Diskusijoje „Lietuvos ateitis 2050 metais: ar viskas virs miestu?“ susitikę ekspertai – Aplinkos viceministras Marius Narmontas, urbanistė Giedrė Ratkutė, Vaidas Navickas, visuomenininkė Marija Šaraitė ir ūkininkas Valentinas Genys – svarstė, kaip turėtų atrodyti Lietuvos miestai po trijų dešimtmečių ir kaip suderinti amžiną lietuvio troškimą pro langą matyti miškus ir ežerus, bet nesudėtingai gauti miestiečių turimus patogumus ir paslaugas.
Lietuvio troškimas – gyventi du gyvenimus vienu metu
Svarbiausi du dokumentai, kuriais bus nusakytos ateities miestų plėtros gairės – Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ ir „Bendrasis planas“, pastarasis bus svarstomas Seimo rudens sesijoje. „Jo [„Bendrojo plano“] svarba yra didžiulė dėl to, kad jis programuoja Lietuvos ateitį, vystymąsi, urbanistinį karkasą ir visus kitus dalykus“, – akcentavo M. Normontas, tačiau tuo pat metu pabrėžė, kad tai yra gana konceptualus dokumentas, kuriuo ieškoma sprendimų į globalaus masto problemas. Iki spalio 5 dienos išsakyti savo nuomonę ir siūlyti idėjas, kaip šis planas turėtų atrodyti, gali ir visuomenė.
Kalbėdami apie „Bendrąjį planą“, M. Narmontas ir G. Ratkutė atkreipė dėmesį į keletą esminių aspektų – kompaktiškus ir tvarius miestus, skaitmeninių technologijų pritaikymą miesto plėtrai bei paslaugų aprėpčiai didinti ir užprogramuoti gyventojų lūkesčius, kaip jie norės gyventi ateityje.
„Aš norėčiau užakcentuoti, kaip tai yra visų mūsų susitarimas, kaip mūsų nuostatos, pradedant nuo Konstitucijoje išdėstytų, baigiant valstybės suformuotomis strategijomis, kaip darnaus vystymosi strategija ar nacionalinė pažangos programa, kuriai teritorijai ką mes taikome, kaip mes vystysime vieną sritį, kaip kitą ir būtent kaip toms sritims sąveikoje veikti. Gan didelis ir sudėtingas darbas yra susitarti tiek tarp institucijų, tiek su visuomene, tiek su politikais“, – kalbėjo G. Ratkutė.
G. Rakutė akcentavo, kad miesto sąvoka Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse labai skiriasi. Nors formaliai žiūrint šiandien net 67 proc. Lietuvos gyventojų gyvena miestuose, bet į miestų sąrašą patenka ir labai mažai gyventojų turinčios teritorijos. Be to, pagal Europos valstybių standartus, daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų gyvena kaimiškosiose teritorijose.
„Visi norim gyventi dideliam name su visom paslaugom pasiekiamom, bet nė vieno kaimyno aplinkui – šalia ežero, miško ar jūros ar pakrantės“, – lietuviško mentaliteto priešpriešą akcentavo diskusijos dalyvė.
Dėl šios priežasties didelė dalis žmonių pasirenka gyvenimą tarpinėje stotelėje – didelių miestų priemiesčiuose, kur paslaugos vis dar pakankamai prieinamos, tačiau atsisakyti gamtos ir privatumo taip pat nėra poreikio. Vis dėlto, tokiame pasirinkime diskusijos dalyviai įžvelgė pavojų. Nesugebėjimas apsispręsti, kokioje teritorijoje gyventi, daro nepataisomą žalą aplinkai, be to, kenčia ir žmonių gyvenimo kokybė – tenka dažniau naudotis automobiliu, kuriamos spūstys, jose praleidžiama didelė dalis laiko.
Kodėl žmonės bėga į miestus?
V. Navickas atkreipė dėmesį į tai, kad žmones gyventi į priemiesčius traukiame mes patys: „miestuose daugiau uždirbama. Miestai yra magnetai ir kuo didesnis miestas, tuo didesnis magnetas. Tai dabar matom Lietuvoje – Vilnius, Kaunas, Klaipėda pritraukia žmonių, o kaimiškos vietovės žmones praranda. Ir tas tęsis.
Dabar – kaip tai reikia suvaldyti. Nėra taip, kad viskas yra duotybė ir kad viskas taps vienu Vilniumi. Mes turime paskatas žmonėms, todėl visi nori keltis į namus priemiesčiuose, kur yra atvesta kanalizacija, ir vandentiekis ir taip toliau už tai, kad mes už tai sumokame. Tie žmonės ten išsikeldami gauna subsidijas iš mūsų visų, iš mūsų mokesčių mokėtojų, kad jiems atvesti tą infrastruktūrą. Jeigu mes tai toliau darysime, miestai toliau plėsis, kaip jie tai daro“, – įžvalgomis dalijosi V. Navickas.
