Kas yra pagavai-paleisk?

„Pagavai –paleisk“ yra judėjimas, atsiradęs Vakarų valstybėse (dažniausiai jo tėvyne laikoma Jungtinė Karalystė). Laikui bėgant „Pagavai-paleisk“ tapo tarsi savotiška ideologija ar pasaulėžiūra.
Jo atsiradimo priežastys daugiausiai siejamos su pakilusiu pragyvenimo lygiu. Kuo žmogus geriau gyvena, tuo mažiau jam reikia sukti galvą, kaip prasimaitinti, todėl ir žvejybos laimikis nebėra toks svarbus. Taip pat keičiasi ir santykis ir su laukine gamta. O žuvys irgi yra jos dalis.

Žvejybos asas, ilgametis žurnalistas, mėgėjiškos žūklės temomis besidomintis jau beveik 20 metų, Dalius Rakutis GRYNAS.lt pasakoja, kad žvejo mėgėjo santykis su meškeriojimu yra šiek tiek kitoks nei dažniausiai įsivaizduojama. Anot D. Rakučio, žvejybos procesas meškeriotojui yra tarsi savotiškos grumtynės.

„Meškeriotojui žuvis yra įdomi kaip priešininkas, kurį jis turi pergudrauti, įveikdamas jo įgimtą ar įgytą atsargumą. O taip pat – jį fiziškai įveikti, nes kaudamasis su juo dažniausiai naudoja subtilius įrankius, kurie suteikią žuviai galimybę nugalėti: nutraukti valą, įsipainioti žolėse ir pan.“, – apie žvejo ir žuvies santykį žvejybos metu pasakoja žūklės specialistas.

Foto: Pixabay

Jis tęsia, kad kuo žvejui sunkiau nugalėti savo priešininką, kuo didesnis ir labiau patyręs jo oponentas, tuo pergalė tampa didesnė ir žvejyba malonesnė: „Tai žuvis kaip priešininkas yra įdomus tik tada, kol jis yra vandenyje. Kai jis atsiduria krante, iš priešininko jis tampa tiesiog... žuvimi, mėsos gabalu, maisto šaltiniu. Geriausiu atveju – priemone pasigirti savo šaunumu prieš bendraminčius.“

Pasak D. Rakučio, šių laikų mėgėjų žvejyba neįsivaizduojama be laimikio įamžinimo nuotraukoje. Kek žvejų vidaus vandenyse gaudo žuvį dėl maisto, o kiek dėl pramogos, taip pat sunku pasakyti. D. Rakutis priduria, kad tarp žvejų atsiranda suvokimas, jog nužudydamas žuvį prarandi galimybę ją sugauti dar kartą. Todėl ir populiarėja principas pagavai-paleisk: pagavai, nusifotografavai ir paleidai.

„Visos šios ir kitos priežastys skatina atsirasti kitokiam žvejų sąmoningumui. Žuvis yra vertinama tik kaip priešininkas arba, tiksliau sakant, tavo laisvalaikio partneris. Pagavus jį, įsiamžinus, jis paleidžiamas, kad būtų galimybė su juo susikauti dar kartą. Kitokia vertė suteikiama laisvalaikiui. Galų gale, naujos technologijos ir mokslo pasiekimai leidžia žmogui ne taip priklausyti nuo laukinės gamtos – keičiasi santykis su ja“, – pasakoja ilgametis žvejys.

Žvejai įžvelgia daug privalumų

Trejus metus mėgėjų žvejyba užsiimantis Remigijus GRYNAS.lt pasakoja, kad dar nė karto sužvejotos žuvies nėra parsinešęs namo. Anot jo, žvejyba jam – laisvalaikio praleidimo būdas, galimybė pabūti gamtoje, o laimikių gausa ir būtinybė juos pasivežti namo yra nereikšmingi.
„Žvejoti man patinka dėl paties proceso. Aišku, labai smagu, kai užkimba, tada stengiesi žuvį ištraukti, pamatai, ką sugavai, pasigroži ir paleidi į laisvę. Tegu gyvena toliau“, – pasakoja pagauk-paleisk principu žvejyboje besivadovaujantis vyras pridurdamas, kad žuvies paleidimas atgal į vandenį turėtų padėti gausinti žuvų išteklius.

Išties, pagauk-paleisk principas turi daug teigiamų aspektų. Ilgametis žvejys D. Rakutis sako, kad, pirmiausia, paleisdamas žuvį atgal į vandens telkinį prisidedi prie išteklių gausinimo. Taip pat, pagauk-paleisk principas keičia visuomenės požiūri į gamtą ir jos išteklius.

Žvejyba iš valties
Foto: Shutterstock

„Šio principo privalumų matau daug. Mažiau kenčia žuvies ištekliai, atsiranda kitoks žmogaus požiūris į gamtą ir jos turtus. Galų gale, savo laisvalaikio vertę. Paleidęs pirmą savo pagautą didelę žuvį žvejys žengia didelį žingsnį link didesnio sąmoningumo. Pastebėjau, kad būtent pagavai-paleisk šalininkai yra gerokai aktyvesni saugant gamtą, dažniau praneša apie pastebėtus brakonierius, gamtos teršimą ir kitas negeroves. Galų gale, ne paslaptis, kad pagavai-paleisk idėjos labiausiai sklinda tarp jaunų žmonių. Ir kuo jaunesnė žvejų karta, tuo jos populiaresnės. Tad galima sakyti, kad norime tai pripažinti ar nenorime, bet būtent pagavai-paleisk žūklė yra mūsų ateitis ir laiko klausimas“, – tokios žūklės privalumus vardija ilgametis žvejys.

