Šaknys siekia dar sovietmetį
Prasidėjus šildymo sezonui, žmonės iš darbų grįžta į jau šiltus namus. Tačiau, ką mes žinome apie šilumą? Ji yra tyli ir nematoma? Kiek daugiau apie šilumą GRYNAS.lt sutiko papasakoti AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kurie šildo ne tik Vilniaus miestą, bet ir artimiausius rajonus.
Ekskursijos po „Vilniaus šilumos tinklus“ dieną šildymo sezonas Vilniuje jau buvo paskelbtas, todėl bendrovėje vyko darbymetis. Pasivaikščiojimą bendrovės teritorijoje pradėjome nuo pažinties su administraciniu „Vilniaus šilumos tinklų“ pastatu, kuris duris atvėrė dar 1951 metais. Kadangi jis laikomas vienu iš architektūros paveldo objektų, jo renovacija iš išorės yra neleidžiama. Kaip pasakoja AB „Vilniaus šilumos tinklai“ Gamybos departamento direktorius Miroslavas Mečkovskis, šis pastatas ir buvo statytas kaip administracinės elektrinės patalpos.
„Pirmoji elektrinė buvo pastatyta prie sporto rūmų, dabar tose patalpose yra muziejus. Tačiau miestui plečiantis atsirado poreikis statyti antrą elektrinę ir štai – mes esame jos teritorijoje“, – pasakoja M. Mečkovskis.
Naudoja biokurą ir dujas
„Vilniaus šilumos tinklai“ vasarą aprūpina gyventojus šiltu vandeniu, o žiemą – ir šiltu vandeniu, ir šildymu. Todėl šaltuoju metų laiku elektrinė dirba didesniu pajėgumu nei vasarą: jeigu vasarą užtenka kūrenti biokurą, tai žiemą šilumos gamybai naudojami ir dujiniai katilai.
Bet pradėkime nuo pradžių. Kaip aiškina M. Mečkovskis, šiuo metu, naudojant biokurą, „Vilniaus šilumos tinklai“ gali visą miestą aprūpinti karštu vandeniu. Bendrovė aptarnauja Vilniaus miestą, Trakų Vokę, Naująją Vilnią, Salininkus.
Kaip jau minėta, „Vilniaus šilumos tinklai“ naudoja biokurą (medienos atliekas), kuris savaitei kiekvieną antradienį perkamas Biokuro biržoje.
„Kiekviena biokuro rūšis yra sukvalifikuota. Pirmosios rūšies biokuras yra be jokių priemaišų, idealaus dydžio ir išvaizdos. Antros rūšies – su šiek tiek priemaišų, ir yra trečia biokuro rūšis, į kurią įeina visos miško kirtimo atliekos, pakelių genėjimai ir pan. <...> Tai turime ilgalaikių ir trumpalaikių biokuro pirkimo sutarčių“, – vardija M. Mečkovskis.
AB „Vilniaus šilumos tinklai“ Gamybos departamento direktorius rodo dideles svarstykles, skirtas sunkvežimiams, atvežusiems biržoje įsigytą biokurą, sverti. Ant jų taip pat vizualiai patikrinama biokuro kokybė, ir kaip, juokauja pašnekovas, įsiskinama, ar vežėjas tikrai atvežė biokurą, o ne kruopas.
„Jeigu viskas gerai, biokuras vežamas į sandėlį, ten iškraunamas. Kai vežėjas iškrauna biokurą, mes pagal metodiką pasiimame jo mėginius. Vieną mėginį pasiliekame sau, kitą – atiduodame vežėjams, jeigu kiltų konfliktas dėl atvežto biokuro kokybės. Tiekėjas išvažiuoja su savo biokuru, o mes saviškį atiduodame į laboratoriją. Taip per dieną priimame apie 50 sunkvežimių, nepriklausomai nuo metų laiko. Per parą sudeginame po 24 tokius sunkvežimius biokuro. Kitaip sakant, per vieną valandą – vieną sunkvežimį“, – skaičiuoja pašnekovas.
Sandėlyje biokuras žertuvu stumiamas ant transporterių, iš kurių medienos atliekos keliauja į rūšiavimo patalpą. Joje biokuras smulkinamas, rūšiuojamas.
„Mes nematome, ką mums atveža tarp biokuro. Čia gali būti ir stambesnių šakų, ir akmenų, metalų. Todėl rūšiavimo patalpos mechanizmų funkcija yra išrūšiuoti ir susmulkinti medienos atliekas. Stambias šakas susmulkina, akmenis sutraiško, kad į katilinę patektų aukščiausių parametrų kuras“, – pabrėžia M. Mečkovskis.
Pelenuose gali būti radioaktyvių medžiagų
Katilai naudojami šildyti vandeniui, tačiau šiame procese pagaminama ir daugiau. Kaip aiškina šilumos tinklų Gamybos departamento direktorius, dėl vandens kaitinimo susidarę garai patenka į turbinas, kurias suka generatorius. Taip gaminama elektra, kuri naudojama elektrinės veiklai. Tiesa, dalį pagamintos elektros energijos bendrovė parduoda elektros tiekėjams.
Bendrovės, kurios, vykdydamos savo veiklą, į aplinką išmeta teršalų, turi nemenką užduotį: atitikti Europos Sąjungos reikalavimus dėl išmetamos taršos rodiklių. M. Mečkovskis tikina, kad AB „Vilniaus šilumos tinklai“ įsitenka į ES nurodytus taršos rėmus ir stengiasi pasiekti geresnių rezultatų. Tam bendrovė naudoja įvairias teršalų išvalymo technologijas.
