Teršiantiems aplinką ir nenorintiems investuoti į ją tausojančias technologijas – didesni mokesčiai

„Teršėjas moka“ – šis principas jau seniai galioja sąmoningame, į aplinkos išsaugojimą orientuotame pasaulyje. Nors Lietuvoje mokesčių už aplinkos teršimą įstatymas priimtas kone prieš tris dešimtmečius, norint veiksmingiau valdyti situaciją, netrukus turėtų žymiai augti mokesčiai bei baudos už aplinkos taršą. Tokiu būdu siekiama bent iš dalies mažinti neigiamus taršos sukeltus padarinius aplinkai ir žmonių sveikatai.

Taršiau, bet „taupiau“?

Paradoksas, bet vienas svarbiausių argumentų įpareigoti teršėjus plačiau atverti pinigines yra, kad iki šiol galiojantys mokesčio už taršą tarifai buvo pernelyg maži. Jie visiškai neskatino teršėjų investuoti į mažiau taršias technologijas.

Štai Aplinkos ministerijos atstovų teigimu, per pastaruosius 8 metus niekas iš teršėjų net nepasinaudojo mokestine lengvata ir neinvestavo į priemones, sumažinančias aplinkos teršimą 5 proc. ir daugiau nuo didžiausios leistinos taršos. Teršėjai tiesiog mieliau pasirinko mokėti mokestį. Vadinasi, pastarasis kelias jiems pasirodė „taupesnis“, nors ir neefektyvus (nenaudingas), vertinant ilgalaikėje perspektyvoje.

Didinami tarifai

Siekiant, kad mokestis būtų veiksmingesnis ir atliktų savo pagrindinę funkciją – skatintų teršėjus investuoti į aplinką tausojančias technologijas, naujus modernius ūkininkavimo ir veiklos metodus, mažintų atliekų susidarymą ir susidariusių šalutinių produktų bei atliekų panaudojimą grąžinant juos į gamybą, siūloma didinti mokesčio už aplinkos teršimą tarifus.

Daugiausia didinamas tarifas teršalams, kurių ribinės vertės viršija nustatytas normas, tokiems kaip kietosios dalelės iš kuro deginimo įrenginių ir iš technologinių procesų. Taip pat žymiai padidinamas tarifas lakiesiems organiniams junginiams (LOJ), kurie yra daugeliu atvejų kancerogeninis teršalas, kenkiantis aplinkai ir žmonių sveikatai, apie tai informuoja Aplinkos ministerijos ES investicijų ir ekonominių priemonių departamento Ekonominių priemonių taikymo politikos skyriaus vyr. specialistė Virginija Kalesinskienė.

Už taršą kietosiomis dalelėmis siūloma nustatyti 225 eurų už toną tarifą vietoj esamo 80 eurų, o LOJ tarifas didinamas iki 450 eurų už toną, vietoj dabar taikomo 5,22 eurų už toną. Mokestį už aplinkos teršimą moka taršūs ir labai taršūs objektai, kurių veiklai privalomas leidimas su nustatytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais.

Kas mokės taršos mokestį?

Pagrindiniai mokesčio už oro taršą mokėtojai yra stambios įmonės – naftos perdirbimo, cemento gamybos, chemijos pramonės, baldų ir kitos. Mokestį už oro taršą taip pat moka ūkio subjektai, naudojantys kietuoju kuru kūrenamą katilą, kurio šiluminis našumas yra 0,5 MW ir didesnis, arba skystuoju ar dujiniu kuru kūrenamus katilus, kurių šiluminis našumas 1 MW ar didesnis.

Mokesčio už vandens taršą mokėtojai yra vandens tiekimo ir nuotėkų tvarkymo įmonės, išleidžiančios nuotekas į paviršinius vandens telkinius. Mokestį įskaičiavus į paslaugos kainą (tarifą) gyventojams ir įmonėms, atitinkamu dydžiu išaugtų mokamas įkainis, kuris nuotėkų kainoje sudarytų vos kelis centus.
Smulkūs teršėjai mokesčio nemoka.

V. Kalesinskienė pažymi, kad nors tarifų padidėjimas iš pirmo žvilgsnio atrodo didelis, įmonių apyvartoje sudarys mažą dalį. Taip pat norima griežtinti įmonių atsakomybę už veiklą neturint, pavyzdžiui, Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimo. Tokias įmones numatoma bausti 10–30 tūkstančių eurų bauda (šiuo metu bauda siekia nuo 3 iki 8 tūkstančių eurų). Tokiu būdu įmonės būtų skatinamos veikti legaliai, vykdyti monitoringą, vertinti susidarantį teršalų kiekį ir mokėti mokesčius. Kol šios baudos nėra pakankamai veiksmingos, ūkio subjektai nesuinteresuoti teikti paraiškas leidimui, kurio išdavimas pareikalauja nemažai laiko ir išlaidų, gauti.

