Pasak Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojo Jono Kasparavičiaus, šiais metais dėl meteorologinių ypatumų žiema su pavasariu taip susimaišė, tad buvo galima rinkti žiemą per atlydžius augančius grybus. Aišku, tai daugiau išimtis nei taisyklė, tačiau rasti grybų pavasarį – jokia naujiena.
Ne tik skonėtis, bet ir grožėtis
Pasak mikologo J. Kasparavičiaus, daugumai žmonių grybai asocijuojasi su valgymu, o valgomų grybų įvairovė ir gausumas didesni rudenį, tai daugumai atrodo, kad grybavimas – rudens užsiėmimas.
„Šis požiūris priklauso ir nuo Lietuvos regiono. Dzūkams pavasaris asocijuojasi su „šmorškėmis“ (bobausiais), aukštaičiams – su avižėlėmis (toks grybas, dar vadinamas pavasarine baltekle (Calocybe gambosa). Kažkas dar briedžiukus renka. Daugumai pavasarį tuo grybai ir baigiasi. O ir laukia visi grybautojai pasirodant visiems labai gerai žinomų ir labai vertinamų grybų, kuriems atsiradus užmirštama viskas, kas buvo ir kas bus. Vienintelis tikslas – pririnkti kuo galima daugiau“, – sako pašnekovas.
Tačiau, specialisto teigimu, tikriems grybų žinovams pavasariniai grybai jau minėtaisiais nesibaigia. Ir nesvarbu, kad didžioji jų dalis – nevalgomi. Juk grybais galima tiesiog grožėtis.
„Vieniems norisi pasididžiuoti radus daugumai nežinomų rūšių grybų. Kitiems užtenka grožėtis keistomis bobausių (Gyromitra esculenta), briedžiukų (Morchella), aukšliavarpių (Verpa), ausūnių (Peziza), taukių (Sarcosoma globosum) formomis, galima grožėtis ryškiomis kai kurių grybų, pavyzdžiui, plačiataurės, (Sarcoscypha austriaca) spalvomis. Galima ieškoti valgomųjų tampriukų (Strobilurus esculentus, Strobilurus tenacellus), gal ne tiek valgymui dėl labai mažo jų dydžio, kiek pasigrožėti ir pasidžiaugti dar vienu pavasario simboliu. Ar ieškoti daugybės kitų, tik specialistams žinomų grybų ir grybukų“, – porina J. Kasparavičius.
Tad pradėkime nuo pradžių
Kokie grybai pavasarį pirmieji pasirodo Lietuvoje? Dažnai sniegui dar tik vietomis nutirpus miškuose jau pasirodo vieni ryškiausių pavasarinių grybų – austriškosios plačiataurės (Sarcoscypha austriaca), reti ir paslaptingi ant arba šalia pūvančios medienos augantys krateriškieji taurūniai (Urnula craterium). Ant senų nukritusių eglių kankorėžių išauga smulkūs, vieni iš nedaugelio kepurėtųjų ir net valgomų pavasarinių grybų – valgomieji tampriukai (Strobilurus esculentus), o ant pušų kankorėžių – pušyniniai tampriukai (Strobilurus tenacellus).
Pasak J. Kasparavičiaus, jeigu labai pasiseks, galima rasti ir peržiemojusį paprastąjį taukių (Sarcosoma globosum). „Tai labai retas ir į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas senų eglynų grybas“, – pažymi mokslininkas.
Kiek vėliau pasirodo ir valgomieji bobausiai (Gyromitra esculenta), daugelyje Vakarų Europos šalių laikomi nevalgomais, taip pat į juos kiek panašūs ir giminingi valgomieji briedžiukai (Morchella esculenta). Jų pasirodymas priklauso nuo konkretaus pavasario oro sąlygų.
Dar gal net anksčiau už juos spygliuočių miškuose ant spyglių galima aptikti smulkiuosius ašutinius mažūnius (Marasmius androsaceus), o pievose – lauminius mažūnius (Marasmius oreades). Vėliau smėlėtuose spygliuočių ir mišriuose miškuose pasirodo bobausių ir briedžiukų grybų giminaičiai – paprastoji ir raukšlėtoji alvytės (Helvella acetabulum, Helvella leucomelaena), gyslotasis plokščiagrybis (Disciotis venosa). Kiek vėliau atvirose vietose, pievose, parkuose pasirodo Vidurio ir Šiaurės Lietuvos gyventojams labiau pažįstamos avižėlės arba pavasarinės balteklės (Calocybe gambosa).
Pavasariui įsibėgėjant, randamų grybų sąrašas ilgėja.
