Plačianyplių vėžių gaudymas – uždraustas
Lietuvoje vietinių (siauražnyplių ir plačiažnyplių) vėžių gaudymas yra leidžiamas nuo liepos 16 dienos iki spalio 14 dienos. Invaziniai (rainuotieji ir žymėtieji) vėžiai gali būti gaudomi ištisus metus. Tačiau šiemet, atsižvelgiant į labai prastą plačiažnyplių vėžių, vėžiautojų dar vadinamų kaip skanesnių vėžių, populiacijos būklę, šios rūšies vėžių gaudymas Lietuvoje yra uždraustas.
Aplinkos ministerijos duomenimis, šių vėžių Lietuvoje per pastarąjį šimtmetį sumažėjo daugiau nei 10 kartų.
„XX a. pradžioje Lietuva buvo didžiausias plačiažnyplių vėžių eksportuotojas visoje Europoje. Kasmet į kitas šalis buvo išvežama iki 250 tonų vėžių. Per šimtą metų plačiažnyplių vėžių populiacijų užimamas plotas sumažėjo 10 kartų“, – GRYNAS.lt pasakoja Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyresnysis patarėjas Vilmantas Graičiūnas.
Todėl plačiažnypliai vėžiai nuo šių metų įtraukti į Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Taip pat skirta lėšų šios rūšies vėžių moksliniams tyrimams. Tikimąsi, kad tyrimai padės nustatyti plačiažyplių ir svetimžemių vėžių paplitimą, bus ištirtas jų užkrėtimas vėžių maru ir kitomis vėžių ligomis, įvertintos plačiažnyplių vėžių reintrodukcijos galimybės, pasiūlyti prioritetiniai vandens telkiniai jų populiacijos genofondui šalyje išsaugoti ir kt. Ministerija informuoja, kad jeigu nebus imtasi jokių veiksmų, mokslininkų prognozėmis, plačiažnypliai vėžiai Lietuvoje visiškai išnyktų iki 2060 metų.
Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencija (Berno konvencija) ir Europos Sąjungos Tarybos direktyva dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos ir floros apsaugos (Buveinių direktyva) taip pat įpareigoja palaikyti gerą plačiažnyplių vėžių populiacijos būklę.
Populiacijos būklė – labai bloga
Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijos vadovas prof. dr. Kęstutis Arbačiauskas GRYNAS.lt sako, kad iš jau atliktų tyrimų galima aiškiai matyti, jog plačiažnyplių vėžių populiacijos būklė prastėja. Tai, anot mokslininko, lemia kelios priežastys – visų pirma, invazinių vėžių, kurie nukonkuruoja vietinius vėžius, plitimas ir vėžių maras, kurio nešiotojais gali ir dažnai tikrai būna invaziniai vėžiai.
„Pagrindinis pavojus yra invaziniai vėžiai. Invaziniai vėžiai, patekę į vandens telkinį, jame įsikuria ilgam. Nežinau patikrintų atvejų, kad jie, ypač rainuotasis vėžys, būtų išnykę kokiame nors Lietuvos vandens telkinyje. O jeigu ateiviai įsitvirtina, tai tame vandens telkinyje atstatyti plačiažnyplių vėžių populiaciją yra praktiškai neįmanoma. Todėl be ligų ir konkurencijos, didžiausias pavojus yra tame, kad plačiažnypliai vėžiai visam laikui praranda tinkamas jiems buveines“, – aiškina dr. K. Arbačiauskas.
Invaziniai vėžiai, anot pašnekovo, plinta labai greitai, o vėžiautojai, pernešdami žymėtuosius ar rainuotuosius vėžius iš vieno vandens telkinio į kitą, padeda jiems plisti. To daryti, kaip tikina K. Arbačiauskas, jokiu būdu negalima.
„Siekiant išsaugoti vietinius Europinius vėžius ateities kartoms būtina sustabdyti invazinių vėžių plitimą ir neperkėlinėti jų iš vieno vandens telkinio į kitą. Polinkis plisti ypač būdingas rainuotiesiems vėžiams. Nors ir lėčiau, savaime plinta ir žymėtieji vėžiai. Patekus invaziniams vėžiams į vandens telkinį, kur yra vietinių vėžių, pastarieji ilgainiui pralaimi konkurencinę kovą ir išnyksta. Visumoje nereikėtų perkėlinėti ir siauražnyplių ar plačiažnyplių vėžių, nes kartu galima perkelti ir ligas, pavyzdžiui, vėžių marą, kuriam nėra atsparūs europiniai vėžiai“, – teigia specialistas.