Bus imami teršalų mėginiai

Stiprinant kontrolę, įstatymu numatoma reglamentuoti, kad Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai be įspėjimo galės bet kada patekti į objektus ir paimti teršalų mėginius arba atlikti matavimus. Teršėjai turėtų apmokėti tyrimų išlaidas, jei nustatomi leistinos taršos viršijimai ar neteisėta tarša.

Pasak Aplinkos ministerijos atstovės, šių priemonių būtinumą diktuoja aplinkybės, nes taršos mėginio paėmimas iš anksto su ūkio subjektu suderintu laiku ne visada atspindi tikrąją jo keliamą taršą. Iš anksto žinodamas tikrinimo datą, ūkio subjektas gali pareguliuoti veiklos procesą taip, kad tarša išliktų normatyvo ribose. Taigi, mėginio paėmimo laiko nebereikės derinti su ūkio subjektu, taip pat jam galios reikalavimas apmokėti tyrimus, jei buvo nustatyta neleistina tarša. Tikėtina, kad teršėjai bus suinteresuoti nuolat stebėti gamybos procesą ir išmetimus bei juos tinkamai kontroliuoti, kad nebūtų viršijamas teisės aktuose nustatytas leistinas išmesti į aplinką teršalų kiekis.

Pritaria ne visi

Naujieji siūlymai sulaukė įvairių reakcijų. Buvo siūlyta įvesti pereinamąjį laikotarpį arba didinti mokesčius palaipsniui. Tačiau sulaukta kontrargumentų, kad pereinamasis laikotarpis bus neveiksmingas, nes paprasčiausiai pokyčiai bus atidėti paskutinei minutei.

Štai Ekonomikos ir inovacijų bei Žemės ūkio ministerijos, taip pat Žemės ūkio rūmai nepritaria mokesčių didinimui. Anot jų atstovų, tai pablogintų verslo sąlygas, stabdytų įmonių veiklą. O Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) mano, kad reikėtų atsisakyti perteklinių nuostatų ir apribojimų.
Tuo tarpu specialistai visame pasaulyje sutaria, kad mokesčiai gali kuo puikiausiai pasitarnauti kaip aplinkos taršą mažinanti ir aplinkos išteklius tausojanti priemonė. Per mokestinę sistemą gali būti sėkmingai skatinama ekologiška ekonomika, tobulinama socialinė apsauga ir saugoma aplinka nuo vis spartėjančio gamtinių išteklių vartojimo bei taršos.

Pasak Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atstovų, aplinkos taršą mažinantys ir aplinkos išteklius tausojantys mokesčiai yra svarbūs, nes gali sumažinti ekonominius kaštus, siekiant norimos aplinkos būklės, ir būti paskata taršai sumažinti. Jie gali skatinti inovatyvių technologijų kūrimą ir diegimą, nes teršėjai suinteresuoti ieškoti naujų taršos emisijos mažinimo būdų. Be to, taršos mokesčiai gali būti pajamų šaltiniu investicijoms į aplinkos apsaugą ir aplinkosauginei politikai vykdyti, taip pat padėti realizuoti tvarios plėtros principus.

Turbūt vieningo atsakymo į klausimą, ar taršos apmokestinimas gali lemti reikšmingus pokyčius, nėra? Ir taip, ir ne, tačiau kartu su kitomis iniciatyvomis pasaulio, Europos ar šalies mastu gali kurti pridėtinę vertę mūsų visų gyvenimui – šiandien ir ateityje.

Už ką mokame taršos mokestį Lietuvoje?

Įdomus faktas, kad taršos mokesčių idėja skaičiuoja šimtmetį: pradinė aplinkos taršą mažinančių ir išteklius tausojančių mokesčių koncepcija buvo išgryninta dar XX amžiaus pradžioje. Tiesa, tokie mokesčiai, lyginant su kitais mokesčiais, pradėti taikyti neseniai.

Aplinkos ministerijos ES investicijų ir ekonominių priemonių departamento Ekonominių priemonių taikymo politikos skyriaus vyr. specialistė V. Kalesinskienė pasakoja, kad taršos mokesčiai Lietuvoje pradėti taikyti dar 1991 metais už atmosferos ir vandens taršą iš stacionarių taršos šaltinių ir už įmonių išmetamus teršalus iš mobilių taršos šaltinių. 2002-aisiais Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas buvo papildytas, nustatant mokestį už apmokestinamuosius gaminius ir pirminę gaminio pakuotę, o 2006-aisiais – apmokestinant visą gaminiais užpildytą pakuotę. O štai mokestis už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekomis Lietuvoje įsigaliojo palyginti neseniai – 2016 metais.

