Upės, patvinusios plastiku
Bene didžiausia pakuočių problema – plastikas. Apie 8 milijonai tonų plastiko kasmet patenka į pasaulio vandenynus. 8 iš 10 labiausiai užterštų upių teka Azijoje, kurios į jūras kasmet atplukdo šimtus tonų šiukšlių. Nors šios upės toli nuo mūsų, derėtų nepamiršti, kad visa ekosistema funkcionuoja tarsi viename dideliame burbule – kas vyksta už tūkstančių kilometrų, vienaip ar kitaip pasiekia ir mus: visas pasaulio vanduo tarpusavyje susijęs. „Baltijos aplinkos forumo“ duomenimis, plastiko gaminių pasaulyje yra tiek, kad iš jo pagaminus plėvelę, jos užtektų apvynioti visą pasaulį net šešis kartus.
Kalbėdami apie plastiką aplinkosaugininkai pabrėžia – ši medžiaga, nors ir neatsiejama nuo mūsų kasdienybės ir palengvina mums buitį, palieka didžiulį pėdsaką gamtoje. Kartą pagamintas plastikinis gaminys niekada iki galo neišnyksta, tik pavirsta mikroplastiku, vėliau skaidosi į dar mažesnes daleles – nanoplastiką.
Mikroplastikas skirstomas į pirminį ir antrinį, pagal tai, iš kur jis atsiranda. Pirminis mikroplastikas sukuriamas specialiai – pavyzdžiui, gaminant kosmetiką, norint suteikti abrazyvinių savybių: mažos plastiko dalelės puikiai tinka kūno šveitimo priemonėms, dantų pastai ir kt. Antrinis mikroplastikas susidaro yrant didesniems plastikiniams gaminiams, t. y., ir plastikinėms pakuotėms, pavyzdžui, vandens buteliams.
Yra duomenų, kuriais remiantis nustatyta, kad kas savaitę kiekvienas iš mūsų suvalgome tiek mikroplastiko, kiek sveria viena banko kortelė. Daugiausiai mikroplastiko suvartojama valgant jūros gėrybes ar jūros druską, netgi geriant vandenį. Vadinasi, kartu su skaniais patiekalais ant mūsų stalo atsiduria ir plastiko dalelės. Nors mokslininkai vis dar tiria, kokį poveikį mikroplastikas turi gamtai ir žmogui, viena akivaizdu – kasdien, norėdami to ar ne, suvalgome vis daugiau sintetinių medžiagų.
Vis dėlto, užterštumo lygį didina ne tik plastikas, bet ir kitos medžiagos, kurias gyventojai neretai vengia tinkamai sutvarkyti, o kartais išmeta bet kur – ne tik plastiko, bet ir stiklo ar popieriaus gaminių galime pastebėti miškuose, paplūdimiuose ar kitose gamtos vietovėse. Pasak „Žaliojo taško“ marketingo ir komunikacijos vadovės Astos Burbaitės, atliekų panaudojimo piramidės viršūnėje – atliekų vengimas ir mažinimas. Tad vienas iš problemos sprendimų būdų, kurio gali imtis vartotojai, – atsakingas naudojimas ir pakuočių tvarkymas.
„Prieš pirkdami visuomet pagalvokime, ar daiktas iš tiesų reikalingas. Prisidėti prie švaresnės aplinkos galime mažais kasdieniais žingsniais, pavyzdžiui, apsiperkant naudoti daugkartinį maišelį, vengti lengvųjų vienkartinių maišelių, nenaudoti vienkartinių indų. Taip pat svarbu jau turimą daiktą, maišelį, dėžę, naudoti kelis kartus – galbūt gavus siuntinį, jo dėžę galima panaudoti dar kartą, maišelį panaudoti kitam apsipirkimui“, – sako ji.