Visuomenininkė M. Šaraitė, bandanti burti žmonių bendruomenes jų gimtųjų miestų pagrindu, mano, kad daugiau žmonių sutiktų paaukoti didmiesčių patogumus, jeigu jų gimtuose miesteliuose būtų sudaryta tinkama infrastruktūra tobulėti. „Esminės dedamosios, kas gali sutrukdyti [grįžti į gimtuosius miestus], tai vienas dalykas – korupcija, pas mus yra labai daug korupcijos, kuri tiesiog trukdo jaunus pažangius žmones grįžti, kurti verslą ir labai įvairūs kiti atvejai, arba įsidarbinti toje pačioje valstybės tarnyboje savo gimtajame mieste. <...>
Regionai turi mažą kompetenciją ir jos nereikalauja didesnės, tai tarkim aukštesnės kompetencijos žmonės ten tiesiog neturi galimybių, kur darbuotis ir tada toks bendras bendruomeniškumas ir dar trūksta tos paslaugų infrastruktūros, kas irgi yra labai svarbi bendrojo plano dalis“, – priežastis, kodėl jauni žmonės vis dar mieliau traukia į miestus, vardijo M. Šaraitė.
Rūpestis miestais – didžiulė tėviškės atsakomybė
Visą gyvenimą kaime praleidęs ekologiniu ūkininkavimu užsiimantis V. Genys pasidalino savo įžvalgomis apie kardinaliai pasikeitusį tėvynės, tėviškės įsivaizdavimą. „Mes gyvename tokiu laikmečiu, kai žmogus tampa subjektu, Lietuva – teritorija, bet ten, kur esu, tai yra tėviškė. Iš daug tėviškių susidaro tėvynė. Keičiasi prioritetai atsakomybių, nes tai yra jausmas, ne tuščia.
Mes pamirštame, kuo kvėpuos miestai, ką valgys miestai, ką gers miestai, kokį vandenį. Tai didžiulė tėviškės atsakomybė. Didžiulė atsakomybė. Ūkininkavimas tai nėra smėlio dėžė, tai – viešo intereso gynimas: oras, vanduo, sveikas maistas. Politikai šitoje vietoje daro didžiulę klaidą – reformos, reformos, reformos. Kas keturi metai – pokyčiai. Pasidairykim aplinkui, kokiai partijai priklauso šita žolė? Ar ji sugeba vykdyti partijos programą? Karvė, kiaulė... Jeigu paėmus azoto bakterijas – tai milijardas gyvasties. Ji nepaklūsta jokiai partijos programai, gyvena savo gyvenimą. Ar mes suvokiam, kokioj vietoj esam? Kalbam apie lietuvybę, identitetą. Savom rankom išrovėm tėviškės sampratą“, – reziumavo V. Genys.
Pasak ūkininko, po trisdešimties metų žemės ūkis gali atsidurti keblioje situacijoje, visų pirma, dėl to, kad jau tris dešimtmečius žemė patiria per didelį spaudimą.
„Mes kalbame apie miestų progresą. Tai ką, miestas kaip Vilnius nori vaikščioti visi su respiratoriais? Aišku, iš Lenkijos galbūt atsivešit tą vandenį, nuvažiuosit į Egiptą nusimaudyti. Mes turim Baltiją. Už trisdešimties metų gal mes nusimaudyti ten negalėsim, nes apšašim. Žemės ūkis iš to susideda – iš jausmo, iš tėviškės ir jis gyvena pagal dėsnius, visuotinai priimtinus ir šiai dienai žinomus“, – tęsė V. Genys.
Ateities miestuose reikės mokytis gyventi kukliau
G. Ratkutė paantrino pašnekovui, kad politinė galia, svarstant Lietuvos ateitį, ypatingai klimato kaitos fone, vaidina svarbų vaidmenį, tačiau urbanistė įsitikinusi, kad kalbėjimas apie miestų plėtrą turi būti susietas su kalbėjimu apie ateitį – čia svarbu atsižvelgti ir į technologinius pasiekimus, kurie neišvengiamai keis gyventojų įpročius.
„Jeigu tiek darbo vietos, tiek bendravimas persikelia į virtualią erdvę, tai realiai aš galiu būti ten, kur noriu, gyventi ar mieste, ar ne mieste. Kyla kitas klausimas – kaip gaunasi man pasiekiamos paslaugos ir mobilumo klausimai“, – komentavo G. Ratkutė.
Aplinkos viceministras ir G. Ratkutė sutiko, kad kuriant bendrąjį planą siekta atsikratyti netikrų iliuzijų, jog gyvenant periferijoje įmanoma gauti tą patį paslaugų paketą, kaip ir gyvenant didmiestyje. Be to, siekta kurti optimizuoto miesto idėją – tokį miestą, kuriame visi strateginiai taškai būtų greitai pasiekiami, būtų išvengta paslaugų dubliavimosi.
„Pavyzdį galima pasakyti, Birštonas turi krepšinio areną, kiek žinau, ir Prienai turi lygiai taip pat krepšinio areną ir aš nemanau, kad mes sėkmingai jas užpildome. Arba kitas pavyzdys – Klaipėdos miestas ir Klaipėdos rajonas. Kiekviena savivaldybė rūpinasi savo gyventojais ir sako – pastatykim po baseiną. Bendrojo plano iniciatyvą ir mintis yra tokia, kad jūs susitarkite dėl to baseino, gal abejose gali būti, bet ne vienodo dydžio“, – tvaraus miesto vystymo idėją komentavo M. Narmontas.
Visi pašnekovai vieningai sutarė, kad miestų plėtros klausimas reikalauja kompleksinių sprendimų, o labiausiai, kompromisų paieškų. Ateities Lietuvos gyventojas turės išdrįsti pasirinkti savo gyvenimo būdą pats, suprasdamas, ko dėl jo teks atsisakyti, be to, privalės ugdyti sąmoningumą susiduriant su klimato kaitos problemomis.
Renginio akimirkos - nuotraukų galerijoje:
