Už ką gresia bauda?

Lietuvos raudonojoje knygoje yra 112 saugomų grybų rūšių. Anot Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslininko Jono Kasparavičiaus, net ketvirtadalis saugomų grybų rūšių yra valgomos.

„Vis dėlto žmonės daugelio šių grybų nepažįsta, o tokius radę neskina, bet spardo“, – sako specialistas.

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyriausioji specialistė Kristina Klovaitė paaiškina, už kokius grybavimo pažeidimus galima gauti baudą.

Vienas jų – grybo, įtrauktojo į Raudonąją knygą, rinkimas.

Auksaviršė ūmedė
Foto: Wikipedia Commons

„Prieš einant rinkti saugomų rūšių grybų, pirmiausia reikia gauti Aplinkos apsaugos agentūros leidimą. Štai saugomų rūšių grybams rinkti moksliniais tikslais 2016 metais buvo išduoti 2 leidimai. Saugomų rūšių grybams rinkti komerciniais ar asmeninio naudojimo (valgymo) tikslais leidimas nė nebūtų išduodamas“, – sako specialistė K. Klovaitė.

Antra būdas baudai gauti – grybų augavietės sunaikinimas.

Grybų ir grybų augaviečių naikinimas

„Grybų vaisiakūnių spardymas, kempinių laužymas – tai menko išsilavinimo pasekmė“, – apie miško netausojančius grybautojus sako J. Motiejūnaitė, Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja.

Moteris prideda, kad dalis miško lankytojų įsivaizduoja, jog spardydami grybus padeda plisti jų sporoms, tačiau specialistė perspėja: „Toks manymas yra klaidingas. Mat sporos plinta su vėju ir vandeniu, jas platina vaisiakūniais mintantys gyvūnai.“

Anot mikologės, grybo vaisiakūnio nuspyrimas reiškia, kad gamtoje paplis mažiau sporų, o gyvūnai turės mažiau maisto.

„Grybams kenkia ir miško samanų rausimas, stovyklavimas netinkamose vietose. Pagrindinė retųjų grybų nykimo priežastis - jų buveinių naikinimas“, – apibrėžia J. Motiejūnaitė.

Prie nepažįstamo grybo rankų reikėtų nekišti

Su J. Motiejūnaite aptarėme situaciją, ką daryti miške radus nepažįstamą grybą?

Piengrybis jautakis
Foto: Wikipedia Commons / Dan Molter

„Palikti jį ramybėje. Jei visgi knieti sužinoti, koks tai grybas, reikėtų jį nufotografuoti iš visų pusių, t.y. viršaus, apačios, taip pat svarbi ir aplinka, kurioje jis auga. Grįžus namo, atsakymo ieškoti patiems arba kreiptis į specialistus“, – sako mikologė.

Anot moters, svarbu niekuomet neragauti nepažįstamo grybo.

„Į grybus nereikėtų žiūrėti per valgymo ir naudos prizmę. Gamtoje viskas susiję, o jei žmogus sunaikina tai, kas jam atrodo nenaudinga, kažkurioje grandyje yra pažeidžiama ekosistema“, – teigia pašnekovė.

Kiek gali suplonėti piniginė?

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu, bauda gali siekti ir 600 eurų.

Neteisėtas saugomų rūšių laukinių augalų ar grybų, jų dalių rinkimas, žalojimas, naikinimas, paėmimas iš natūralios aplinkos arba kitoks neteisėtas šių augalų ar grybų, jų dalių ar gaminių iš jų įgijimas, laikymas, perdirbimas, gabenimas ar kitoks naudojimas užtraukia įspėjimą arba baudą asmenims nuo 30 iki 300 eurų ir baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 60 iki 580 eurų.

Štai saugomų rūšių laukinių augalų ar grybų augaviečių sunaikinimas užtraukia baudą asmenims nuo 110 iki 300 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 140 iki 600 eurų.

Grybavimo taisyklės

Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto mikologas prof. Ernestas Kutorga primena vieną svarbiausių grybavimo taisyklių: nepažįsti grybo – neskink.