Atsakingų vartotojų – mažuma
Gyventojų apklausos, anot A. Burbaitės, rodo, kad apie pusė gyventojų atliekas teigia rūšiuojantys visada. Vis dėlto, tų, kurie teigia rūšiuojantys bent retkarčiais, dalis gerokai didesnė. Taigi, tendencijos rodo, kad rūšiuojančiųjų dalis auga, tačiau organizacijos pastebėjimais, vis dar trūksta kokybės.
Be to, A. Burbaitės teigimu, daug žmonių nurodo, kad nerūšiuoja, nes netiki, kad pakuočių atliekos gali būti perdirbtos. Tai, pasak jos, – mitas. Štai, pavyzdžiui, visas rūšiavimo konteineriuose atsidūręs stiklas yra perdirbamas, o jį galima perdirbti neribotą kiekį kartų, tad rūšiuodami stiklą gyventojai gali būti tikri, kad suteikia šioms atliekoms dar vieną šansą.
„Popierius, nors nėra amžinas, dažniausiai sėkmingai perdirbamas – iš jo žaliavos gaminamas higieninis popierius, pakavimo priemonės. Sudėtingesnis plastikinių pakuočių perdirbimas, tačiau rūšiavimo centruose visas pakuočių konteinerio turinys yra dar kartą perrūšiuojamas ir viskas, kas gali atgimti naujais daiktais, atitenka perdirbėjams, likusi dalis – naudojama energijai gauti. Išrūšiuotos atliekos nėra vežamos į sąvartynus, bet yra panaudojamos“, – teigia ji.
Pašnekovė pastebi, kad neretai tarp gyventojų vyrauja ir įsitikinimas, kad nėra laiko ir vietos rūšiuoti atliekas namuose arba, kad nepatogumų sukelia išrūšiuotų atliekų nešimas iki rūšiavimo konteinerių.
„Ko gero, tame tiesos yra – atliekų rūšiavimas užima kažkiek laiko, vietos, reikalauja atlikti kasdienius papildomus veiksmus. Tačiau yra priežastis, kodėl tą darome ir, manau, ši kaina nėra per didelė siekiant atliekų mažinimo, resursų taupymo, žiediškumo tikslų“, – aiškina A. Burbaitė.
Nuo ko pradėti
Norintiems rūšiuoti, organizacijos specialistai pataria pirmiausia namuose įsirengti patogias dėžes ar maišus – daugiausiai vietos reikėtų numatyti lengvosioms pakuotėms, nes šios užims daugiausiai tūrio. Kaip teigia A. Burbaitė, mišrių atliekų šiukšliadėžė, greičiausiai, užsipildys lėčiau, todėl gali būti mažesnė. Dar viena vieta turėtų būti skirta stiklo tarai – kiek greitai ši užsipildys, priklauso nuo individualių įpročių, tačiau, kaip sako ji, stiklą rūšiuoti tikrai paprasta – dažniausiai klausimų čia kyla mažiau.
„Labai svarbu iš karto pradėti rūšiuoti teisingai. Rūšiavimo atmintinę galima rasti ir mūsų tinklalapyje: https://www.zaliasistaskas.lt/teisingo-rusiavimo-atmintine/, taisykles skelbia taip pat ir kiti, pavyzdžiui, išsamų atliekų rūšiavimo gidą yra parengęs Vilniaus atliekų sistemos administratorius (VASA): https://atliekugidas.lt/“, – sako ji.
Anot specialistės, šiandien informacija pasiekiama kaip niekada lengvai, o rūšiavimo taisykles gyventojai gali rasti ant daugelio konteinerių, ko gero visų atliekų tvarkytojų tinklalapiuose, informaciją skelbia ir savivaldybės. Vis tik, kaip teigia pašnekovė, rūšiavimo klaidų – vis dar labai daug. Lengvųjų pakuočių atliekų (plastiko) konteineriuose 30–40 proc. turinio sudaro netinkamai išmestos atliekos. Tai – įvairūs daiktai, remonto bei statybinės atliekos, higienos reikmenys.