„Kur beeitumėte, jeigu atidžiai žiūrėsite ne į išmanųjį telefoną, o sau po kojomis ir aplinkui, tai labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau pastebėsite kokį nors grybą. Dauguma jų bus nedideli, neryškių, sunkokai iš tolo pastebimų spalvų, gal kiek keistokų formų, augantys ir ant žemės, ir ant spyglių, ir ant šakelių ar stuobrių tikrų tikriausi grybai. Daugelis iš jų yra nevalgomi, bet argi tai jau taip svarbu?“ – retoriškai klausia J. Kasparavičius.
Bobausis: rinkti ar nerinkti
Bobausis yra bene prieštaringiausiai vertinamas grybas: netyla diskusijos – galima jį valgyti ar geriau vis dėlto apeiti. Jo esama kelių rūšių.
Valgomasis bobausis (Gyromitra esculenta) – daugeliui girdėtas ar net nuotraukose matytas (pasak J. Kasparavičiaus, Pietų Lietuvos gyventojai jį gerai pažįsta) netaisyklingos formos grybas. Jis šiek tiek panašus į kitą pavasarinį grybą – valgomąjį briedžiuką (Morchella esculenta), kuris, pats būdamas ne visai taisyklingas, vis tik yra labiau panašus į klasikinį kepurėtąjį grybą, nors ir su labai korėta, keistoka kepurėle.
Daugeliui abu šie grybai asocijuojasi su pavasariu, todėl kai kurie laimingieji, radę bobausį rudenį, būna labai nustebę: „Grybas sumaišė metų laiką!“.
„Ir lieka neteisūs, nes tai yra visai kita rūšis – rudeninis bobausis (Gyromitra infula)“, – sako mikologas, pabrėždamas, kad grybai taip stipriai metų laikų niekuomet nesumaišo. O kad būtų dar painiau, pamini pavasarį randamą žymiai didesnį, kai pilnai išauga, už valgomąjį bobausį – didįjį bobausį (Gyromitra gigas).
Teiraujamės J. Kasparavičiau, ar visgi bobausis valgomas. Pasirodo, šis tarsi suglamžyta netaisyklinga kepurėle ir beveik nepastebimu kotu (išskyrus didįjį bobausį, kurio kotas dažniausiai gerai matomas) grybas faktiškai yra nuodingas, nes turi giromitrino, kuris sukelia virškinimo ir nervų sistemos sutrikimus. Bobausį, paruoštą įprastai kaip daugumą valgomų grybų, vartoti maistui yra nepatartina. O tinkamai paruošti prireiks kantrybės ir paisyti saugumo taisyklių: grįžus iš miško ir sutvarkius grybus, būtina nusiplauti rankas, nevalgyti ir neragauti žalių (nevirtų) bobausių, 1 kilogramui bobausių apvirti naudoti mažiausiai 3 litrus vandens, prieš vartojimą ne mažiau kaip tris kartus po 15 minučių bobausius pavirti keičiant vandenį, o nuovirą būtina nupilti (jokiu būdu nenaudokite nuoviro sriuboms ar padažams ruošti. Virdami bobausius, būtinai vėdinkite patalpas: šių grybų nuodai labai lakūs, tad galima apsinuodyti net įkvėpus garų.
Bobausius galima ir džiovinti. Juose esantis giromitrinas suyra ir išgaruoja, tad po 2 mėnesių džiovintus grybus galima vartoti maistui.
Beje, jei bobausį skanausite pirmą kartą, rekomenduojama suvartoti tik labai nedidelį jo kiekį, pavyzdžiui, pusę kepurėlės. Taip patikrinsite savo jautrumą šiems grybams. Nors jautrumas būdingas tik labai nedidelei daliai žmonių, visgi jautriesiems greičiausiai prireiks medicininės pagalbos.
Įdomus faktas, kad bobausiai, augantys trąšioje, puveningoje dirvoje lietingu oru, yra nuodingesni negu augantys smėlėtose dirvose sausu oru. Be to, skirtingų formų bobausiai irgi yra nevienodai nuodingi.
„Nuodo kiekis grybe gali svyruoti, priklausomai nuo augimo sąlygų, tačiau savo kepenimis tikrinti, ar nuodų koncentracija yra maža, nevertėtų“, – juokauja mokslininkas.
Grybingų metų grybingų...
To sau tikrai linkėtų užkietėję grybautojai. Grybų derlius priklauso nuo daugelio veiksnių. Visų pirma, visiems gerai žinomi krituliai ir temperatūra. Čia, pasirodo, susiduriama su tam tikrais mitais.
„Daugumai atrodo, kad kuo daugiau bus kritulių ir kuo aukštesnė bus temperatūra, tuo bus didesnis grybų derlius. Deja, tai nėra tiesa. Grybų atveju geriausiai yra auksinis vidurys – ne per mažai, bet ir ne per daug“, – sako J. Kasparavičius.