Juodasis piengrybis
Foto: Wikipedia Commons

„Neskinkite grybo, kurio nežinote. Lietuvoje yra kelios grybų rūšys, kurios – mirtinai nuodingos, todėl į savo pintinę reikėtų dėti tik tuos grybus, kuriuos pažįstate ir žinote, kad juos vartoti yra saugu“, – perspėja profesorius.

Pašnekovas prideda dar vieną teisingo grybavimo taisyklę – ne mažiau svarbu yra jausti saiką.

„Kai kurie grybai turi kaupiamąjį poveikį – jei grybų valgoma daug ir kasdien, organizme gali prisikaupti kenksmingų medžiagų. Jų maži kiekiai nekenksimingi, bet dideli gali būti pražūtingi“, – sako E. Kutorga.

Delfi pateikia draudžiamų rinkti grybų rūšių, kurias galima supainioti su leistinomis rinkti rūšimis, sąrašą

Dėmėtasis baravykas. Jie auga mišriuose miškuose šalia ąžuolų, skroblų, eglių ir liepų. Iš kitų grybų išsiskiria gelsvai žalsva aksomine kepurėle ir rausvai dėmėtu kotu. Tai yra reta rūšis, nykstanti dėl biologinių ypatybių.

Dėmėtasis baravykas
Foto: Wikipedia Commons

Fechtnerio baravykas. Grybai auga žolėtuose, retuose, kalkinguose, šviesiuose ąžuolynuose. Kepurėlė matinė, pilka, gelsvai pilka arba rusvai pilka. Paspaudus ji paruduoja. Kotelis iš pradžių būna geltonas, kiek vėliau – gelsvai pilkas, viduryje – raudonai rožinis.

Fechtnerio baravykas
Foto: Wikipedia Commons / Gerhard Koller

Blyškusis baravykas. Šie grybai auga vasarą ir rudenį lapuočių miškuose, parkuose. Lietuvoje jie dažniausiai randami po ąžuolais. Tai ypač reta 1 (E) kategorijos rūšis, kuri yra ties išnykimo riba ir kurią galima išsaugoti tik naudojant specialiąsias apsaugos priemones.

Blyškusis baravykas
Foto: Wikipedia Commons / George Chernilevsky

Kislusis baravykas. Auga mišriuose ir spygliuočių miškuose, parkuose, ypač ąžuolynuose su lazdynų traku. Randamas atvirose šviesiose vietose. Kepurėlė yra vidutiniškai 5 – 12 cm skersmens dydžio. Ji tvirta ir mėsinga. Iš pradžių būna pusiau apvali, vėliau – iškili. Ir galiausiai suplokštėja, o kraštai užsilenkia žemyn.

Kislusis baravykas
Foto: Wikipedia Commons / George Chernilevsky

Skroblinis raudonviršis. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose. Dažniausiai aptinkami po skroblais arba lazdynais. Šie grybai mėgsta kalkingą dirvožemį. Šių grybų kotas baltas, rudai plaušuotas. Vaisiakūniai smulkesni nei kitų raudonviršių, kepurėlė pilkai ruda.

Skroblinis raudonviršis
Foto: Wikipedia Commons

Tikrasis juodbaravykis. Šie grybai auga lapuočių, mišriuose ir spygliuočių miškuose. Mėgsta rūgštų dirvožemį. Šio grybo skiriamasis požymis – pilkšva trama, perlaužta ar perpjauta parausta, vėliau įgauna žalsvai melsvą ar net juodą atspalvį.

Tikrasis juodbaravykis
Foto: Wikipedia.org

Raudonkepuris aksombaravykis. Grybai auga lapuočių ir mišriuose miškuose, parkuose. Jaunus vaisiakūnius galima supainioti su tokiais pat auksakočio aksombaravykio vaisiakūniais, ypač kol jų kepurėlės paviršius dar nesutrūkinėjęs, tačiau sporos yra didesnės. Kepurėlė rusvai raudona, kotas be tinklelio, ties viduriu raudonas. Apatinė kepurėlės pusė geltona, žalsvai geltona, trama mėlynuoja.

Raudonkepuris aksombaravykis
Foto: Wikipedia Commons