus įdomu paskaityti kitų mintis, siūlymus, idėjas.
Darbus reikėjo pateikti iki spalio vidurio, bet paskui terminas pratęstas iki lapkričio pabaigos... Kodėl? Argi niekam nerūpi tokia svarbi problema? Ir tikrai – kiek benaršiau internete, šia tema radau tik 10 komentarų, kuriuose vyrai aiškiai išdėstė savo poziciją: „tegul Latvija gelbėja jūrą“, „ką čia rašyti – mūsų rašliavos niekam neįdomios“, „esame per maži gelbėt jūrą“, „mes tik galime liautis sisioję jūroje“, „aš pasiruošęs plaut pinigus“, „siūlau privatizuoti“ ir t.t., ir pan.
Va tada ir gimė mintis vis dėlto pasiūlyti vaikams pažaisti Jūros Gelbėtojus. Mes daug kalbėjomės, diskutavome, domėjomės įvairiomis ekologijos temomis. Visada siekiu, kad vaikai drąsiai išlaisvintų savo vaizduotę, kad nebijotų fantazuoti, būti kitokie, nestandartiniai, nešabloniški. Ir šį kartą, patikėkit, rašinėliai nustebino. Be jokios abejonės, jie tikrai neatitinka nei Jūsų konkurso reikalavimų, nei lūkesčių. Aš tiesiog labai noriu parodyti, kad vaikai yra daug nuoširdesni už suaugusius, ir jiems, mažiesiems, rūpi didžiųjų problemos. Tai jie, solidūs dėdės, turėtų pasimokyti iš vaikų įsijausti, pasinerti į reikalą, nebijoti netikėtai priimti naujų sprendimų ir tikėti stebuklais. Juk jeigu visi galvosime, kad tai ne mūsų, o kažkieno kito reikalas, jeigu tik kritikuosime, nepajudindami nei piršto, nei smegenų vingio, tai niekas ir nesikeis. Ir bus tik blogiau ir blogiau...
Mes su vaikais ne biologai, ne okeanologai, ne chemikai, mes negalime pateikti racionalių mokslinių pasiūlymų ar išties prasmingų sprendimų. Bet mes galime padrąsinti mokslininkus ir politikus fantazuoti bei eksperimentuoti, mes galime juos užkrėsti noru kažką keisti, daryti taip, kad visiems būtų geriau - ne tik rytoj ar šią kadenciją, bet ir po šimto, tūkstančio metų.
Ar prisimenate, koks nesuvokiamas savo amžininkams buvo Leonardas da Vinčis? Žiulis Vernas? Ir jau tikrai žinote, kiek jų išradimų šiandien skraido, važinėja, plaukioja... Tai gal ir mūsų vaikų fantazijos gali virsti tikrove? O gal jos gali „užvesti ant minties“ mokslininkus? (žinot, kaip būna filmuose...).
Siūlau paskaityti Martynos rašinėlį ir ištraukas iš kitų penktokų darbų:
Taigi leiskite Jus supažindinti su problemomis: virš mūsų galvų Baltijos jūroje plaukioja įvairiausi – dideli ir maži, seni ir nauji, - laivai, kurie išmeta į vandenį daugybę nuodingų medžiagų, o tai labai kenkia mums, jūros gyventojams! Dar viena problema yra ta, kad vandenyje prisiveisė tiesiog nežuviškai daug jūros dumblių (o tai tikrai nepadeda greičiau atvykti į darbą, kai vėluoji). Trečia: manau, kad kiekviena mama žino, kaip vaikai mėgsta daryti viską priešingai nei jiems sakai: man taip atsitinka kiekvieną kartą, kai kur nors išplaukiu su savo atžalom iš namų. Pasakai, kad neplauktų į senų karo liekanų lauką, o jie priešingai – dar ir viską į pelekus ima!
Tai štai tokios tos bėdos... Dar daugelio jų net nepaminėjau, tačiau visų jūros problemų gi neišspręsi! Nors... tiesą sakant... aš galėčiau tiesiog spragtelėti pirštu - ir viskas išsispręstų (juk vis dėlto aš esu vandenų valdovo Neptūno žmona!), tačiau po tokio judesio ir burtų prisišaukimo aš turėčiau mėnesį gulėti reabilitacijoje, o nelaimės vis vien atsinaujintų... Taigi aš manau, kad problemas spręsime truputį kitaip, o svarbiausia – visi kartu. Juk Jūs, žmonės, tokie protingi, tokie galingi, tad nukreipkite savo protus šį kartą į Baltijos jūrą.
Pradėkime nuo laivų:
1. Gal galėtumėte išrasti ekologiškus degalus, kuriais būtų varomi laivai? Benafčiai, bekvapiai, bespalviai degalai tikrai nekenktų nei vienam jūros gyventojui!
2. O gal laivai galėtų turėti sparnus? Taip jie ne plauktų vandeniu, drumsdami mūsų ramybę, bet sklęstų virš jo.
Dabar pakalbėkime apie dumblius:
1. Jūs, žmonės, žemėje turite žoliapjoves, o mums, manau, padėtų dumbliapjovės. Tad gal galėtumėte jas išrasti?
2. O gal įmanoma sukurti milžiną kirpėją, kuris ne tik nukirptų dumblius, bet ir mums, undinėms, iš jų pagamintų perukus? (seniai svajoju apie puošnią šukuoseną!)
Ir paskutinė problema – karo liekanos:
1. Manyčiau, galėtų įvykti dar vienas – paskutinis karas, tiksliau - taikus karas, kurio metu visi pakrančių šalių kariai nusileistų į Baltijos jūros dugną ir kovotų už pergalę - kas daugiau surinks karo liekanų.
2. Nesišaipykite, bet mes priimtume ir vietoj sargybos laikytume naujos veislės piranijas, kurios mistų geležinėmis ir kitokiomis karo liekanomis – Jums belieka tokią veislę išvesti.
Štai taip, mielieji, aš spręsčiau jūros problemas, bet neturiu sąlygų tokiems išradimams. Jei ir Jūs tam nepajėgūs, tai gal galėtumėte bent jau pasistengti mažiau teršti ir labiau saugoti Baltijos jūrą? Nenoriu gąsdinti, bet atsiminkite – jei išnyksime mes – žūsite ir Jūs...
Kitų penktokų mintys ir siūlymai:
Upėse mes galėtume ištiesti tinklus, pro kuriuos vanduo pratekėtų, bet šiukšlės į Baltijos jūrą nepatektų. Šiukšles žmonės iškeltų į sausumą, išvežtų į specialią gamyklą ir sutirpdytų rūgštyse...
Būtų galima ištraukti jūros dugne esantį didįjį kamštį. Visas nešvarus vanduo išbėgtų į kanalizaciją, mes dugną išvalytume, išmestume surūdijusius laivus, bombas ir šiukšles. Žuvis laikinai apgyvendintume akvariumuose. Tuomet pripildytume šviežio vandens, truputį jį pasūdytume ir tada suleistume žuvis.
Virš jūros galėtų skraidyti didžiuliai sraigtasparniai su galingais magnetais, kurie pritrauktų visą geležį.
Jeigu laivai būtų varomi saulės energija arba vandeniu, tai ne tik nieko neterštų, bet ir kuro nereikėtų pirkti.
Laivai galėtų turėti ilgas ilgas kojas (atrodytų kaip elektroniniai vorai). Tomis kojomis jie bėgiotų po jūrą ir galėtų tave nugabenti kur nori.
Tai tiek mes ir tenorėjom pasakyti. Ką čia ir bepridursi. O Jūs, garbūs suaugusieji, pamąstykit, pamąstykit ir veikit!