Pasak jo, geriausiai grybai auga, kai temperatūra būna apie dvidešimt laipsnių ir dažnai, kone kasdien truputį palynoja. Kiekvienų metų derlius priklauso ir nuo to, kaip tam tikros rūšies grybai tame pačiame miške derėjo praėjusiais metais, koks medžių, su kuriais susiję dauguma valgomų grybų, amžius, kokia jų fizinė būklė, kaip jie dera šiais metais ir kaip jie derėjo praėjusiais metais.
Skirtingų rūšių grybams geriausiai tinka tinkamo amžiaus skirtingų rūšių medžiai. Be to, tai šiek tiek susiję ir su saulės aktyvumu, turinčiu įtakos beveik visiems organizmams. Be drėgmės ir temperatūros, grybų dygimui tam tikros įtakos gali turėti net mėnulio fazė, nors ji tikrai nėra lemiama.
Ar šio pavasario sausra buvo lemtinga?
Pasidomėjome, ar šio pavasario sausra jau palaidojo grybautojų viltis? Pasak J. Kasparavičiaus, sausra grybų derėjimą veikia neigiamai, tačiau jos įtaka bendram grybų derliui priklauso nuo jos trukmės ir laikotarpio, kuomet ta sausra pasireiškia.
„Pagal šių metų pavasarį sunku spręsti apie likusį grybų sezoną, nes pavasaris, be sausros, niekuo daugiau ypatingu nepasižymėjo. Kad pavasario orai tikrai kažkaip juntamai paveiktų likusį sezoną, jo metu turėtų įvykti kažkoks stiprokas kataklizmas. Pavyzdžiui, išsiskleidus medžių lapams pasnigti ir kurį laiką laikytis neigiama temperatūra ar dar kažkas panašaus. Šiais metais kol kas labiausiai juntamas yra drėgmės trūkumas, kuris gali būti labai greitai panaikintas“, – sako pašnekovas.
Kaip atsakingai grybauti?
Kokie metai bebūtų, J. Kasparavičius ragina nepamiršti ir atsakomybės grybaujant. Grybai – svarbi ekosistemos dalis. Nuo mūsų atsakingo elgesio priklauso, ar sugebėsime juos išsaugoti, o tuo pačiu – toliau džiaugtis grybavimo malonumu.
Paklaustas, kas yra atsakingas grybautojas, J. Kasparavičius atviras: „Pirmiausiai, reikia nepamiršti mums labai nemalonaus fakto: grybai išauga ne mums. Tų vaisiakūniais mokslininkų vadinamų darinių paskirtis yra išauginti ir paskleisti sporas – augalų sėklų analogus. To reikia tam, kad grybiena, kaip ir žmonių visuomenė, vis atsinaujintų, atsijaunintų, prisitaikytų prie vis besikeičiančių aplinkos sąlygų. Dėl šios priežasties nors nedidelė dalis grybų turi gauti galimybę pilnai išaugti ir paskleisti sporas. O tai jau kertasi su mūsų norais surinkti visus iki vieno baravykus ir kai kuriuos kitus grybus. Norime, kad jų būtų visada ir kaip galima daugiau, bet praktiškai darome viską, kad būtų atvirkščiai, – elgiamės labai vienadieniškai ir neatsakingai.
Laimei, pasak mokslininko, dažniausiai surinkti absoliučiai visų grybų nepavyksta. Dėl šios priežasties visoks rekordų siekimas, ypač sausringais metais yra labai „nesveikas“ dalykas. Tuomet ieškomi ir surenkami net mažiausi, tik ką pradėję augti grybukai, dėl to nukenčia ir miško paklotė, ir samanų danga, kurios yra labai svarbios mikroklimato palaikymui.
Kas sieja mišką ir grybus
Žmonės skirstydami grybus į valgomus ir nevalgomus, dažnai vertina pernelyg trumparegiškai, pernelyg nuvertindami tuos, kurių neįsidėsi į puodą. Pasak J. Kasparavičiaus, daugybės rūšių grybų nerenkame, tačiau tai nereiškia, kad šie grybai yra nesvarbūs miškui ir jų galima nepaisyti ar net naikinti.
„Daugelis mūsų žinomų valgomų grybų yra net fiziškai susiję su medžiais. Jie padeda medžiams apsirūpinti vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis. Medžiai grybams už tai „atsilygina“, duodami maisto medžiagų ir įvairių biologiškai aktyvių junginių, kurie yra reikalingi grybams. Dėl šios priežasties šie grybai gali augti toje pačioje vietoje daugybę metų. Kiti, su medžiais nesusiję grybai, tokie kaip pievagrybiai, žvynabudės, auga dirvožemyje konkrečioje vietoje tol, kol ten yra pakankamas maisto medžiagų kiekis. Maisto medžiagoms išsekus, grybiena nunyksta. Daugelis nevalgomų, ir, ypač nuodingų grybų, tokie kaip musmirės, irgi yra susiję su medžiais, lygiai taip pat padeda jiems apsirūpinti vandeniu.
Dėl šios priežasties jie yra labai naudingi miškui ir nusipelno būti saugomi. O tas faktas, kad mums jie yra nuodingi, nieko nereiškia. Čia jau mūsų problema, kad dėl nežinojimo ar kitų priežasčių jais vis kas nors apsinuodija ar/ir nusinuodija. Grybų dėl to kaltinti ir nekęsti nevertėtų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pasirodo, naudingi yra ir medieną ardantys grybai – tiek kepurėtieji, tiek ir visokios kempinės. Juos nelabai mėgsta miškininkai, bet, jeigu jų nebūtų, į mišką negalėtume įeiti dėl daugybės nukritusių šakų, išvirtusių stuobrių ir riogsančių kelmų. Kuo senesnis miškas, tuo jų būtų daugiau.
„Taip, jie pažeidžia ir nusilpusius, sužalotus medžius, sugadina daug potencialiai geros medienos ar net numarina nemažai medžių, bet ne visus. Tokia yra ilgalaikio stabilaus miško funkcionavimo ir savireguliacijos kaina. Pagaliau, ta visa miško ekosistema evoliucijos eigoje formavosi kaip save palaikanti ir reguliuojanti sistema. Praktiškai visi medieną ardantys grybai turi įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, daugelis kempinių turi priešvėžiniu aktyvumu pasižyminčių medžiagų. Taigi, jie yra arba potencialiai gali būti naudingi žmogui“, – sako J. Kasparavičius.
Jo nuomone, žmogus pernelyg įžūliai prisiėmė sau teisę spręsti savo aplinkos likimą. „Baisiam sapne tiems medžiams ir grybams „nesisapnavo“, kad atsiras toks žmogus ir pradės viskuo naudotis taip, tarsi tai skirta tik jo poreikiams tenkinti. Deja, jis nėra visatos centras ir, spręsdamas, kam gyventi, o kam – ne, dažnai klysta. Ir tai pastebi tik po kurio laiko, kai pasekmės dažnai būna nebepataisomos“, – apgailestauja pašnekovas.
Kur ieškoti grybų?
Dažnas grybautojas giriasi žinąs slaptas vieteles miške, į kurias mauna pirmiausiai patikrinti „derliaus“. Visgi, pasirodo, grybų augimo vietos kiekvienais metais šiek tiek keičiasi. Būna tik atskiros vietos konkrečiame miške, kur tam tikros rūšies grybai pasirodo kiekvienais metais, bet ir tai nesitęsia amžinai. Ateina laikas, ir jie nustoja ten augti. O ir grybų augimo laikas kasmet keičiasi dėl vis kitokių meteorologinių sąlygų. Kaip žinia, juk dviejų vienodų metų nebūna. Tad grybai auga ten, kur tuo metu susidaro tinkamiausios mikroklimatinės sąlygos.
Pasidomėjome, ar Lietuvoje, keičiantis klimatui, galima aptikti naujų grybų rūšių. J.Kasparavičius tvirtina, kad anksčiau Lietuvoje neaugusių, naujų grybų rūšių kartas nuo karto atsiranda, bet dauguma jų mūsų sąlygomis neišgyvena žiemos. O iš tų nedaugelio, kurie išgyvena, nemaža dalis yra visokie augalų parazitai, kuriuos pastebi tik specialistai.
„Iš tokių, kurie neišgyvena, bet kuriuos pastebi smalsūs praeiviai, galima paminėti Ravenelio poniabudėlę (Mutinus ravenelii) ir Arčerio tinklagrybį (Clathrus archeri). Pirmoji yra tarsi sumažinta ir rožine spalva nuspalvinta, kiek pakitusi paprastosios poniabudės kopija. Na, o tinklagrybis yra tikrai įspūdingos išvaizdos – raudoną aštuonkojį primenantis iš tolimosios Australijos kilęs grybas. Belieka tik pridurti, kad abu grybai skleidžia kvapą, kuris, deja, yra nemalonus. O iš įsitvirtinusių ir jau visuomenei žinomų klasikinės išvaizdos grybų galima paminėti grybautojų raudonuoju baravyku, balsevičiuku vadinamą sparčiai plintantį valgomą baravyko giminaitį (Aureoboletus projectellus)“, – pasakoja mikologas.
