Jauniausia pasaulyje Baltijos jūra šiandien dažniau vadinama kitu epitetu – viena iš užterščiausių. Kaip išsaugoti Baltijos jūrą, jog ji per šimtmetį neprarastų savo biologinės įvairovės ir netaptų beverte jūrine dykviete? Kas galėtų ir kas turėtų rūpintis jos išsaugojimu? Atsakymas labai paprastas – mes visi.
Baltijos jūros baseine šiandien gyvena 85 milijonai gyventojų, kurių veikla neabejotinai turi neigiamą poveikį jos vandenims.
Valstybė turėtų būti labiausiai suinteresuota jos sienas ribojančios jūros išsaugojimu. Nors Lietuva vis prisideda prie kitų šalių inicijuojamų projektų Baltijos jūros išsaugojimui, tačiau ši problema turi tapti vienu iš šalies strateginių tikslų. Šiandien mes matome, jog Lietuva prisideda prie vieno kito trumpalaikio Baltijos jūros išsaugojimo projekto, tačiau aktyviai pasisako ir už „Nord Stream“ dujotiekio linijos statybos. Ar tai aiškios valstybinės pozicijos neturėjimas? Galbūt laikas visuomenei išreikšti savo poziciją?
Žmonės (ypač vieningai siekiantys tikslo) yra ta jėga, kuri gali daryti įtaka, formuoti valstybės politiką. Jei valstybė neužtikrina teisinių reguliavimo priemonių įmonių ir korporacijų taršai sumažinti, sustabdyti, tai puikiausiai galime padaryti mes patys. Įmonės negali veikti be visuomenės pritarimo, be jos produkcijos vartotojų. Kaip visai neseniai parodė Greenpeace (žaliųjų organizacijos) kampanija nukreipta prieš firmų „Nike“ ir „Adidas“ produkciją (buvo atskleista, jog jos gamybos atliekas pildavo tiesiai į vandenis) – viešumas pasiteisino.
Sulaukusios vartotojų boikoto, jų reputacijai pakenkusių antireklaminių akcijų, teršėjos įsipareigojo nutraukti taršą ir su atliekomis susidoroti aplinkai draugiškomis priemonėmis. Aktyvesnė įmonių taršos, gamybos atliekų šalinimo kontrolė bei teršiančių įmonių viešinimas – būtinos priemonės užtikrinti švarius vandenis. Ypač reikėtų kontroliuoti Nemuno pakrantėse įsikūrusių įmonių veiklą, kadangi jis jūrą „maitina“ itin dideliais teršalų kiekiais.
Gelbėdami Baltijos jūrą nuo užterštumo galime remtis kitų šalių praktika. Pavyzdžiui, Šiaurės jūroje ilgus metus vyksta projektas „Šiukšlių žvejyba“, kurio metu pasitelkiami žvejai. Kadangi į žvejų tinklus patenka daugybė šiukšlių, skatinama, jog jie jas neišmestų atgal į vandenis, o parplukdę į krantą paliktų specialiose talpose, skirtose utilizavimui. Galbūt puikia jėga šioje vietoje galėtų tapti ir nevyriausybinės organizacijos, besirūpinančios gamta. Galbūt vis populiarėjanti akcija „Darom“ galėtų persikelti ir į Baltijos jūrą? Tačiau prie tokios iniciatyvos turėtų prisijungti ne tik Lietuva, bet ir visos kitos valstybės, kurių sienos ribojasi su Baltijos jūra.
Nereikia pamiršti, jog į Baltijos jūrą ją teršdami azoto ir fosforo junginiais įteka ne tik pramoniniai, bet taip pat ir žemės ūkio bei buitiniai nutekamieji vandenys. Šioje vietoje vienu iš Valstybės politikos žingsnių Baltijos jūros taršos atžvilgiu turėtų būti aktyvus visuomenės informavimas ir mokymas. Sąmoningesnė visuomenė labiau linkusi keistis, siekti pokyčių. O Baltijos jūros išsaugojimui reikėtų propaguoti sąmoningą vartojimą. Reikėtų skatinti nebevartoti cheminių trąšų ir pesticidų žemdirbystėje ar sodininkystėje, nes visa tai gali pasiekti ir dažnai pasiekia vandens sistemą. Plaudami indus, ko gero, taip pat nepagalvojame, jog visa tai su nuotekomis pasiekia ir jūrą. Reikėtų rinktis valiklius, ploviklius, pažymėtus ekologiškai produkcijai skirtais sertifikatais, neturinčiais fosfatų ir kitų teršiančių cheminių preparatų. Atostogaujant prie vandens telkinių ne tik nešiukšlinti, bet ir nepamiršti pakelti kitų numestą šiukšlę.
Tai, jog visai neseniai Švedijoje buvo siūlytas projektas po Baltijos jūra įrengti talpas, kuriose būtų laidojamos radioaktyvios medžiagos (nors jūroje tebėra galybė radioaktyvaus karinio palikimo), rodo, jog dar nesuvokiamas to pavojus ne tik bioįvairovei, bet ir kiekvienam iš mūsų. Galbūt pavojaus varpai skamba dar pernelyg silpnai ir nepasiekia visuomenės? Reikėtų labiau išviešinti problemą ir daugiau kalbėti apie Baltijos jūros ateitį ir jos užterštumo poveikį mums.
Tam, jog sumažintume Baltijos jūros taršą, visų pirmą reikia pradėti nuo savęs. Tačiau itin svarbi aiški bei tvirta ilgalaikė valstybės politika, nukreipta prieš jauniausios mūsų jūros taršą bei aktyvus visuomenės švietimas. Ypač reikalingas problemos sprendimui ir bendradarbiavimas su kitomis Baltijos jūros baseino valstybėmis, kurios taip pat suinteresuotos mažinti bei šalinti savo vandenų taršą. Tik veikdami visi kartu galime pasiekti apčiuopiamų rezultatų.