Taigi, šiandien, pasak ministerijos atstovės, mokesčiu už aplinkos teršimą apmokestinami kenksmingi gaminiai (tokie kaip padangos, akumuliatoriai, filtrai, baterijos ir pan.), gaminiais užpildyta visų rūšių pakuotė, į orą, vandenį ir dirvožemį iš stacionarių taršos šaltinių išmetami teršalai, taip pat teršalai, išmetami iš transporto priemonių (vilkikų, krautuvų, automobilių ir pan.), naudojamų ūkinei komercinei veiklai vykdyti (išimtis taikoma žemės ūkio veiklai ir asmenims, vykdantiems veiklą pagal verslo liudijimą), sąvartyne šalinamos atliekos.

Pagrindinis mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus daugiau rūpintis aplinka, investuoti į prevencines taršos mažinimo priemones ir mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti.

Taršos mokesčių „asorti“

Mokestį už iš stacionarių taršos šaltinių į aplinką išmetamus teršalus moka vykdantieji ūkinę veiklą, pagal direktyvą priskirtą įrenginiams, privalantiems gauti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą su teršalams nustatytais normatyvais ir limitais.

Mokestį už aplinkos teršimą taip pat moka tie, kurie pagal nacionalinius teisės aktus atitinka nustatytus taršos kriterijus Taršos leidimui gauti dėl jų daromos reikšmingos žalos aplinkai ir žmonių sveikatai.
Mokestį už taršą iš mobilių taršos šaltinių moka tie, kurie transporto priemones naudoja ūkinei komercinei veiklai vykdyti.

Mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis moka gamintojai ir importuotojai, išleidžiantys supakuotas prekes į vidaus rinką.

Mokestį už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis taip pat moka gamintojai ir importuotojai, įvežantys į Lietuvą ar gaminantys Lietuvoje ir išleidžiantys į vidaus rinką apmokestinamus gaminius.

Sąvartyno mokestį moka sąvartyno operatoriai – regioniniai atliekų tvarkymo centrai, eksploatuojantys sąvartynus ir priimantys atliekas nuolatiniam laikymui.

Beje, mokesčiai už aplinkos teršimą visoje Lietuvoje yra vienodi.

Tiesa, mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis nemoka dalyvaujantieji užstato sistemoje ar per organizacijas tvarkantys gaminių ir pakuotės atliekas ir vykdantys Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis.

Surinkti taršos mokesčiai naudojami pagal tikslinę paskirti aplinkosauginiams projektams finansuoti, švietimui, atliekų tvarkymo pajėgumams stiprinti, oro, vandens taršai mažinti, taip pat atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimui skatinti ir pan.

Nemokėsi – nevažiuosi

V. Kalesinskienės teigimu, ateityje turėtų būti svarstomi mokesčiai, susiję su transporto taršos mažinimu, galbūt ir mokesčio už automobilių taršą įvedimas pagal EBPO rekomendacijas. Visos Europos Sąjungos šalys, išskyrus kelias, taiko vienokius ar kitokius mokesčius automobiliams. Tokiu būdu jos siekia mažinti transporto priklausomumą nuo iškastinio kuro naudojimo ir oro taršą, taip pat klimato kaitą. Dauguma Europos Sąjungos šalių taiko automobilio registracijos mokestį (Jungtinė Karalystė, Slovėnija, Lenkija, Airija), kai kurios – ir kasmetinį naudotojo mokestį.

Be to, Europos Sąjungos šalys, siekdamos sumažinti atliekų šalinimą sąvartyne, taiko didelius sąvartyno mokesčius, tokiu būdu siekdamos kuo daugiau atliekų perdirbti ir grąžinti į gamybą, o ne jas deginti, kai kurios šalys taiko net atliekų deginimo mokestį.

Vis dėlto labiausiai paplitę mokesčiai yra akcizai degalams, automobilio ir pakuočių, ypač plastikinių mokestis. Kai kurios šalys taiko mokesčius elektronikai, vienkartiniams indams, trąšoms, pesticidams, cheminėms medžiagoms ir preparatams, pavyzdžiui, ozonui ir pan.

Tikimasi, kad šios ekonominės priemonės prisidės prie Tarptautinės tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos Geteborgo protokole ir Protokole dėl sunkiųjų metalų bei Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytų nacionalinių oro teršalų mažinimo, Bendrosios vandenų direktyvos tikslų įgyvendinimo, taip pat paspartins perėjimą prie žiedinės ekonomikos, komentuoja Aplinkos ministerijos atstovai.