Norėdama sumažinti aplinkos taršą, bendrovė, pasak M. Mečkovskio, daro jau anksčiau minėtus biokuro mėginių tyrimus. Medienos atliekų mėginiai laikomi bendrovės teritorijoje esančioje laboratorijoje, kurioje vyksta visi su biokuro kokybe, tarša susiję tyrimai. Chemijos ūkio skyriaus vyresnioji inžinierė Jovita Audronienė, rodydama vieną iš biokuro mėginių, pasakoja, kad laboratorijoje visas į AB „Vilniaus šilumos tinklai“ teritoriją įvežtas kuras tiriamas norint nustatyti jo drėgmės rodiklius. Taip pat daromi jungtiniai tyrimai, kuriais siekiama nustatyti kitus kokybinius rodiklius: pelenų sudėties ir šilumingumo.
„Pelenai yra labai svarbus kokybinis rodiklis. Jeigu kyla įtarimas dėl kuro kokybės, mes galime daryti pelenų tyrimą ir stebėti dalelių pasiskirstymą. Kai yra blogas kuro degimas, gali kilti įvairių problemų dėl aplinkos taršos. Taip pat labai gerai, kad jau galime daryti radiologinius pelenų tyrimus. Kitaip tariant, užterštumą ceziu. Ne dėl to, kad biokuras būtų užterštas, o dėl to, kad kai kuriais atvejais sudeginus, sukoncentravus biokurą nuo šimto iki dviejų šimtų kartų, pelenuose mes galime gauti radioaktyvią atlieką“, – apie galimą taršą pasakoja chemikė.
Tokios bendrovės kaip „Vilniaus šilumos tinklai“, kurios, vykdydamos savo veiklą, kaip vieną iš atliekų gauna pelenus, privalo užtikrinti tinkamą tokių atliekų sutvarkymą. Šiuo metu, pasak J. Audronienės, degimo metu susidarę pelenai išvalomi, transportuojami į bunkerį, sukraunami į uždarą konteinerį ir vežami perdirbimui. Susidarę pelenai perdirbami į statybines granules ir pan.
Karštas vanduo pašildo šaltą
Visas šis ilgas biokuro kelias nuo tiekėjo iki virtimo pelenais reikalingas tam, kad, kaip jau minėta, gyventojai galėtų naudotis karštu vandeniu ir gyventų šiltuose namuose.
Tačiau AB „Vilniaus šilumos tinklai“ Gamybos departamento direktorius M. Mečkovskis akcentuoja, kad bendrovė karšto vandens gyventojams netiekia. Šilumos tinklai gamina termofikacinį vandenį, kuris požeminiais vamzdžiais, apraizgiusiais visą Vilnių, teka į pastatų šilumos punktus. Čia termofikacinis vanduo sušildo „Vilniaus vandenų“ gyventojams tiekiamą šaltą vandenį.
Termofikacinis vanduo yra specialiai paruoštas karštas vanduo (iš jo pašalintas deguonis, įvairios druskos, kitos priemaišos), kurį AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ima tiesiog iš Neries. Paimtas upės vanduo specialioje laboratorijoje yra paruošiamas ir tik tam tikrų parametrų yra tiekiamas kaitinti (kaitina katilai), o pasiekęs tam tikrą temperatūrą paleidžiamas vamzdžiais iki pastatų šiluminių punktų, kurie dažniausiai yra rūsiuose. Vasarą termofikacinis vanduo atlieka tik vieną funkciją: šildo „Vilniaus vandenų“ tiekiamą šaltą vandenį (jis taip pat tiekiamas centralizuotai).
Vandens šildymui termofikaciniu vandeniu naudojami tam tikri įrenginiai. Supaprastintai visą vandens šildymo procesą galima paaiškinti taip: yra vienas indas, perskirtas plokštele į dvi visiškai atskiras sandarias dalis. Vienoje plokštelės pusėje teka termofikacinis vanduo, o kitoje plokštelės pusėje teka šildomas vanduo. Plokštelė yra įtvirtinta taip, kad nei termofikacinis vanduo negalėtų patekti į šildomą vandenį, nei šildomas vanduo į termofikacinį vandenį. Tokiame šildytuve termofikacinis vanduo kaitina plokštelę. Kitoje plokštelės pusėje teka į šildytuvą patekęs vanduo, kuris, liesdamasis su įkaitusia plokštele, sušyla iki nustatytos temperatūros.
Žiemą termofikacinio vandens kelias yra kur kas ilgesnis. Jis keliauja ir į daugelyje namų esančius radiatorius. Įdomu tai, kad visas termofikacinis vanduo, atidavęs šilumą vartotojų sistemose, grąžinamas į šilumos šaltinį, tai yra, tais pačiais vamzdžiais grįžta atgal į „Vilniaus šilumos tinklų“ sistemas, kur yra vėl pašildomas ir paleidžiamas šildyti patalpas.
Tačiau, kaip jau buvo minėta, žiemos sezonu vandeniui šildyti naudojamas ne tik biokuras, bet ir dujos. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ Gamybos departamento direktorius M. Mečkovskis tikina, kad bendrovė, dujas naudodama kaip kurą, taip pat užtikrina aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimą.
„Dūmus iš viso išvalome tris kartus ir tik tada jie metami į kaminą ir į aplinką. Dabar yra tas pereinamasis laikotarpis dėl taršos išmetimų, mes turime mažinti azoto oksidų išmetimus iki 2020 metų liepos pirmosios. Tai visi šie vandens katilai yra rekonstruoti ir teršalų išmetimai sumažinti tiek, kad atitiktume Europos Sąjungos reikalavimus. Jeigu išmetimai didesni, tokiu atveju turime mokėti baudas. Be kita ko, Naujoje Vilnioje esantis mūsų padalinys pradėtas rekonstruoti ir ten planuojame energijos gauti iš saulės“, – teigia pašnekovas.