Vėžių marą, pasak mokslininko, neretai išplatina ir patys vėžius gaudantys žvejai, šlapius vėžių gaudymo įrankius pernešdami į kitą vandens telkinį. Kaip aiškina pašnekovas, vėžių maras plinta sporomis, kurios nepakelia išdžiūvimo, todėl prieš vėžiaujant kitame vandens telkinyje, būtina bent jau visiškai išdžiovinti vėžių gaudymo įrankius – bučiukus ir samtelius.
„Išdžiovinus įrankius, sporos žūsta. Aišku, idealiu atveju įrankius reikėtų dezinfekuoti ir tai gana paprasta procedūra, bet ji reikalauja papildomų pastangų ir mažai tikėtina, kad žvejai mėgėjai taip darytų, nors reikėtų“, – akcentuoja mokslininkas.
Dr. K. Arbačiauskas pasakoja, kad istoriškai plačiažnypliai vėžiai yra gyvenę ir dideliuose, ir mažuose ežeruose, taip pat upeliuose ir didelėse upėse. Mokslininkas prisimena, kad kažkada jų buvo ir Neryje. Visai neseniai plačiažnyplių vėžių buvo Platelių, Drukšių ežeruose, tačiau šiuo metu jie ten jau nebepastebimi.
„Ko gero, nesuklysiu, jei pasakysiu, kad tarp visų vėžių rūšių, kurios dabar yra Lietuvoje, plačiažnypliai vėžiai yra jautriausi vandens kokybei. Ypatingų kokybės reikalavimų nėra, tačiau paprastai turi užtekti deguonies. Tuo tarpu rainuotasis vėžys gali gyventi ir labai prastose deguonies atžvilgiu sąlygose, užterštame vandens telkinyje“, – pastebi mokslininkas.
Pirmieji ženklai pastebėti dar prieš 40 metų
Tačiau plačiažnyplių vėžių populiacijos būklės prastėjimą galima įžvelgti atsigręžiant net 40 metų atgal. Kaip pasakoja Lietuvos zoologas, ichtiologas, biomedicinos mokslų daktaras Egidijus Bukelskis, plačiažnyplių vėžių nykimo procesas prasidėjo jau prieš 40 metų, todėl nuolat mažėja ežerų skaičius, kuriuose gyveno ar dar gyvena vėžiai.
Priežastis, anot E. Bukelskio, kodėl jau seniai Lietuvos vandens telkiniuose pradėjo mažėti plačiažnyplių vėžių, yra ne tik vėžių maras, bet ir vandens telkinių įžuvinimas unguriais.
„Kadangi unguriai maitinasi viskuo, kas yra ant dugno ir prie dugno, tai vėžys jiems buvo vienas iš patraukliausių maisto objektų. Todėl daugelyje ežerų, kuriuose vėžių sumažėjimas siejamas su šituo dalyku, jis yra suprantamas“, – pažymi mokslininkas.
Todėl, kaip tęsia pašnekovas, sprendimas uždrausti plačiažnyplių vėžių žvejybą yra pagrįstas ir būtinas, nes tai – vienintelis šansas juos išsaugoti.
„Nė viena žmogaus vandenyse daroma veikla nebuvo taip nukreipta prieš jokią kitą rūšį, kaip prieš plačiažnyplų vėžį. Tas masinis gaudymas, neatsižvelgiant į gaudymo vietą, būdą, įrankius, tai, kad bučiukus pervežant iš vieno ežero į kitą buvo platinamos ligos, turėjo pasekmių. Taip pat nebuvo atsižvelgiama į leidžiamą sužvejoti kiekį, naudojamų bučiukų skaičių, o kontrolė irgi yra labai sudėtinga“, – tikina mokslininkas pridurdamas, kad dažniausia priežastis, kodėl vėžiautojai gaudo plačiažnyplius, o ne invazinius vėžius, buvo nuostabus jų skonis.
Vėžių populiacija vandens telkiniuose nevienoda ir kintanti
Nors kol kas plačiažnyplių vėžių gaudymas Lietuvoje yra uždraustas, tikimasi, kad atlikus reikalingus plačiažnyplių vėžių populiacijos tyrimus ir atkūrus šios rūšies vėžių lokalias populiacijas, jų ribotas gaudymas kai kuriuose vandens telkiniuose bus leistas. Aišku, toks vėžiavimas, gavus licencijas ar pan., bus giežtai kontroliuojamas. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyresnysis patarėjas V. Graičiūnas sako, kad tikėtina, jog jau kitais metais plačiažnyplių vėžių žvejyba bus sugrąžinta.