Ne visada pasiekiamas norimas rezultatas

Tačiau nereikėtų pamiršti ir pagauk-paleisk principo trūkumų. Vienas pagrindinių – nėra garantijų, kad paleidus žuvį į vandens telkinį, ji išgyvens. Todėl, pasak D. Rakučio, šis principas nėra panacėja saugant, pavyzdžiui, neršiančių žuvų išteklius.

„Klausimas, kas efektyviau: ar geriau leisti laisvai gaudyti prie būsimų nerštaviečių visiems pagavai-paleisk principu, ar leisti pagavai -paimk, bet stipriai riboti kiekį“, – svarsto žvejys.

Be to, anot pašnekovo, kai kuriais atvejais pagavai-paleisk principas gali supriešinti žvejų bendruomenę: „Yra žmonių, kuriems pagauta žuvis yra svarbus maisto šaltinis ir už tai negali jų smerkti, jeigu jie laikosi taisyklių. Yra ir tokių, kurie tiesiog kartais mėgsta pasilepinti ar palepinti savo šeimą savo sugauta žuvimi. Mes dar negyvename kaip anglai. Galų gale, net ir gyvenantys gerai skandinavai mėgsta valgyti savo pagautą žuvį ir niekas jų nesmerkia. Nuomonių ir sprendimų gali būti įvairių. Prievarta ir aršumu bent jau į gerą pusę situacijos nepakeisime. Tik savo pavyzdžiu, švietimu“, – įsitikinęs D. Rakutis.

Apie pagauk-paleisk principo trūkumus diskutuoja ir mokslininkai. Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Žuvų ekologijos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas Tomas Virbickas aiškina, kad vieningos nuomonės nėra. Poveikis žuvims dėl pagauk-paleisk principo priklauso nuo žuvų rūšies, iš kokio gylio žuvis ištraukta, ar stipriai ji sužeista, kaip su ja elgiamasi traukiant į krantą bei prisitraukus prie kranto. Gali būti, kad kartais bus padaryta meškos paslauga.

„Veiksnių, kurie gali turėti įtakos, yra labai daug. Iš tikrųjų yra sutariama, kad kuo greičiau žuvis yra ištraukiama, tuo yra geriau, nes ji trumpiau varginama, lengviau ir greičiau atsigauna. O ją pritraukus, nepatartina kelti iš vandens, ypač - už uodegos, kaip dauguma mėgsta daryti fotografuodami, patartina fotografuoti vandenyje arba, jeigu labai norima žuvį iškelti, geriau tai daryti su tinkleliu ar žuvį kelti iš apačios, delnais į viršų (tik ne visuomet tai pavyksta). Reikėtų žinoti, kad kontaktas su sausu paviršiumi žuviai nėra gerai, kadangi nusitrina apsauginės gleivės. Ir, galiausiai, reikėtų žiūrėti, ar labai dideli sužeidimai. Tarkime, jeigu žuviai perplėšti žiauniniai lankai, tai tokios žuvies tikrai neverta paleisti, nes ji tikrai gaiš“, – vardija mokslininkas.

Žvejyba upėje
Foto: Shutterstock

Kita vertus, pasak T. Virbicko, priklausomai nuo aplinkybių, paimti ar paleisti žuvį, yra ir etikos klausimas.

„Jeigu žuvis yra ilgai alinama traukiant į krantą, po to vėl kankinama nešiojant krante bei ilgai fotografuojant, kas iš to paleidimo, o tiksliau sakant - išmetimo atgal į vandenį. Tokiu atveju jau geriau tą žuvį iš karto užmušti, kad ji nesikankintų, ypač - jeigu yra rimtai sužeista, o pas mus kartais būna taip, kad laimikį tampo, nešioja, visiems rodo. Paskui paleidžia ir tada jau klausimas, ar ji išgyvens, ar nugaiš, tik prieš tai dar pakankinta“, – svarsto ichtiologas.

Norint turėti teigiamą rezultatą, reikia pasimokyti

Norint, kad pagauk-paleisk principas išties duotų naudos, kaip aiškina T. Virbickas, prieš žvejybą reikia gerai pasidomėti, kokiais atvejais žuvis, paleista atgal į vandens telkinį, neišgyvens. Taip pat, kurioms žuvų rūšims jis tikrai gali atnešti naudą, o kurios žuvys, net ir paleistos atgal į vandenį, didelė tikimybė, vis tiek nugaiš.

„Ar bus išsaugoti ištekliai, priklauso nuo to, kaip su ta žuvimi bus elgiamasi, tai labai priklauso ir nuo žuvies. Kiek jos jautrios sugavimams. Pavyzdžiui, karpiai yra atsparūs, o kiršliai – labai jautrūs, ypač – iškėlimui iš vandens. Vertėtų atsižvelgti prieš praktikuojant, kaip toks dalykas paveiks kiekvienos rūšies žuvį, kokios yra rūšies tolerancijos ribos varginimui ir sužeidimams“, – tikina ichtiologas.