„Pagrindinė taisyklė gyventojams – rūšiuojamos yra visos pakuotės. Gyventojams nereikia kelti klausimo dėl pakuočių perdirbimo galimybių – pakuočių konteinerių turinys rūšiavimo centruose yra dar kartą perrūšiuojamas pagal perdirbimo ir panaudojimo galimybes. Į popieriaus konteinerį gali būti metamos visos popierinės ir kartoninės pakuotės, taip pat – laikraščiai bei žurnalai, kanceliarinio popieriaus atraižos, pakavimo popierius. Čia jokiu būdu negalima mesti higieninio popieriaus bei priemonių, tapetų, taip pat svarbu iš dėžučių pašalinti maisto likučius. Dėžes būtina išlankstyti – priešingu atveju, konteinerio turinys užsipildys per greitai.
Į plastiko konteinerį metamos visos lengvosios plastiko, metalo, kombinuotų medžiagų pakuotės, taip pat gali būti metamos popierinės pakuotės, kai šalia nėra atskiro popieriaus konteinerio. Dažniausiai pasitaikančios klaidos – išmetami įvairūs nebereikalingi plastikiniai daiktai, remonto atliekos – jų čia neturėtų būti. Taip pat svarbu pašalinti maisto likučius, atskirti pakuočių skirtingas medžiagas, net jei jos išmetamos į tą patį konteinerį, pavyzdžiui, nuplėšti jogurto indelio dangtelį. Pakuočių negalima sudėti vienų į kitas.
Į stiklo konteinerį metama visa stiklo tara bei duženos – buteliai, stiklainiai, stikliniai kosmetikos priemonių indeliai. Tradicinės klaidos – randami namų bei automobilių langų stiklai, veidrodžiai, porceliano bei keramikos gaminiai – šios medžiagos nėra perdirbamos kartu su stiklo pakuotėmis, todėl užteršia konteinerio turinį“, – pagrindines rūšiavimo taisykles vardija A. Burbaitė.
Daugeliui taip pat kyla klausimas, ką daryti su maisto pakuotėmis, kai šios užterštos maisto likučiais, riebaluotos ar kitaip išteptos. Specialistė skuba įspėti – plauti pakuočių nereikia, tačiau svarbu visiškai pašalinti maisto likučius.
„Jeigu kitaip pašalinti nepavyksta, ir yra galimybė – galima praskalauti vandeniu, tačiau tikrai nereikia visiškai išplauti. Praskalauti aktualu gali būti patiems gyventojams – mažiau maisto likučių, mažiau kvapų, sklindančių iš šiukšliadėžių“, – aiškina A. Burbaitė.
Gamintojams ir perdirbėjams trūksta bendradarbiavimo
Atliekų tvarkymo paslaugas vykdančios įmonės „Ekobazė“ komercijos vadovė Marina Curko sako, kad žvelgiant į vandenynų ir bendrą aplinkos užterštumą derėtų atsižvelgti ne tik į tai, kad šiukšlės turi įtakos sveikatai ir gamtos gerovei, bet ir eikvoja gamtinius išteklius. Todėl rūšiuojantys prisideda ne tik prie užterštumo mažinimo, bet ir išsaugo senkančius gamtos resursus.
„Siūlyčiau pažiūrėti į tai ne tik iš tos perspektyvos, kad pakuotė išmesta gamtoje arba atsidūrusi sąvartynuose yra kelis šimtus metų, o dar ir iš tos pusės, kad nepakliuvusi pas perdirbėjus, neleidžia tausoti pirminių gamtos resursų, tokių kaip smėlis, medžiai, gamtinės dujos“, – sako ji.
Paklausta, kada ateis diena, kai visus produktus pakuosime į tvarias pakuotes, M. Curko aiškina – galutinio gaminio tvarumas priklauso nuo daugelio veiksnių: kaip jis buvo projektuojamas, gaminamas, transportuojamas ir panašiai, todėl net ir 100 procentų perdirbamos pakuotės ne visada bus 100 procentų draugiškos aplinkai.
„Šiuo metu baigiu studijuoti tvarumo modulį magistrantūroje ir suprantu, kad tvarumo sąvoka ekonomikoje ir versle pilna interpretacijų. Tvarumas gamyboje yra apie tai, kad būtų naudojama kuo mažiau pirminių resursų, gamybos ir transportavimo metu būtų kuo mažiau CO2 emisijų, o pati pakuotė galėtų būti panaudota kuo daugiau kartų, ilginant jos gyvavimo ciklą, o jam pasibaigus galėtų būti 100 proc. perdirbta.
Reikėtų siekti, kad naujos pakuotės gamyboje jau būtų panaudota kuo daugiau antrinės žaliavos. Kaip, pavyzdžiui, stiklas, kuris gali būti grąžintas į naujų butelių gamybą begalinį skaičių kartų, tokiu budu kuo mažiau naudojant smėlio ir kitų mineralinių gamtos resursų. Popierius, jeigu jis nepadengtas plastiku ar laminuotas, gali būti perdirbtas 100 proc. Visi plastikiniai buteliukai, pagaminti tik iš vienos rūšies polimerų – yra puiki antrinė žaliava“, – aiškina M. Curko.
Tad sąmoningumo reikėtų reikalauti ne tik iš gyventojų, bet ir gamintojų. Pasak M. Curko, jeigu gamintojai konsultuotųsi su perdirbėjais pakuotės kūrimo stadijoje ir gamintų pakuotes pagal perdirbėjų rekomendacijas, jos nuomone, visas pakuotes būtų įmanoma perdirbti. O jas perdirbant gaminama žaliava, vėliau naudojama kitų naujų produktų arba pakuočių gamybai, taip laikantis žiedinės ekonomikos principų.
„Rūšiuodami mes nuolat atliekame pakuočių konteinerio sudėties tyrimus, siekdami nustatyti, kiek ir kokios rūšies pakuotės randame ir kiek iš jų yra netinkamos perdirbimui. Pastebime, kad apie pusę randamų pakuočių yra netinkamos perdirbimui – tai įvairios sudėtinių medžiagų kombinuotos pakuotės, pavyzdžiui, jeigu pakuotę sudaro popierius ir plastikas ir jų neįmanoma atskirti, bei daug plastikinių pakuočių, kurios pagamintos iš kelių rūšių plastiko lydinių.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad rinkoje, tiek Lietuvoje, tiek kitose ES šalyse, yra daug perdirbimo galimybių, tačiau įranga yra pajėgi perdirbti vienos rūšies pakuotes. Pavyzdžiui, plastiko atveju pakuotė turi būti pagaminta iš vienos rūšies plastiko PET, HDPE, PP, LDPE, PS“, – aiškina pašnekovė.
Įmonės atsižvelgia į vartotojų lūkesčius
Kaip teigia „Nestlè Baltics“ Tvarumo ambasadorė Milda Žemaitienė, kalbant apie maistą ir produktus, kuriuos prekybos lentynose randame įvairiausių tipų pakuotėse, derėtų nepamiršti, kad pagrindinė maistinės pakuotės paskirtis yra apsaugoti produktus nuo aplinkos poveikio ir išlaikyti maistines savybes. O efektyvi pakuotė padeda išvengti kitos problemos – maisto švaistymo, kartu ir jam pagaminti reikalingų resursų praradimo. Tad suponuojama išvada, kad pakuočių visiškai išvengti gali ir nepavykti, net jei visuomenė užsibrėžtų tokį tikslą.
Vis dėlto, gamintojų pareiga – sukurti efektyvią pakuotę, kuri būtų lengvesnė, tvirtesnė ir talpesnė, tačiau atsižvelgiama ir į vartotojų lūkesčius, kurie aiškiai rodo, kad pakuotės turėtų būti ne tik patogios naudoti, bet ir draugiškos aplinkai. M. Žemaitienės teigimu, „Morning Consult“ atliktoje apklausoje 63 proc. respondentų Jungtinėje Karalystėje ir 67 proc. respondentų Vokietijoje teigė, kad pakuotės perdirbimo (arba ne) aspektas daro poveikį renkantis ar prekę pirkti.