„Organizavus limituotą vėžių gaudymą ir tinkamą kontrolę būtų galima gauti papildomų lėšų plačiažnyplio ir kitų vėžių populiacijų būklės stebėsenai, apsaugai, nepakenkiant vėžių populiacijų būklei. Šiais metais atlikus vėžių mokslinius tyrimus jau turėsime pakankamai duomenų limituoto plačiažnyplių vėžių gaudymo sąlygoms kai kuriuose Lietuvos ežeruose nustatyti ir tikimės, kad ateinančiais metais, įsigijus žvejo mėgėjo kortelę, jau bus galima gaudyti ir plačiažnyplius vėžius“, – mano V. Graičiūnas.
Pašnekovas pažymi, kad be plačiažnyplių gaudymo ribojimų, numatoma įveisti šiuos vėžius į ežerus, kur jiems yra tinkamos sąlygos gyventi.
„Pirmiausiai vėžiai bus įveisiami į tuos ežerus, į kuriuos patekti invaziniams vėžiams nėra galimybių. Plačiažnyplių vėžių atkūrimui netinkami vandens telkiniai, kuriuose yra gausios ungurių populiacijos. Rengiant žuvų įveisimo planus konsultuojamasi su mokslininkais, kad unguriai nebūtų įveisti į ežerus, kuriuose gyvena plačiažnypliai vėžiai, arba į ežerus, kurie tinkami vėžių išteklių atkūrimui“, – aiškina ekspertas.
Pagrindinės vėžiavimo taisyklės
Taigi, kol kas vėžiautojai gali gaudyti tik siauražnyplius, rainuotuosius ir žymėtuosius vėžius. Invaziniai vėžiai, ypač rainuotasis vėžys, pasak mokslininko K. Arbačiausko, paplitę labai plačiai visoje Lietuvoje. Jų yra Nemune, Neryje, Asvejoje netoli Vilniaus ir daugelyje kitų vandens telkinių. Kita vertus, pašnekovas pažymi, kad invazinių vėžių, ypač rainuotųjų, lokalių populiacijų gausumas gali stipriai kisti, nes juos taip pat veikia įvairūs aplinkos veiksniai.
„Paprastai, kai invaziniai vėžiai patenka į naują vandens telkinį, įvyksta populiacijos „sprogimas“ – ji tampa labai gausi. Ir tada neišvengiamai įsijungia tam tikri biologinės reguliacijos mechanizmai – ligos, plėšrūnai. Ir ta jų populiacija gerokai sumažėja, tačiau ilgainiui vėl atsistato, nors ir nepasiekia buvusio gausumo. Todėl ne visuose vandens telkiniuose invazinius vėžius galima lengvai pastebėti. Pavyzdžiui, žinau, kad pastaruoju metu rainuotųjų vėžių gausumas Baltuosiuose Lakajuose ir Stirniuose stipriai sumažėjo, nors šie vėžiai ten neišnyko“, – vardija dr. K. Arbačiauskas.
GRYNAS.lt primena, kad vėžiaujant reikia laikytis tam tikros tvarkos. Siauražnypliai vėžiai gaudomi tik leistinais įrankiais: bučiukais ir samteliais. Jų negalima gaudyti kitais įrankiais ar rankomis.
Invazinius vėžius rankomis (ir graibštais) gaudyti leidžiama, tačiau jeigu laimikiu tampa ne invazinis, o vietinis vėžys ar žuvis, juos būtina nedelsiant paleisti. Gaudant invazinius vėžius įrankių skaičius nėra ribojamas, o bandant pagauti siauražnyplius vienu metu galima naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius vėžiams gaudyti.
Tiesa, Mėgėjų žvejybos taisyklėse yra nustatyti leistini bučiukų dydžiai. Bučiukas vėžiams gaudyti – ne ilgesnė kaip 100 cm, ne platesnė kaip 50 cm ir ne aukštesnė kaip 50 cm gaudyklė. Bučiukai su jauku sumetami į vandenį, o po poros valandų vėžiautojas jau gali susirinkti laimikį.
Jeigu galimų sugauti invazinių vėžių skaičius ir dydis nėra ribojami, tai siauražnyplių vienos žvejybos metu leidžiama sugauti ne daugiau kaip 50 vienetų ir ne mažesnių nei 10 cm.
Vėžius geriausia gaudyti vėlai vakare arba naktį. Ichtiologas E. Bukelskis akcentuoja, kad vėžiaujant būtina pažinti vėžių rūšis, antraip gali būti padarytas didelis nusikaltimas gamtai ir namo parsivežtas saugomas, jau tapęs retu plačiažnyplis vėžys.
Kaip atskirti invazinį vėžį nuo vietinio, rasite ČIA.
