Jei būsite ryžtingas, nesavanaudis ir įveiksite atsiradusias kliūtis, būsite apdovanotas ypatingomis galiomis. Paparčio žiedo legenda sudėliota panašiai kaip daugelis herojinių pasakojimų. Tik herojumi šiuo atveju gali pasijusti kiekvienas, naktį išdrįsęs mesti iššūkį miško dvasioms. Etnologas Libertas Klimka sako, jog yra nuomonių, kad paparčio žiedo paieškos yra senųjų iniciacijos apeigų aidai - kai tam tikro amžiaus sulaukusiems jaunuoliams buvo skiriami išbandymai, kad įrodytų savo vyriškumą. Pats L. Klimka legendą pirmiausia pavadina neišsipildžiusių svajonių simboliu.
Jei Joninių išvakarėse, prieš pat vidurnaktį, vienas išeisite giliau į mišką ir, radęs papartį, lauksite, nepasiduodamas siaubingiems dvasių pasaulio gąsdinimams, sulig vidurnakčiu galbūt sušvis jo žiedas. Jį radęs žmogus, jei tik nežada būti savanaudis, įgis ypatingų galių - taps išmintingas, žinos tai, ko nežino kiti, supras žvėrių ir paukščių kalbas, sugebės pamatyti užkastus lobius. „Jei žmogus nori ką nors rasti, ieško ir negalvoja įsidėti tik į savo kišenę, tai būtinai randa. O jei nori į savo kišenę ir dar iš kito kišenės - apie paparčio žiedą nė negalvok“, - yra rašiusi Lietuvos gamtos ir tradicijų žinovė Eugenija Šimkūnaitė.
Vienintelis paparčio žiedo apibūdinimas tas, kad jis švyti. Spalva, dydis, kvapas ar kiti požymiai nenusakyti. Tokia iš senovės atkeliavusi legenda. O iš tiesų papartis nežydi. Jis plinta išsisėdamas sporomis.
„Taip pat yra manoma, kad pasakojimai apie nuo žiedo baidančias, gąsdinančias, žmogų pabėgti verčiančias dvasias yra iniciacijos apeigų aidai - kai jaunuoliams buvo skiriami išbandymai jų fizinėms, dvasinėms jėgoms patikrinti“, - priduria jis.
Pasak L. Klimkos, prieš gerą šimtmetį paparčio žiedo legenda Lietuvoje buvo beveik pamiršta, išlikusi tik vietomis, bet atgaivinta, kai prieškariu atgimė visa Joninių šventė.
„Ji buvo žinoma toli gražu ne visoje Lietuvoje, bet kažkaip patiko, kai Joninių tradicija prisiminta ir imta gaivinti prieškariu - labai aktyviai tai darė jaunimo organizacijos“, - sakė L. Klimka. Jis priminė, jog dauguma Joninių, anksčiau vadintų Rasomis, papročių - ugnies, vandens, augalų simboliai - primena pagonybės laikus, tad katalikų kunigai šventės atžvilgiu buvo nusiteikę skeptiškai ir ilgą laiką ją peikdavo, ragindavo žmones ja nesižavėti.
Kitų svarbių pavienių augalų Joninių papročiuose, anot L. Klimkos, nėra, nors kiek išskiriama jonažolė, kuri, sakoma, gali atnešti sveikatos. Svarbiausia - susirinkti bendrą įvairių pievų augalų puokštę.
„Tai trejų devynerių puokštė, trejų devynerių vainikas, kurie, sakoma, turi magiškų galių. Augalus reikia rinkti po devynias iš trijų skirtingų laukų. Gėlių ir vaistažolių gali būti ir tų pačių, bet jei laukai labai skirtingi - vienas gal prie upeliuko, kur drėgna, šlapia, kitas - saulėtas šlaitas, trečias - akmenuotas laukas ir panašiai. Buvo sakoma, kad tokią puokštę pasidėjus po pagalve galima ateitį susapnuoti, o nupintas vainikas pats likimo liniją brėžia - jei jį paleisi į vandenį ir galbūt kas nors sugaus. Merginos dar triskart bandydavo jį užmesti ant medžio šakų - jei užkimba ant žemutinių, tai greitai ištekės, jei ant aukštesnių šakų - tai vėliau“, - pasakojo L. Klimka.
Jis nurodo, kad su augalais, vainikais susiję papročiai buvo priskirti merginoms. O vaikinams buvo priskirta ugnis.
„Ugnis - antras apeigų klodas. Vaikinai šokinėdavo per laužus, buvo sakoma, kad peršokus anapus palieki savo ligas, negalavimus. Iš ryto prie laužavietės atgindavo ir per išblėsusias žarijas pergindavo galvijus. Dar laužo angliukų pasiimdavo ir pasilikdavo vaistams“, - kalbėjo etnologas.