„Išskiriamos penkios kryptys, kur gamintojai sąmoningai permąsto pakuotės funkciją ir kelionę nuo gamyklos iki vartotojo namų. Pirmoji kryptis yra susijusi su inovatyviu dizainu, leidžiančiu naudoti mažiau medžiagų, efektyviau išnaudoti pakuotės talpą. Antroji – kurti ir įvesti į rinką naujas daugkartinio naudojimo pakuotes ir sistemas.
Trečioji – peržiūrėti pakuotės sudėtį ir užtikrinti, kad ji pagaminta iš medžiagų, kurias galima perdirbti. Ketvirtoji – pritaikyti pakuotes perdirbimo sistemoms, kurios skirtingose valstybėse skiriasi, bendradarbiaujant su vietos perdirbėjais, NVO užtikrinant, kad pakuotės iš tiesų atsiduria perdirbimo sistemoje. Ir pagaliau penktoji kryptis yra vartotojų sąmoningumo didinimas, informuojant juos apie rūšiavimo galimybes ir sąlygas, skatinti domėtis ir rinktis“, – pasakoja pašnekovė.
Tad ir ši įmonė 2018 metais iškėlė tikslus siekti, kad visos pakuotės būtų perdirbamos arba daugkartinio naudojimo. Kaip pasakoja M. Žemaitienė, per ketverius metus pavyko 14 proc. sumažinti pakuočių gamyboje naudojamo pirminio plastiko kiekį.
„Šiandien 85 proc. Europoje naudojamų pakuočių jau yra pritaikytos perdirbimui, kai kuriose kategorijose, pavyzdžiui, „Garden Gourmet“ produktų linijoje, perdirbimui pritaikyta 100 proc. įpakavimo. Identifikavus medžiagas, kurių neįmanoma perdirbti, jos keičiamos kitomis – pavyzdžiui, daugiasluoksnio plastiko pakuotės „Nescafe 3in1” dabar gaminamos iš perdirbamo vienasluoksnio plastiko. Žinoma, ne visas perdirbtas plastikas yra tinkamas toliau naudoti maisto pramonėje – tokio plastiko trūksta, todėl gamintojai taip pat dirba su perdirbėjais, kurdami inovacijas ir perdirbimo sistemose“, – aiškina Tvarumo ambasadorė.
Pašnekovės teigimu, ką pastebėjo ir atliekų tvarkymo įmonės atstovė, didžiausias iššūkis yra perdirbti tas pakuotes, kuriose naudojamas skirtingo tipo plastikas. Sprendimas, kurį renkasi ši įmonė, – keisti tokias pakuotes naudojant tik vieno tipo plastiką, popierių ar kitas perdirbamas medžiagas.
„Procesas yra prasidėjęs. Iššūkiai kyla norint, kad pakuotė atliktų pirminę funkciją – saugotų maisto gaminius nuo gamyklos iki vartotojo stalo. Aktyviai peržiūrimas pakuočių dizainas, atsisakoma nereikalingų, perteklinių elementų, o tai leidžia naudoti mažiau medžiagos pakuojant tą patį kiekį produkto. Šių inovacijų vartotojas gal net nepastebi, tačiau galiausiai yra sutaupoma labai daug plastiko ir kitų medžiagų jų tiesiog nepanaudojant.
Mūsų įmonės atveju per inovatyvų dizainą, daugkartinio naudojimo sistemas ir naujas gamybos technologijas nepanaudota 40 tūkst. tonų plastiko. Yra ir kitų pavyzdžių, kai sukuriamos originalios surinkimo sistemos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje šiuo metu testuojama sistema, kuri leistų „Nespresso“ kapsules kompostuoti namuose ir po to priduoti į bendrą kompostuojamų atliekų srautą. Taigi, inovatyvūs sprendimai kartais ateina kartu su sistema ir prie jos prisitaiko“, – sako specialistė.
